"Scanpix" nuotr.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Pakitęs klimatas ir gyventojų perteklius privertė pirma germanų, o vėliau gotų ir hunų gentis palikti savo žemes­­. Dėl to IV–VII a. tapo žinomi kaip Didysis tautų kraustymasis, pasibaigęs laikytos nenugalima Romos imperijos žlugimu. Regis, esame dar vieno tautų kraustymosi išvakarėse.

Vien 2014 m. daugiau nei 19 mln. žmonių iš Vidaus perkėlimo stebėjimo centro tirtų 100 šalių buvo priversti palikti namus dėl stichinių nelaimių. Tai yra maždaug tiek, kiek iškrausčius visą Čekiją ir Vengriją. Beje, šio centro vertinimu, tikimybė netekti savo namų dėl stichinės nelaimės per keturiasdešimt pastarųjų metų padidėjo 60 procentų.

Klimato pabėgėlių vis daugės

Nors Vakarų pasauliui jau senokai skauda galvą dėl dabartinės Sirijos pabėgėlių (ir šia situacija pasinaudojusiųjų) krizės, tik laiko klausimas, kada ji nublanks prieš naujas pabėgėlių bangas. Šįkart juos iš gimtųjų namų išstums nepermaldaujamas priešas – pati gamta.

Ekologinės politologijos mokslininkai Raymondas L.Bryantas ir Sinéadas Bailey‘is konstatavo paprastą dalyką: bet koks aplinkos sąlygų pokytis turi paveikti politinį ir ekonominį status quo. Perfrazavus – ekologinės problemos yra ne tik gamtosaugos aktyvistų, bet ir ekonomistų bei politikų problema.

Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu.

Specialistai beveik nesiginčija, kad klimato kaita taps vienu iš svarių migracijos katalizatorių. Ne kartą bandyta modeliuoti, kokio masto galėtų būti ši problema. Spėjimai, kiek žmonių paliks namus iki amžiaus pabaigos, gerokai skiriasi (nuo kelių dešimčių milijonų iki net milijardo), bet sutariama, kad tai taps rimtu iššūkiu. Pavyzdžiui, dar 1990 m. Jungtinės Tautos prognozavo, kad vien krantų erozija, pakrančių užtvindymas nulems dirbamos žemės sumažėjimą ir iki 2050 m. privers 200 mln. žmonių migruoti. Dalies dabar žemėlapiuose matomos sausumos tiesiog nebeliks. Kita vertus, jei temperatūros kilimo tendencijos nekis, prognozuojama, kad jau po pusės amžiaus tokiose vietose kaip Abu Dabis, Dubajus, Kataras gyvenimo sąlygos taps sunkiai pakeliamos.

Klimato kaitos pabėgėliais virstama dėl trijų pagrindinių priežasčių: a) stichinių nelaimių, b) pasunkėjusių išgyvenimo sąlygų, didėjančio skurdo ir c) šių faktorių sukeltų ginkluotų konfliktų, skurdžiuose regionuose konkuruojant dėl reikalingų išteklių.

Pasaulio banko vertinimu, iki 2030 m. klimato kaita mažiausiai 100 mln. žmonių (daugiausia Afrikos šalyse) grąžins į skurdą. Tai bus stiprus smūgis ir taip nedėkingai humanitarinei veiklai.

Yra nemažai ženklų, rodančių, kad migracija Užsachario Afrikoje glaudžiai susijusi su pasikeitusiais orais. Tarkime, Etiopijoje sumažėjus lietaus ir nuskurdus dirvožemiui daug vietinių ūkininkų nebemato prasmės toliau ūkininkauti ir didelė tikimybė, kad pasielgs taip kaip įprasti karinių konfliktų pabėgėliai – t.y. keliaus į Europą.

Žinoma, žemės ūkyje netrūksta inovacijų, jis tampa vis intensyvesnis ir ūkininkai gali džiaugtis didesniais derliais. Deja, pažanga neretai trenkia kitu lazdos galu, jeigu neatsižvelgiama į tvarumą (o tai yra dažna yda). Žemdirbystė pasitelkiant daugiau trąšų ar kenkėjų naikinimo priemonių užteršia dirvožemį ir vis didesne brangenybe tampantį vandenį.

Pakelti ginklą dėl vandens

Lengvai suvokiame, kad karai kyla dėl ambicijų išplėsti teritoriją, įgyti deimantų kasyklų, naftos telkinių ar paprasčiausiai didesnės įtakos regione. Vis dėlto mums dar sunku suprasti, kad pasaulyje daug smulkesnio masto ginkluotų konfliktų įžiebia vandens trūkumas. Ateityje situacija dar aštrės, tiesa, ne tik dėl įnoringesnio klimato, bet ir dėl nenumaldomai didėjančios žmonijos populiacijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais, iki 2050 m. vandens poreikis pasaulyje išaugs 55 procentais. Kitaip tariant, gėlo vandens reikės gerokai daugiau, o galimybių jo gauti mažės.

Kada šalis laikoma susidurianti su vandens trūkumu? Tada, kai jos metinės atsinaujinančios vidaus vandens atsargos nukrenta žemiau nei 1 tūkst. kubinių metrų gyventojui.

Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Konfliktai dėl vandens išsibarstę po visą Afriką. Tarkime, žiaurios sausros sukėlė konfliktą dėl būtinų resursų tarp įsikūrusių aplink Etiopijos Turkanos ežerą bendruomenių. Jungtinių Tautų duomenimis, apie 90 proc. Etiopijos gyventojų dirba žemės ūkyje, o visos Afrikos – per 60 proc., taigi vandens sumažėjimas čia itin skausmingai juntamas. Pietų Afrikos Respublikoje, vienoje stipriausių žemyno valstybių, pernai kilusi sausra buvo žalingiausia per 30 pastarųjų metų ir daug ūkininkų, ypač smulkesnių, paprasčiausiai sužlugdė. Maisto kainos šoko į viršų, įtampa ir nepasitenkinimas visuomenėje sustiprėjo. Tokių pavyzdžių daugybė. Blogiausia, kad gėlo vandens prieinamumas žemyne kasmet vis menksta.

Vanduo taip pat tampa vis reikšmingesniu diplomatiniu svertu. Jei kontroliuoji svarbius vandens telkinius, gali paveikti ne tik vietinių gyventojų elgesį, bet ir teritorijų ar net suverenių valstybių santykius.

Kaip taikliai pažymi britų leidinys „The Guardian“, apie 50 proc. viso pasiekiamo pasaulio vandens plyti TARP valstybių. Tai – upės, ežerai, požeminiai vandenys ir pan. Didėjant vandens poreikiui, natūralu, daugės ir nesutarimų. Kodėl? Tarkime, viena šalis nori statyti užtvanką ar net kelias, o tai sumažins kitai valstybei tenkantį vandens kiekį. Iliustratyvus šios problemos pavyzdys – diskusijos dėl Nilo Afrikoje. Etiopija įgyvendina didžiausią hidroelektrinės statybos projektą Afrikoje – Didžiąją Etiopijos Renesanso hidroelektrinę – ir jau kitąmet ruošiasi ją užbaigti. Rezervuarui Etiopija užtvenkė Mėlynąjį Nilą. Tai nepatiko Egiptui ir tuometinis Egipto prezidentas Mohamedas Morsis su savo patikėtiniais rimtai svarstė, ar dėl to vertėtų Etiopijai skelbti karą, ar užtektų tik sunaikinti statomą užtvanką. Taigi, vanduo turi galią sukelti ne tik atskirtų bendruomenių nesutarimus, bet ir geopolitinius pokyčius.

Apie panašias įtampas tikriausiai išgirsime dažniau: dėl 2/3 valstybių sienomis tekančių upių naudojimosi sąlygų jas „besidalijančios“ šalys nėra susitarusios.

Grėsmė ne tik besivystančioms šalims

Neseniai laikraščiai mirgėjo pavojingai patvinusios Senos krantų vaizdais: ši upė grasino užlieti Prancūzijos sostinės Paryžiaus ir kitų greta jos nusidriekusių miestų gatves (net imta evakuoti garsiojo Luvro rūsiuose saugomus meno kūrinius).

Australijoje audra, vadinta baisiausia per tris pastaruosius dešimtmečius žemyno rytuose, pasiglemžė apie 50 metrų paplūdimio ir nusinešė trijų žmonių gyvybę.

Karštėjant vasaroms ir sausėjant miškams daugėja miškų gaisrų, su jais gaisrininkams vis sudėtingiau dorotis. Gaisrų sezonas ilgėja. Pavyzdžiui, neseniai stiprūs gaisrai nuniokojo nemažus miško plotus JAV Aidaho valstijoje.

Balandį stiprus potvynis rytų Rumunijoje privertė evakuoti apie 200 gyventojų.

Hamburgo apylinkėse, Vokietijoje, viesulas su stipriomis audromis vertė didžiulius medžius. Tada prireikė pustrečio šimto gelbėjimo operacijų.

Taip pat nepamirškime, kad šiltesnės žiemos reiškia, kad pietums būdingi parazitai, nebūdingos ligos kopia „viršun“ ir netrukus savuose kraštuose susidursime su tuo, ką laikėme egzotiškų šalių problemomis.

Tai – tik keletas iš pastarųjų mėnesių su klimato kaita susijusių pavyzdžių, jų sąrašą būtų galima gerokai pratęsti. Vadinasi, klimato kaitos sukeliami pokyčiai tampa vis didesne ne tik „trečiojo“, bet ir „pirmojo“ pasaulio ekonomine bei socialine problema.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. rugpjūčio 8 d.