"Veido" archyvas

Į kokį rinkėją taikosi socialdemokratinės partijos – milijonierių ar vargetą, siekiantį pakeisti dabartinę valdžią ar joje esantį?

“Veido” ekspertai, šįsyk vertindami kairiųjų partijų programas savivaldybių rinkimams, socialdemokratiškiausiu ir konkrečiausiu įvardijo Socialdemokratų sąjungos dokumentą. Tačiau šią partiją rinktis galės tik vienuolikos iš 60-ies savivaldybių rinkėjai. Socialistinis liaudies frontas kandidatus kelia kas dešimtoje, o partija “Profesinių sąjungų centras” – vos trijose.

Kad šios trys partijos ir Socialdemokratų partija, kurią jie kaltina tolstant nuo socialdemokratinių idealų, – nelygiaverčiai politiniai žaidėjai, rodo ir jų pačių lūkesčiai: Socialdemokratų partija siekia laimėti rinkimus ir gauti ne mažiau kaip 400 mandatų, o kitus kairiuosius džiugintų ir 10–25 mandatai.

Socialdemokratų partija ir dabar savivaldybėse turi daugiausiai merų – net septyniolika. Bet tai taip pat ženklas, kad jai tenka ir daugiau nei ketvirtadalis atsakomybės dėl mažėjančio pasitikėjimo savivaldybėmis ir gausėjančios korupcijos jose. Taigi visų pirma – ką kairiosios partijos žada keisti, kad taip nebūtų?

Kova su korupcija – ne prioritetas

“Visos kairiosios partijos savo programose neskiria pakankamai dėmesio korupcijai ir skaidrumui. Tai stebina, nes, Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrimo duomenimis, gyventojai korupciją nurodo kaip vieną esminių socialinių problemų Lietuvoje, o dažnas gyventojas teigia davęs kyšį būtent savivaldos įstaigoje”, – programoms kritikos negaili “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.

Štai Specialiųjų tyrimų tarnybos statistika rodo, kad per šią besibaigiančią savivaldybių tarybų kadenciją savivaldybėse buvo pradėta arti pusšimčio bylų. Nemažai skandalų garsiai prasidėjo, tyliai užgeso, tačiau retorinis klausimas: dažniau dėl įrodymų stokos ar dėl nusikaltimo nebuvimo?

“Mūsų partijos bičiuliams bandoma kelti daug kaltinimų. Operatyviai reaguojame – net atitraukdami tuos žmones, kad nekristų šešėlis ant visos partijos. Bet didžioji dalis kaltinimų nepasitvirtino – ir dėl Panevėžio mero Povilo Vadopolo, ir dėl Birštono merės Nijolės Dirginčienės. Tikimės, kad žmonės tai įvertins. Susikompromitavęs ankstesnis Alytaus meras Česlovas Daugėla prie Socialdemokratų partijos buvo prisidėjęs neseniai, tačiau pamatę, kad jo veikloje socialdemokratijos nedaug, pašalinome jį iš partijos”, – konstatuoja Juozas Olekas, vadovaujantis Socialdemokratų partijos savivaldybių rinkimų centriniam štabui.

Nors savivaldybių vadovybė vis dažniau tampa STT “kliente”, S.Muravjovą stebina, kad savo rinkimų programose partijos neskyrė ypatingo dėmesio viešųjų finansų ir viešųjų pirkimų skaidrumui. Juk esant padidėjusiam viešumui galima atsakyti į daugybę šiuo metu neatsakytų klausimų apie savivaldybių vykdomus viešuosius pirkimus, sprendimų pagrįstumą ir galimus politikų interesų konfliktus. S.Muravjovas pastebi, kad tik Socialdemokratų sąjunga ir Socialdemokratų partija programose mini žemėtvarkos skaidrumo klausimus, nors ir gyventojai, ir valstybės tarnautojai statybos ir rekonstrukcijos leidimų išdavimą bei žemės paskirties keitimą laiko vienomis neskaidriausių procedūrų Lietuvoje.

S.Muravjovas giria partijas, kurios savo programose vienaip ar kitaip žada siekti skaidresnio ir atskaitingesnio savivaldybės darbo. Pavyzdžiui, Socialdemokratų sąjunga ir Socialdemokratų partija pateikia konkrečius tikslus, tarp kurių – atitinkamai “sąlygų korupcijai valdininkų tarpe išgyvendinimas” bei “biurokratizmo mažinimas, viešųjų konsultacijų mechanizmas, valstybės tarnautojų atrankos sistemos skaidrinimas, jų kvalifikacijos kėlimas”. Partijų programose kalbama apie piliečių įtraukimą į sprendimų priėmimą. “Tačiau neaišku, ką partijos planuoja daryti kokybiškai kitaip negu iki šiol”, – teigia “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas.

Esminių savivaldos pokyčių nesiūlo

Kairiosios partijos nepersistengė ieškodamos realių bei veiksmingų pokyčių ir kitose savivaldos srityse. “Socialdemokratų partija – tradicinė, tokia ir jos programa: tik truputį kitaip pakeisti žodžiai, atsirado reakcija į sunkmečio problemas. Bet rašoma abstrakčiai, nors parlamentinės partijos, turinčios nemažai valdžios savivaldybėse, gali daug daugiau padaryti”, – pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų katedros profesorius dr. Antanas Kulakauskas.

Šiek tiek konkretesnė ir įdomesnė Socialdemokratų sąjungos programa. Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertę Kaetaną Leontjevą maloniai nustebino, kad sąjunga atskyrė tuos savivaldos klausimus, kuriuos ji galėtų spręsti tik Seimo lygmeniu (nors tarp siūlymų savivaldai vis dėlto pasitaikė siekių, kuriuos įgyvendinti gali tik įstatymų leidžiamoji valdžia). Politologas A.Kulakauskas giria sąjungą, kad ši įrašė į programą dvipakopę savivaldos valdymo sistemą, seniūnijas paverčiant pirmąja pakopa, didinant jų skaičių.

Tačiau, jo pastebėjimu, abeji socialdemokratai iš esmės nesiorientuoja į visavertę savivaldą, nesiūlo esminių pokyčių, o pabrėžia vietos bendruomenės, seniūnijų svarbą. Dauguma partijų per šiuos rinkimus žada kiekvieną vietinį projektą derinti su vietos bendruomene, profsąjungininkų partija ketina visokeriopai stiprinti seniūnijų ir bendruomenių vaidmenį, konsultuotis ne tik su specialistais, bet ir gyventojais, kurti visuomenines patariamąsias komisijas.

“Visa tai gerai, bet ne komisijoms tenka politinė atsakomybė, sprendimus ne jos priima. Be to, tos komisijos paprastai sudaromos iš politikų pasirenkamų žmonių, tad sunku pasakyti, kiek jos atstovauja bendruomenėms. Norint, kad atstovautų, jas reikia rinkti. Bet Lietuvoje įprasta: jei valdžios žmonės pasikvietė mokslininką, tai jau sako, kad jis atstovauja mokslininkų bendruomenei. Niekam kitam jis neatstovauja, tik pats sau”, – konstatuoja A.Kulakauskas.

Politologo įsitikinimu, efektyviausios būtų seniūnijų tarybos, tačiau ne seniūno pasiskiriamos, o renkamos ir turinčios kontrolės funkciją.

Žada “kreipti daugiau dėmesio” ir “gerinti”

Ekspertai nedaug tesurado vertų dėmesio konkrečių siūlymų ir tobulinant paslaugų gyventojams teikimą ar kitas savivaldybių kompetencijos sritis. “Sveikintinas Socialdemokratų partijos siekis į savivaldybes pritraukti daugiau investicijų, tačiau programos autoriai nekonkretizuoja, kokiu būdu tai bus daroma. Norima, kad savivaldybių įmonės dirbtų efektyviai, tačiau pasisakoma prieš privatizaciją, nors privatus sektorius paprastai dirba efektyviau už valdišką sektorių”, – kritikuoja LLRI ekspertė K.Leontjeva, Socialdemokratų partijos siūlymus prilygindama siekiui sukurti socialistinį rojų, tik, deja, nepasakant, už kokias lėšas.

Socialdemokratų sąjunga, nors ir pateikė konkretesnę programą nei kitos kairiosios partijos, dažnai taip pat neužsimena apie siūlomų projektų finansavimo šaltinius. Štai ji pasisako prieš mokyklų ir ligoninių tinklo optimizavimą uždarant konkrečias įstaigas kaimo vietovėse, siūlo plėsti sporto ir poilsio aikštelių tinklą, savivaldybių butų fondą, tiesti aplinkkelius. Tačiau, kaip pastebi K.Leontjeva, vien viešojo transporto parkų eksploatavimo išlaidų sumažinimas nepadėtų to įgyvendinti, o juk programoje nėra pažadų mažinti kitas išlaidas ar gauti pajamų privatizuojant turtą.

O Profesinių sąjungų centro programą politologas A.Kulakauskas prilygino utopiniam socializmui. K.Leontjeva pritaria, kad trys ketvirtadaliai programos yra abstraktūs siekiai “plėtoti”, “užtikrinti” ir “sudaryti sąlygas”.

Socialistinio liaudies fronto programą tesudaro vos penki populistiniai ideologiniai šūkiai. “Žadama nusavinti privatų turtą nacionalizuojant privačias komunalines bendroves, bet nepateikiama argumentų, ką toks veiksmas padėtų pasiekti ir kodėl jis būtų atliekamas. Tokio siūlymo realizavimas reikštų mažėjantį suvalstybintų įmonių efektyvumą, didesnes sąnaudas, tad neaišku, kaip būtų įgyvendinamas kitas siūlymas – mažinti komunalinių paslaugų kainas.

Nacionalizavimas sustiprintų valdžios, kaip neprognozuojamo partnerio, įvaizdį ir dar labiau apsukintų valdžios pastangas prisitraukti privačių investuotojų į elektrinės statybą, viešosios ir privačios partnerystės projektus ir kt.”, – kritikuoja K.Leontjeva.

A.Kulakauskas šioje programoje taip pat teįžvelgia populistinius, antikapitalistinius, bolševikinės prigimties šūkius, kurių dauguma prieštarauja Lietuvos įstatymams.

Socialdemokratų partija mutuoja

Vis dėlto, jei piliečiai taip nusivylę savivaldybėmis, kurių daugiau kaip ketvirtadaliui dabar vadovauja Socialdemokratų partijos merai, kodėl kitos kairiosios partijos rinkėjams siūlo tokią menką alternatyvą – kelia kandidatus geriausiu atveju šeštadalyje savivaldybių? Liaudies frontas ir Profsąjungų centras savivaldos rinkimuose debiutuoja, tačiau Socialdemokratų sąjunga jau jokia naujokė. Galų gale gal Socialdemokratų partija, “Veido” ekspertų manymu, ne ką nauja pažadėjusi savo programoje, bent jau pasiūlys per rinkimus naujų asmenybių?

Žinoma, negali nesutikti su Socialdemokratų partijos savivaldybių rinkimų centrinio štabo vadovu J.Oleku: kai partija siūlo rinkėjams net 2500 kandidatų sąrašą, o dabar turi 302 mandatus, akivaizdu, kad didžioji dalis kandidatų – nauji.

“Maždaug šimtui kandidatų šie rinkimai pirmieji. Ir nevaikščiojame po muzikines grupes, ieškodami kandidatų, nemanome, kad su gera daina bus sutvarkyti reikalai – turime išsiugdę rezervą”, – tikina J.Olekas.

Tačiau pirmaisiais numeriais Socialdemokratų partijos sąrašuose įrašytos net ir per skandalus linksniuotos pavardės. “Vilniuje Socialdemokratų partijos narys Romas Adomavičius labai simbiotiškai dirbo su kitais tarybos vadovais parceliuodami miesto turtą, stengėsi privatizuoti savivaldybės įmones, kurios teikia viešąsias paslaugas, atstovavo stambaus kapitalo, o ne viešajam interesui”, – kritikuoja Socialdemokratų sąjungos lyderis Arvydas Akstinavičius.

Tai, jog R.Adomavičius – rinkimų sąrašo lyderis, jo manymu, yra tipiškas pavyzdys, kad Socialdemokratų partija tolsta nuo savo pavadinimo. Tačiau J.Olekas kritiką bando atremti: “Taip, buvo klaidų. Pavėluota ir reakcija dėl sostinės gatvių nuvalymo. Bet pastarieji kolegos Romo pareiškimai, kad imasi žingsnių monopolininkams suvaldyti, nekelia abejonių.”

Vis dėlto Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis tikina, kad, jų partijos disponuojamais tyrimų duomenimis, mutuoja ne tik Socialdemokratų partija, bet ir jos rinkėjai. “Algirdo Brazausko pirmojo ir antrojo laikais už juos balsavo “biedniokai”, provincija, o paskui jų elektoratu tapo valdininkai, vidutinių ir didesnių pajamų, valdžios aparato žmonės, nes partijos vykdė jų interesus atitinkančią politiką. Varguoliai nuėjo prie kitų partijų. Dabar “Fronto” konkurencinis laukas – daugiau “Tvarka ir teisingumas”, Darbo partija, o su Socialdemokratų partija beveik nesikerta”, – tikina A.Paleckis, beje, buvęs socialdemokratas, o ir pats – iš turtingesnių visuomenės narių.

“Veidas” taip pat yra suskaičiavęs, kad Seime daugiausiai turtuolių – Socialdemokratų frakcijoje, vadinasi, ši partija ir savo kandidatais kelia turtingesnius partiečius.

Kitos kairiosios partijos savo silpnumą aiškina ir, jų manymu, mažesnėms partijoms diskriminacine partijų finansavimo sistema, ir partijų rėmėjų netoliaregiška politika remti valdžios partijas, ir per aukštu rinkimų balsų barjeru.

Apibendrinant “Veido” ekspertų išvadas galima teigti, kad Socialdemokratų partija savo programoje per daug nesistengė pasiūlyti kokių naujų priemonių padėčiai keisti vis labiau piliečių pasitikėjimą prarandančiose savivaldybėse, kurių daugiau kaip ketvirtadaliui dabar vadovauja. Socialdemokratų sąjunga idėjų turi, tačiau jos ir partijos “Profesinių sąjungų centras” politiniai raumenukai per silpni ką keisti. O Socialistinio liaudies fronto programa – tai ne tik sunkiai įgyvendinami, bet ir geriau neįgyvendintini radikalų šūksniai.