„Pirmoji ekonomikos pamoka yra išteklių ribotumas: niekada nebus galimybių patenkinti visų norus. Pirmoji politikos pamoka yra pamiršti pirmąją ekonomikos pamoką“, – ši amerikiečių ekonomisto ir filosofo Tomo Sowello mintis puikiai iliustruoja šių metų Lietuvos politinių partijų rinkimų programas.

Nors tai nėra naujas reiškinys, rinkimų programose gausu pažadų, kuriems įgyvendinti valstybė neturi nei išteklių, nei galimybių. Vienas populiariausių pažadų – didinti vidutinį ir minimalų mėnesinį atlyginimą. Konkurencija siūlant kuo didesnį minimalų atlyginimą privedė prie šiek tiek paradoksalių situacijų. Pavyzdžiui, Šalčininkų, Šiaulių, Panevėžio ar Zarasų savivaldybėse šiuo metu vidutinis atlyginimas bruto nesiekia 1500 Lt per mėnesį. Tačiau kai kurios partijos yra numačiusios minimalų mėnesinį atlyginimą padidinti daugiau nei iki 1500 Lt. Matematinė logika tam šiek tiek prieštarauja, ką jau kalbėti apie įmonių finansines galimybes mokėti tokius atlyginimus ir esant tokioms sąlygoms kurti naujas darbo vietas.
Analizuojant trumpą nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo patirtį galima teigti, kad dažniausiai nuvilia ne tik programų turinys. Kadangi Vyriausybės Lietuvoje dažniausiai sudaromos iš trijų keturių partijų atstovų, sukuriamas „stiprus“ alibi nenuoširdžiai atsižvelgti į rinkimų programas, nes „tam nepritaria koalicijos partneriai“. Nuvilia ir sprendimų priėmimo procesas – nenuosekli ekonominė politika, nuo galimybių ir realijų atitrūkstantys pasiūlymai, ypač padažnėjantys artėjant rinkimams. Kaip to išvengti?
Viena alternatyva yra technokratinių Vyriausybių skyrimas. Jis reiškia, kad valdžia atiduodama į mokslo, amato ir žinių rankas. Šiuo keliu pasuko, pavyzdžiui, Italija, premjeru paskirdama jokiai politinei partijai nepriklausantį ir rinkimuose nedalyvavusį Bocconi universiteto rektorių, ekonomikos profesorių Mario Monti. Beje, Graikijos ir Lietuvos finansų ministerijoms taip pat vadovauja technokratai – krizės metu tokios ministerijos vairą atiduoti į politiko, o ne į šios srities eksperto rankas yra itin pavojinga.
Deja, demokratinėse visuomenėse galimybės suformuoti tokią valdžią atsiranda tik tada, kai šalis atsiduria šalia bedugnės krašto. Krizės metu technokratinė valdžia turi du svarbius pranašumus: pirma, savo srities ekspertai gali greičiau rasti problemų sprendimo būdus, antra, nebūdami priklausomi nuo populiarumo tarp rinkėjų, gali įgyvendinti reformas, kurių nauda šaliai jaučiama ne iš karto. Tol, kol akivaizdžių problemų nėra, o pasitikėjimas valstybe nėra prarastas, valstybės vairą drąsiai sukioja demokratiniu būdu išrinkti politikai.
Technokratinis valdymo principas dažniausiai kritikuojamas todėl, kad jis atitolsta nuo grynosios demokratijos – valstybei vadovauja ne tie, kurie surenka daugiausiai balsų, bet tie, kurie tam turi daugiausiai gebėjimų. Tačiau niekas neneigia, jog demokratija turi ir savo trūkumų: ji neužkerta kelio, kad į valdžią bus išrinkti ne tam turintys daugiausiai kompetencijų ir nesavanaudiškos motyvacijos, o, pavyzdžiui, iškalbingi aktoriai ar kiti gerai įtikinėjimo meną įvaldę, bet nelabai sąžiningi visuomenės veikėjai.
Iš tiesų, gana keistai atrodo situacija, kai politinės partijos į savo gretas vilioja žinomus ir mėgstamus visuomenės veikėjus – aktorius, muzikantus, šokėjus, sportininkus. Tikrai negalime teigi, kad šių ar kažkurių kitų profesijų atstovai negali būti renkami į valdžią, – įgyta specialybė nedaug pasako apie bendrąjį žmogaus išsilavinimą, jo loginį mąstymą, norą tobulėti ir, svarbiausia, moralę bei atsakomybę. Deja, Lietuvoje ne pastarosios savybės padeda atsidurti politinių partijų sąrašų viršūnėse. Daug paprasčiau šiomis kopėčiomis kopti įsiveliant į daug visuomenės dėmesio sulaukiančius bei prieštaringai vertinamus konfliktus arba tiesiog pamirštant pirmąją ekonomikos pamoką ir įtikinamai žadant vaišes iš neišsenkančio gausybės rago.
Yra ir kitokių demokratijos bei pasirinkimo teisės imitavimo formų. Štai, pavyzdžiui, per artėjančius Seimo rinkimus Raseinių vienmandatėje apygardoje varžysis vyras ir žmona. Taip, galima įrodinėti, kad du šeimos nariai turi asmenines nuomones ir ketinimus, bei vadovaujasi skirtingomis ideologijomis ir vertybėmis. Tokių rinkimų rezultatus galima būtų pavadinti win-win – šeima jų pralošti negali. Tačiau ar išloš visuomenė? Turbūt sunkiai įsivaizduotumėte tokią situaciją, pavyzdžiui, JAV – prezidento rinkimuose dabartiniam prezidentui iššūkį meta jo žmona Michelle Obama. Lietuvos demokratijos nebrandumą ir ribotumą rodo ir tai, kad visuomenė tokius reiškinius stebi žiovaudama – jai tai nėra įdomu.
Kokių alternatyvų turi Lietuva? Demokratijos principų atsisakyti negalime, tačiau norėtume matyti daugiau kompetencijos, nuoseklumo ir atsakomybės valstybės valdymo procese. Lietuvoje specialistai, pretenduojantys į eilines pareigas bet kokioje valstybės tarnyboje (ir gauti 2 tūkst. Lt atlyginimą) turi laikyti egzaminą, tikrinantį jų žinias apie Lietuvoje galiojančius įstatymus bei institucinę sąrangą, taip pat tikrinami bendrieji jų mąstymo gebėjimai (gebėjimas mokytis, verbaliniai įgūdžiai ir verbalinis mąstymas, skaičiavimo įgūdžiai ir skaitinis mąstymas), bendrosios kompetencijos (žinių, gebėjimų, įgūdžių, patirties, elgesio, požiūrių ir asmeninių savybių derinys, būtinas pareigybės funkcijoms atlikti) bei įvairių specifinių sričių žinios. Tačiau daug atsakingesnei pozicijai – Seimo nariui – užtenka priesaikos elgtis adekvačiai, o jokios žinios ir kompetencijos nėra tikrinamos.
Kai kurios partijos prieš rinkimus siūlo sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. Ar tai gali išspręsti kompetencijos ir korupcijos problemą? Priešingai, mažesnis jų skaičius reiškia, kad tam tikroms interesų grupėms siekiant sau palankaus įstatymo patvirtinimo Seime reikės „įtikinti“ mažiau Seimo narių.
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias? O gal vertėtų pasitelkti ir standartizuotus kognityvinius testus, matuojančius bendrus protinius gebėjimus, intelektą? Referendumas, siūlantis tokius pokyčius, sulauktų plataus visuomenės pritarimo – būtent todėl turbūt niekada ir nebus inicijuojamas.

Nerijus Mačiulis
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas

Įkirta
Gal prieš galėdamas patekti į rinkimų sąrašą politikas turėtų ne tik išlaikyti valstybės tarnybos egzaminą, bet ir pademonstruoti bazines užsienio kalbų, ekonomikos, politikos bei viešojo valdymo žinias?