Diktatūrinių arabų valstybių, kuriose pernai prasidėjo revoliucijos, tolesnė raida labai skirtinga: Tunise pakvipo tikra demokratija, Egipte ir Libijoje esama neblogų pokyčių, Sirijoje tebesilieja kraujas, o Jemeno gyventojai ir vėl lenkiasi geležiniam kumščiui.

Praėjusį trečiadienį ir ketvirtadienį Egipte vyko istoriniai rinkimai, šiai valstybei tapę vienu iš daugelio demokratijos egzaminų. Ir atrodo, kad egiptiečiai jį išlaikė visai neprastai: prieš rinkimus Vakarų šalių pavyzdžiu buvo surengta kandidatų į prezidentus rinkimų kampanija, balsavimas ir balsų skaičiavimas irgi praėjo palyginti sklandžiai, o vien tai, kad iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kuris kandidatas taps naujuoju šalies vadovu bei nuverstojo Hosni Mubarako įpėdiniu, leidžia numanyti, kad Egiptas bent jau formaliai suka demokratijos keliu.
Kiek tos demokratijos bus iš tiesų, dar labai anksti spręsti. Per metus Egiptas tikrosios demokratijos link pasistūmėjo dar palyginti nedaug. Gatvėse nuo tada, kai buvo nuverstas diktatorius, o kontrolę perėmė kariškiai, nesiliauja protestai – gyventojai piktinasi, jog kol kas nėra jokių realių pokyčių, kariškiai laikosi įsikibę valdžios, nors ir aiškina, kad tai viso labo padėties stabilizavimas ir kai tik situacija aprims, jie mielu noru nulips nuo politinės scenos.
Tam juos paskatinti gali naujasis demokratiškai išrinktas prezidentas. Tik lieka neaišku, kurį iš dviejų būdų jis pasirinks. Vienas, kurio tikisi visas Vakarų pasaulis, yra vadinamasis tunisietiškas, antrasis – Jemeno, kai viena politinė struktūra pasiduoda kitos politinės jėgos spaudimui. Pirmuoju atveju Egipte prasidėtų tikras pereinamasis (perėjimo į demokratiją) laikotarpis, antruoju būtų sugrįžta prie tokios pat diktatūros, kokia pernai buvo sugriauta.

Tunisas pasikeitė neatpažįstamai

Beje, Tuniso ir Jemeno pavyzdžiai – neatsitiktiniai. Abi šios šalys irgi kunkuliavo revoliucinėmis nuotaikomis, bet rezultatai vienoje ir kitoje buvo visiškai priešingi.
Tuniso perėjimas į demokratiją dabar vadinamas Jazminų revoliucija. Tai buvo pirmoji arabų šalis, kurioje kilo masiniai protestai, ir pats geriausias pavyzdys, kad išsikovoti žodžio laisvę, teisę į nuomonę ir savimonę tikrai įmanoma, o vienokia ar kitokia demokratijos forma įmanoma net ir šalyje, neturinčioje panašios patirties ar kultūros.
Tiesa, negalima nepaminėti, kad Tunise vis dar yra nemažai draudimų, pavyzdžiui, nuo kovo pabaigos įsigaliojo draudimas protestuoti, o protestuotojai, jei tokių atsiranda, vaikomi ašarinėmis dujomis. Tačiau šioje šalyje pernai įvyko gana demokratiški rinkimai, o naujoji koalicinė vyriausybė palyginti neblogai įgyvendina reformas ir atsikrato diktatoriškų normų.
Buvęs šios valstybės diktatorius Zine’as El Abidine’as Ben Ali, besislapstantis Saudo Arabijoje, Tuniso teismų yra nuteistas 66 metus kalėti už represijas, pinigų plovimą, narkotikų kontrabandą ir kitus nusikaltimus. Ir jei tarptautiniai arešto orderiai kada nors bus panaudoti pagal paskirtį, likusias dienas jis praleis kalėjime.
Jemene padėtis priešinga. Buvęs diktatorius Ali Abdula Salehas pernai lapkritį pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo atsistatydinti iš pareigų mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Tačiau jo vietą užėmęs Abd-Rabbu Mansouras Hadi (beje, jis buvo veikiau paskirtas, nei išrinktas) yra lygiai toks pat despotiškas kaip ir jo pirmtakas, be to, nutraukė nemažai tarptautinių sutarčių su Vakarų šalimis (įskaitant bendradarbiavimo kovoje su terorizmu), tuo parodydamas, kad Jemenas jokiais vakarietiškais standartais vadovautis neketina.
Dar blogiau tai, kad šioje šalyje ypač pablogėjo bendra ekonominė padėtis. Štai kaip tik prieš savaitę paskelbta nerimą kelianti žinia, kad beveik pusė šalies gyventojų neturi pakankamai maisto. Septynių pagalbos organizacijų grupė įspėjo, kad apie 10 mln. jemeniečių gyvena pusbadžiu, o 5 mln. žmonių reikalinga skubi pagalba.
Organizacijų duomenimis, nuo 2009 m. Jemene pusbadžiu gyvenančių žmonių skaičius padvigubėjo – iš dalies dėl išaugusių maisto ir degalų kainų. Be kita ko, didelę įtaką turi ir politinis nestabilumas bei konfliktai, dėl kurių beveik pusė milijono gyventojų buvo priversti palikti namus.
Beje, maisto trūksta ne dėl to, kad jo nėra: teigiama, jog prekyvietėse galima įsigyti ko tik panorėjus. Tačiau bėda ta, kad gyventojai tiesiog neišgali įpirkti maisto produktų.

“Tikra” arabiška demokratija
Panašiausia į analitikų prognozuotus arabų šalių demokratizacijos procesus yra Alžyro situacija, iš dalies – ir Libijos.
Kaip teigia Didžiosios Britanijos iždo kancleris George’as Osborne’as, diktatorių atsikračiusiose arabų šalyse demokratija negali būti “įdiegta” dirbtinai, o pereinamasis laikotarpis gali užtrukti daugybę metų, kol žmonės apsipras su daugiau laisvės, kol bus išgyvendinta korupcija, perrašytos konstitucijos.
Pavyzdžiui, Alžyre 2011 m. sausį prasidėjęs socialinis nepasitenkinimas ir kruvinos riaušės buvo “užglaistytos” – prezidentas Abdelazizas Bouteflika neramumus nuslopino keliomis politinėmis reformomis ir algų padidinimu bei šiek tiek išplėstomis laisvėmis. Tačiau gyventojai nelabai skubėjo pasinaudoti net ir šiomis demokratija vos vos pakvipusiomis galimybėmis. Pavyzdžiui, pernai buvo surengti pirmieji demokratiniai rinkimai, o dėl 462 vietų išplėstame parlamente varžėsi 44 partijos, iš jų 21 – nauja. Ir nors prezidentas šiuos rinkimus buvo pavadinęs „naujos eros aušra“, rinkėjai prie balsadėžių ėjo nenoriai. Skelbiama, kad iš 21 mln. rinkimų teisę turinčių alžyriečių balsuoti panoro mažiau nei pusė. Likusieji net ir nesitikėjo, kad galės įtakoti pokyčius, tad susitaikė su tuo, jog Alžyre ir toliau valdys kietas diktatoriaus kumštis.
O kaip ilgainiui situacija susiklostė Libijoje, kuriai buvo skirtos didžiulės tarptautinės pajėgos ir lėšos, ir kurios diktatoriaus mirtis tapo viso arabų pasaulio išsilaisvinimo simboliu?
Pasirodo, progreso Libijoje kol kas vis dar labai nedaug, mat valdžią perėmusi “pereinamojo laikotarpio taryba” nesiima įgyvendinti jokių demokratiškų pokyčių ir apskritai atrodo, kad svarbiausias laikinos valdžios rūpestis – užgniaužti kai kur vis dar rusenantį Muammaro Gaddafio kultą. Pavyzdžiui, netgi jo vardo paminėjimas yra baudžiamas lazdomis, o užuomina, kad naujoji valdžia yra ne ką mažiau represyvi nei ankstesnioji, gali baigtis ir kalėjimu.
Tiesa, Libijos viltis – kitą mėnesį vyksiantys rinkimai. Bet jau dabar prognozuojama, kad valdžią į savo rankas sugriebę buvę protestuotojai rinkimų rezultatus pakreips savo naudai. Vienintelė tų rinkimų nauda bus tai, kad valdžioje atsidūrusios jėgos nebeturės pasiteisinimo, kodėl šalyje nevykdoma jokia politika nei reformos.
“Daugelis dalykų Libijoje skendi migloje, kas šioje šalyje vyksta, slepiama ne tik nuo užsienio žurnalistų, bet ir nuo šalies gyventojų. “Tranzitinė nacionalinė taryba” nuolat aiškina, kad laikinai vyriausybei suteikė visus įgaliojimus, pastaroji – kad valdžia – tarybos rankose. Abi kartu šios institucijos teisinasi, kad negali imtis jokių veiksmų, kol gyventojai neišsirinko teisėtos valdžios. Lūkuriuoja ir potencialūs investuotojai, ir tarptautinės organizacijos. Todėl šalyje iš esmės nevyksta visiškai nieko”, – komentuoja Danijos žurnalistas Uffe Andersenas, didžiąją laiko dalį dabar praleidžiantis “arabų pavasarį” išgyvenusiose šalyse.
Panašiai snūduriuoja ir Marokas. Nors pernai čia įvyko gana demokratiški rinkimai, bet į juos nesusirinko net penktadalis rinkėjų, o naujoji valdžia nesiima jokių reformų. “Mieganti demokratija”, – taip situaciją Maroke įvardija analitikai, nors Europos Taryba, matyt, norėdama padrąsinti marokiečius, trimituoja džiaugsmą dėl “demokratijos progreso”. Tačiau pasidžiaugti čia galima nebent tuo, kad nuvertus diktatorių, karalius Mohammedas VI perrašė šalies konstituciją ir leido surengti jau minėtuosius rinkimus.
Kuo baigėsi kitose arabų šalyse vykę protestai? Sirijoje situacija tebėra kritiška – vyksta žiaurus pilietinis karas, kurio metu kas savaitę žūva tūkstančiai sirų. Kitur protestuotojai nurimo ir susitaikė, kad jokio arabiškojo pavasario taip ir nesulauks. Pavyzdžiui, Vakarų Sacharoje, Mauritanijoje, Sudane, Saudo Arabijoje vykę nedideli protestai išsisklaidė, o nuotaikos nurimo. Tiesa, Saudo Arabijos karalius Abdullah paskelbė, kad 2015-aisiais savivaldos rinkimuose galės balsuoti ir būti renkamos moterys, bet tai ko gero vienintelis ir kol kas didžiausias šios šalies pasiekimas “demokratijos” prasme.