„Mane deportuos iš Prancūzijos, jeigu prezidento rinkimus laimės Marine Le Pen“, – pasakė Lietuvos pilietė paryžietė savo draugams, susižavėjusiems Nacionalinio fronto lydere. Draugai susimąstė – tokia galimybė jiems pasirodė netikėta. Jie manė, kad M.Le Pen išvarys tik nekultūringus išeivius iš Afrikos, kurie dergia laiptinėse.

Ta paryžietė sukūrė ir pasakėčios moralą: daugybė Nacionalinio fronto šalininkų nesusieja priežasčių ir pasekmių. Daž­niausiai jie turi įsikalę kokią nors vieną idėją, pavyzdžiui, kad akyse nesirodytų migrantai. Tik tiek ir tegali pasakyti apie savo pažiūras.

Su Prancūzijos lietuve kalbėta apie „Brexit“, Jungtinės Karalystės (JK) išstojimą iš ES. Jokia paslaptis, kad britus atvykėliai užkniso. Todėl viena iš balsavimo už „Brexit“ priežasčių – galimybė kada nors kontroliuoti JK sienas. Tas „kada nors“ liečia būtent ES piliečius, nes visiems kitiems imigracijos taisykles nustato JK valdžia. Vadinasi, ir lietuviai patenka tarp tų, dėl kurių eilinis britas gali pasijusti nesaugus.

Šalį iš vėžių išmušusi JK rinkėjų dalis gali viltis, kad aristokratai galų gale viską neblogai sutvarkys. O Lietuvoje tokie miražai, kad aiškią ribą tarp sveiko ir nesveiko proto sunku įžvelgti.

Migrantai JK sudaro apie 12 proc. gyventojų. Palyginimui, nelietuvių dalis mūsų šalyje siekia apie 16 proc. Oksforde įsikūrusios tyrimo įstaigos „Migration Observatory“ duomenimis, nuo 2001 iki 2011 m. migrantai iš ES sumokėjo į JK biudžetą 20 mlrd. svarų sterlingų daugiau, negu iš ten gavo, atvykėlių iš kitų šalių sumokėtas perteklius buvo 5 mlrd. svarų, o JK senbuvių britų indėlis buvo neigiamas – jie gavo 615 mlrd. daugiau, nei sumokėjo.

Šie skaičiai turėtų palaidoti argumentus, kad JK piliečiai išlaiko imigrantus. Tačiau balsuojama juk ne už skaičius ir racionalius argumentus. Ekonomiškai labiau atsilikusių JK rajonų piliečiai buvo linkę atsisveikinti su ES. O daugianacionalinės sostinės ir universitetinių miestų gyventojai balsavo už ES. Tai 75 proc. Londono Sičo, 69 proc. Londono senamiesčio (Vestminsterio), 70 proc. Oksfordo, 74 proc. Kembridžo gyventojų.

JK ateitis po „Brexit“ labiau neaiški nei ES. Nuo scenos pasitraukė „Brexit“ kampanijos vadai: buvęs Londono meras Borisas Johnsonas atsisakė dalyvauti varžybose dėl Konservatorių partijos vadovo posto, atsistatydino JK nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis Nigelas Farage’as.

Istorija tarsi pati pakiša palyginimų. Panaši nežinia Didžiojoje Britanijoje tvyrojo 1940 m. gegužės ir birželio mėn., kada vyriausybė sprendė klausimą, ar priešintis Hitleriui, ar leistis sugundomai jo taikos pasiūlymais, ku­rie siųsti įvairiais kanalais. Palyginimas rizikin­gas, nes ES – ne nacių Vokietija, nors B.John­sonas ir leido sau prasižioti kitaip. Juolab ir „Brexit“ nereiškia didžiulių išteklių pareikalavusio pasipriešinimo. Vis dėlto „Brexit“ primena šuolį nežinią.

Tokiomis aplinkybėmis vilties teikia ne paprasta JK liaudis – „prolai“, kaip juos pavadino rašytojas George’as Orwellas, o gerai pasirengęs elitas. Sakoma, kad britų kariuomenė bent jau seniau buvo sudaryta iš degeneratų ir aristokratų. Nors JK politinis elitas, t.y. „aristokratai“, „Brexit“ klausimu ir suskilę, jų gebėjimas atsakyti į iššūkius didelio ne­rimo nekelia – bent jau šių eilučių autoriui.

Daugiau nerimo dėl savo politinio elito, kurio pastarieji kūriniai – Darbo kodeksas, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, šeimą apibrėžianti Konstitucijos pataisa skatina klausti, kada atmosferos karštis atveda prie degeneracijos.

Šalį iš vėžių išmušusi JK rinkėjų dalis gali viltis, kad aristokratai galų gale viską neblogai sutvarkys. O Lietuvoje tokie miražai, kad aiškią ribą tarp sveiko ir nesveiko proto sunku įžvelgti.