AP

Arabų pavasaris prasidėjo dar 2010 metų gruodį, kai Tunise Mohamed Bouazizi neapsikentęs valdžios neveiksnumu ir savivale, kaip protesto formą pasirinko viešą susideginimą. Nuo šio įvykio didesni ar mažesni protestai kilo visose vadinamojo arabų pasaulio valstybėse. Arabų pavasario revoliucijos priežastys slypi daug giliau negu revoliucijos didvyriu vadinamo vaikino poelgis. Tai yra revoliucija kilusi iš ilgos regiono valstybių istorinės patirties, kurioje glūdi įsišaknijusi diktatūra, žmogaus teisių pažeidimai, didelio masto politinė korupcija. Arabai, o pirmiausia jaunimas, būtent ir sukilo prieš valstybės nekompetenciją ir neatskaitomybę.

Agnius Stanulis

Arabų pavasaris buvo sutiktas su tam tikra euforija, kad pagaliau regioną pasiekė istorinės valdžios sanklodos šaknis drebinančios permainos. Buvo tikėtasis, jog revoliucija pakeis viso arabų pasaulio vaizdą ir atvers duris demokratizacijos procesams. Tačiau šiandien apčiuopiamų demokratijos laimėjimų sunku atrasti, o revoliucija įgauna vis daugiau pesimistinių atspalvių. Todėl aktualu ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl arabų pavasaris neišgyvenęs vasaros slenka į gilų rudenį ir ar šis procesas dar turi optimistinių išeities taškų ?

Arabų pasaulis chaose

Šiandien pasaulio naujienų  portalai ir televizijos mirga nuo vaizdų iš arabų šalių, kuriose tvyro chaosas. Izraelio ir Palestinos konfliktas įgauną pagreitį, Sirijoje vyksta jau visiems įprasta sukilėlių kova, kuri įtraukia ir Libaną, Irake ir palei jo siena su Sirija šeimininkauja ekstremistinė ISIS grupuotė paskelbusi ir apie kalifato įkūrimą. Egiptas kamuojasi iš ilgai trukusios politinės krizės, kol  Tunisas pakeitę savo valdžią nesulaukia kryptingų reformų, Libija nuolat linksniuojama kaip žlugusi valstybė, o Jemenas ir toliau lieka Al-Qaeda prieglobsčiu. Tai yra bene pagrindiniai procesai, apie kuriuos yra plačiai diskutuojama, tačiau žvelgiant ir į kitas regiono šalis galima atrasti panašių postūmių į pesimistinę revoliucijos interpretacijos pusę. Tiesa, Persijos įlankos valstybės nepaisant revoliucijos pradžioje padidėjusių vidinių konfliktų, sugebėjo stabilizuoti padėtį visuomenėje iki tokio lygio, kuris negrasina valstybės valdžios išlikimui. Visgi žvelgiant į regioną plačiąja prasme yra susidaromas nestabilios ir pavojingos situacijos vaizdas, o prieš daugiau kaip trejus metus kilusi arabų revoliucija atrodo kaip istorija. Taigi, peršasi savalaikis ir logiškas klausimas: ar arabų pavasaris žlugo ?

Atsakant į šį klausimą reikia pažvelgti į „pavasario“ pradžią, kur buvo suformuoti tikslai ir laukiami rezultatai. Garsiausiai protestuose skambėjo šūkis: Ash-sha`b yurid isqat an-nizam (žmonės nori nuversti rėžimus). Todėl pagrindinis tikslas, kurį kėlė arabai įvairiose šalyse ir buvo valstybės valdžios pakeitimas, kuriame piliečiai turėtų balsą, būtų savo likimo kalvias ir daromais sprendimais prisidėtų prie valstybės valdymo. Žmonės rinkosi miestų aikštėse, protestavo ir kėlė savo reikalavimus, kad diktatoriai pasitrauktų. Vienose valstybėse tą pavyko pasiekti taikiai, kitose prireikė ir nemažai parako, dar kitose valdžia visai nepasikeitė, o tik padidino vykdomą terorą. Tačiau jeigu manysime, kad vien nuvertus diktatorių ir rinkimais patvirtinus kitą valdžios atstovą visos bėdos išsispęs tikrai suklysime. Tokiose valstybėse kaip Tunisas, Egiptas, Libija ar Jemenas, kur diktatoriai vienaip ar kitaip buvo nuversti, revoliucijos tikslai lieka kažkur pakibę ore. Arabų valstybėse chaosas, o revoliucijos visa griaunanti jėga sumenko iki tokio lygio, jog kai kurie jos šalininkai ima pasiilgti buvusių diktatorių.

Meškos paslauga arba kontra-revoliucija

Arabų pavasaris ir negalėjo būti vien tik jos šalininkų tikslus įgyvendinantis procesas, jis turi ir grįžtamąją poveikį. Nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinio išpuolio prieš Jungtines Amerikos Valstijas arabų valstybių regionas buvo unifikuojamas kaip teroristinių ir radikalaus islamo grupuočių prieglobstis. Toks įvaizdis užvaldė Vakarų populiacijos sąmonę, o JAV paskelbtas karas prieš terorizmą greitai įgavo politinio popsiškumo skambesį. Arabų pavasario priešaušryje karas su terorizmu atrodė ima duoti vis sultingesnių vaisių: grupuočių veiksmai ribojami, jų lyderiai gaudomi, o ir patys ekstremistai veikė giliai pogrindyje, tačiau kilusi arabų revoliucija atgaivino teroristų veiklą. Ekstremistinės grupuotės arabų pavasarį sutiko kaip pavojingą ir nepriimtiną procesą, kuriam būtina priešintis. Jiems tai yra iššūkis, kuris suteikė naują pagreitį daryti „nešvarius darbelius“. Grupuotės ėmė veikti atviriau, o pateikiamais duomenimis naujų džihadistų skaičius nuo revoliucijos pradžios ėmė vis didėti. Ekstremistai įtikėję savo pasirinktu keliu (džihadu) yra pasirengę priešintis revoliucijos idėjomis, kurias interpretuoja kaip Vakarų kultūros „invaziją“.

Tokia kontra-revoliucija nėra tik islamo ekstremistų veikimo priešinintis arabų pavasariui išraiška. Kontra-revoliucija yra ir tų mintyse, kurie dar ir dabar užima savo valstybės diktatoriaus kėdę, tačiau toks atsakas į revoliuciją aiškiai matomas ir valstybėse, kuriose rėžimas pasikeitė. Kyla tik klausimas: į ką pasikeitė ? Arabų valstybėse galima įžvelgti reinstitucionalizacijos procesus. Rinkimais išrinkti naujieji atstovai pirmiausia siekia įtvirtinti savo pozicijas valdžioje nekreipdami dėmesio į greitų pasikeitimų reikalaujančią populiaciją. Taip yra formuojamos naujos sąlygos grąžinti šalį prie diktatūros, kuri gal ir skirsis nuo buvusios, bet iš esmės juk diktatūra yra diktatūra. Tokia padėtis matoma Egipte, Libijoje, Irake, Tunise, kur valstybinė valdžia kol kas yra nekompetetinga spręsti esamas problemas ir užtikrinti stabilumą. Nusivylę tokia padėtimi arabai pradeda nusivilti ir pačia revoliucijos idėja. Tuo naudojasi naujoji valdžia ir ekstremistinės grupuotės, kurios suirutę valstybėje naudoja saviems tikslams. Daugeliu atvejų galime įsivaizduoti nusivylusio revoliucionieriaus ir kontra-revoliucijos mainus. Stabilumo, saugumo ir darbo siekiančiam protestuotojui kontra-revoliucija siūlo visa tai mainais į dalį jo politinių teisių ir pritarimą vykdomai politikai.

Visgi kas yra pavasaris ?

Arabų pavasaris gavo savo pavadinimą iš mums žinomo proceso vykusio 19 a. viduryje – tautų pavasario. Tautų pavasario pradžiai įtaką padarė absoliučios valdžios viešpatavimas, nacionalizmo susiformavimas.  Tuo metu per Europą nusirito protestų banga, kuri didelių laimėjimų nepasiekė. Demokratijos idėjos sunkiai prigijo, o vėliau ir visai imtos atmetinėti. Po tautų pavasario sekė karų laikotarpis, paremtas nacionalizmu persikūnijusiu į šovinizmą. Tik po Antrojo pasaulinio karo galime pradėti kalbėti apie demokratijos institucionalizaciją ir konsoliduotumo atsiradimą. Taigi, kalbame apie maždaug 150 metų trukusį procesą nuo pavasario iki jo vaisių.

Tikriausiai bus teisinga teigti, kad arabų pasaulis yra tokioje padėtyje, kurioje Vakarų civilizacija buvo prieš 150-200 metų. Kylančios idėjos drebina pamatus, bet pritrūksta pritarimo pasikeitimams ten aukštai valdžios hierarchijoje. Kaip ir Vakarų Europoje tautų pavasario metu, taip ir arabų valstybėse prasidėjus revoliucijoms, valdžios elitai siekia išsaugoti esamą status quo, kuris nesudaro iššūkių jų valdžios ambicijoms. Tačiau, Europa neatsilaikė prieš naujas idėjas sudrebinusias monarchų sostus, o ar tokia galimybė išlieka arabų pasaulyje yra plačiai diskutuojamas klausimas.

Vasara ateis, tik reikės palaukti

Nemažai politologų, tyrinėjančių arabų pavasario fenomeną, pripažįsta, kad revoliucijos pradžioje tvyrojęs entuziazmas laukiant greitų pokyčių buvo paremtas emocijomis, o ne logišku situacijos analizavimu. Demokratija yra pasiekiama ne per kelerių metų revoliuciją, o per ilgą laikotarpį, kuris pilnas įvairių sunkumų. Demokratizacijos procesą būtų galima palyginti su lipimu į statų kalną – viršūnę pasiekti yra sudėtinga ir tą padaryti reikia žengiant nedidelius žingsnius, tačiau tuo pat metu yra pavojus paslysti ir vėl labai greitai nusiristi iki kalno papėdės.

Arabų pavasario revoliucija galiausiai pasieks savo išsikeltus tikslus, tačiau procesas užtruks ne vienerius metus ir bus laikotarpių, kai arabų pavasaris bus prisimintas kaip istorija neturinčia nieko bendra su esama realybe. Regioną toliau purtys konfliktai, kai kurių valstybių sienos keisis, kaip keisis ir valdantieji, egzistuos ekstremizmas, kuris kurstys tarpusavio musulmonų kovas, tačiau ateis diena, kai arabų revoliucijos idėjos taps realybe.  Tokia galimybė slypi ateities arabų visuomenėje.

Naujoji karta mažame pasaulyje

Yra būtina paminėti, kad arabų visuomenė negali būti vertinama kaip vienalytė esencija. Mes kalbame apie maždaug 422 milijonus gyventojų, išsibarsčiusių po didžiulę teritoriją. (palyginimui Europos Sąjungoje gyvena apie 500 milijonų europiečių). Todėl yra akivaizdu, kad bendravardiklinti visą arabų visuomenę yra itin sudėtinga. Arabai yra kultūriškai, socialiai, politiškai labai skirtingi vieni nuo kitų, o vis dar egzistuojantis pasitikėjimas gentine visuomenės sankloda dar padidina skirtumą tarp arabo gyvenančio kažkur Tunise ir arabo kuriančio savo gyvenimą ties Persų įlankos pakrante. Visgi galima įžvelgti tam tikrą bendrą tendenciją, kuri keičia regiono „veidą“. Naujoji karta turi didelį potencialą pasukti arabų pasaulio istoriją kita linkme.

Apie pusė arabų populiacijos yra jaunesni negu 25 metų. Tai yra signalas apie nemažą populiacijos sprogimą, bet tuo pačiu ir apie galimus naujus socialinius pokyčius. Reikia prisiminti, kad arabų pavasaris pirmiausia ir buvo inspiruotas jaunimo, kuris galbūt su kiek perdėtu jaunatvišku naivumu tikėjosi viską pakeisti. Nors ir nepasiekusi didelių laimėjimų naujoji karta neapleidžia revoliucinių idėjų, kurios ir toliau formuoja jų pasaulėžiūrą. Arabų jaunimas yra atviras pasauliui ir imlus naujoms idėjoms, o globalizacija suteikia galimybes pasiekti kiekvieną pasaulio kraštelį ir dalintis patirtimi net neiškišant nosies iš namų. Pasaulio pasiekiamumas ir globali socializacija ateinanti su nauja karta gali turėti milžinišką įtaką arabų ateičiai.

Arabų pavasaris į tarptautinių santykių ir saugumo diskusijas įvedė naujų elementų, tokių kaip socialinių tinklų daroma įtaka pasaulio politikai. Facebook ir Twitter buvo priemonės, kuriomis buvo skleidžiamos revoliucijos idėjos, organizuojami protestai. Ir ne paslaptis, kad socialiniais tinklais daugiausia naudojasi jaunimas. Toks greitas ir lengvai pasiekiamas socialinis bendravimas sukūrė kritinę masę, kuri virtualioje erdvėje keltas idėjas ėmė garsinti arabų valstybių sostinių aikštėse. Kad ir kaip bebūtų naujoji karta tikriausiai turės užauginti dar vieną kartą tam, kad revoliucijos idėjos taptų realybe.

Taigi, arabų pavasaris šiandien nesprogsta ryškiaspalviais žiedais, o grįžtamasis ryšys, tęsiant kalbą gamtos reiškiniais, yra pavasarį besikandžiojančios šalnos. Tačiau pavasaris visada išsivaduoja ir nusišviečia šiltais spinduliais. Ar tokiuose spinduliuose galės šildytis revoliucionieriai priklausys nuo ateities kartos ir ją pirmyn forsuojančių idėjų.