BFL

Inga NECELIENĖ

Filosofas, rašytojas, LTOK viceprezidentas, buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis įsitikinęs, kad sprendimas į žaidynes įsileisti profesionalus, paskui kuriuos atėjo ir didysis verslas kartu su didžiąja politika, sportą veda ten, kur jau buvome – sparčiai artina prie gladiatorių žaidynių.

Neseniai pasibaigusiame vandens sporto šakų Europos čempionate Rūta Mei­lu­ty­tė dalyvavo vienose 100 m krūtine varžy­bose ir iškovojo aukso medalį, bet namo į Pli­mutą parsivežė du auksinius trofėjus. Dar vieną Europos pirmenybių čempionės medalį už  2013 m. Danijoje pasiektą pergalę jai pagaliau grąžino tąkart dėl dopingo vartojimo įkliuvusi ir pirmos vietos netekusi viena pagrindinių priešininkių rusė Julija Jefimova, kuriai panaikinta antroji per kelerius metus diskvalifikacija ir, re­gis, uždegta žalia šviesa krautis lagaminus į olimpinį Rio de Žaneirą.

Staigių ir nepaaiškinamų metamorfozių – spor­tininkas tai kaltas, tai nekaltas, tai nevarto­jo draudžiamų preparatų, tai vartojo, bet neviršijo nustatytos normos (ką jau kalbėti apie tai, kad anksčiau apskritai jokių normų nebuvo – jeigu vartojo, vadinasi, kaltas) – iki Rio olimpinių žaidynių likus porai mėnesių, tikėtina, iš­girsime daugiau.

Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto pir­mininkas Arvydas Juozaitis įsitikinęs, kad spren­dimas į žaidynes įsileisti profesionalus, ku­riems įkandin atėjo du didieji – verslas kartu su politika – privertė sportą patirti didelių deformacijų, o dopingo kontrolę paversti valstybių ginklu.

– Šiandien čempionas, o rytoj dopingo taisyklių pažeidėjas, iš kurio atimami kelerių pastarųjų metų medaliai. Ar dar galima kalbėti apie kilnų sportinį elgesį, sportininkų pagarbą varžovams?

– Čia matomi du stiprūs veiksniai, kurie labai trukdo tikėti galutiniu teisingu sprendimu. Pirmasis veiksnys yra verslas, o antrasis – politika. Į sportą įsiskverbęs didysis verslas verčia sportininkus vartoti įvairius papildus, preparatus, o didžioji politika manipuliuoja dabar jau tūkstančiais įvairių preparatų pavadinimų taip, kad normaliam žmogui susekti, kas yra kas, ir susigaudyti – neįmanoma. Šių preparatų esama normaliame maiste, kurio galima įsigyti parduotuvėse, todėl sužlugdyti žmogų tampa labai paprasta. Įvairios ekspertų komisijos, į kurias kreipiamasi tyrimo, irgi klausimas, ar yra patikimos, nes jos visos yra veikiamos savo valstybių didžiosios politikos.

– Įvairių didžiųjų sporto organizacijų atstovai mėgs­­ta kartoti, kad sportas nėra politika, bet aki­vaizdu, jog pastaruoju metu politikos sporte ypač daug.

– Deja, išeities iš susidariusios dabartinės padėties nematau. Jeigu olimpinis sportas netaps toks, koks buvo iki 1992 m., bus tik dar blogiau. Pa­radoksas, bet mes grįžome į olimpinį judėjimą būtent tais metais, kai į vasaros olimpines žai­dynes Barselonoje kartu su profesionalų sportu atėjo ir didysis verslas. Dėl to reikia „pa­dėkoti“ tuomečiam Tarptautinio olimpinio ko­miteto (TOK) prezidentui Juanui Antonio Sa­ma­ran­chui, kuris buvo didysis bankininkas ir vienas di­džiausių lobistų. Į olimpiadą priimdamas profesio­nalius sportininkus jis nusižengė šiuolaikinių olim­pinių žaidynių atgaivintojo Pierre‘o de Cou­ber­tino pagrindinėms idėjoms ir  įsitikinimui, kad sportas negali būti profesionalų užsiėmimas. Dėl šio sprendimo sportas patyrė didelių deforma­cijų, o dopingo kontrolė tapo valstybių ginklu.

Vien tik akims ir žiūrovų aistroms skirtas sportas tampa šou, o juk sportas – tai natūrali žmogaus kova su savo galimybėmis.

Nori diskvalifikuoti varžovus? Sukurk tokią terpę, pasėk abejonę, kad žmonės patikėtų, jog ten visi vartoja dopingą. Diskvalifikuoti visą ša­lį, visą komandą – visiška nesąmonė. Tai net ne­humaniška, tai likimus žlugdantis manipuliavimas žmonių gyvenimo sąskaita. Tokie politizuoti reiškiniai irgi stumia visą olimpinį judėjimą grįžti į mėgėjų sportą. Vien tik akims ir žiūrovų aistroms skirtas sportas tampa šou, o juk sportas – tai natūrali žmogaus kova su savo galimybėmis, kurias reikia aukštinti, bet ne dirbtiniu būdu, antraip toji kova praranda prasmę.

Iki Barselonos žaidynių olimpiadų dalyviams buvo draudžiama eiti į reklamą ar ko­mercines varžybas: nori profesionalūs krepšinin­kai, ledo ritulininkai iš sutarčių, reklamų pi­nigus krautis – jų valia, bet į žaidynes jie ne­ga­lėdavo kelti kojos. Dabar olimpinių žaidynių dalyviai gali reklamuoti bet ką ir už tai jiems siūlomos milijoninės sutartys.

Šis sudėtingas smagratis sukasi vis greičiau, didysis verslas, atėjęs į olimpines žaidynes, jį veda į aklavietę. Kol į žaidynes vėl negrąžinsime savanoriškumo principo, koks buvo iki 1992-ųjų, tol olimpinis sportas, pirminės jo idėjos ir vertybės risis į prarają. Kelias bus labai sunkus, bet neišvengiamas. Sugadinti lengva, o pataisyti sunku, bet įmanoma.

– Ar matytumėte olimpinio sąjūdžio grįžimo prie pradinių ištakų apraiškų ir galimybių?

– Kai 1936 m. Berlyne žaidynes rengė nacistinė Vo­­­­­kietija, daug šalių vadovybių ir sportininkų jau ži­nojo svastikos pasekmes ir į tas žaidynes ne­vy­ko. Lietuva į jas negalėjo vykti dėl Klai­pė­dos kraš­to – taigi jau tada sporte politika darė stiprią įta­ką.

Tais pačiais 1936-aisiais labai panašiu metu Barselonoje turėjo vykti alternatyvi vadinamoji liaudies olimpiada, į kurią atvyko maždaug tiek pat sportininkų, kiek ir į Berlyną – apie 3 tūkst. Bet atsitiko nelaimė – liepos 19-ąją, pa­čią pirmąją žaidynių dieną, prasidėjo maištas, peraugęs į Ispanijos pilietinį karą, ir liaudies olimpiada neįvyko.

Kito ke­lio, kaip tik grąžinti sportui pirminę idėją, at­sisakyti verslo, politikos, reklamos ir grįžti prie natūralaus sportavimo, nėra.

Dabartiniam sporto komercializmui nepritariantys sportininkai, šalys turėtų surengti kaž­ką panašaus – alternatyvią olimpiadą. Kito ke­lio, kaip tik grąžinti sportui pirminę idėją, at­sisakyti verslo, politikos, reklamos ir grįžti prie natūralaus sportavimo, nėra, jeigu mes norime iš viso išsaugoti olimpinių žaidynių dvasią, kuriai išsigimti pakako šimto metų. Prognozuočiau, kad tokios žaidynės, kokios vyksta dabar, bus rengiamos dar ilgiausiai 20 metų, o tada ateis nauji idealistai, nauji coubertinai, ir paskelbs naujų žaidynių pradžią. Tai ir būtų pats kilniausias sportinis elgesys.

– Kur olimpinį sportą nuvestų dabartinis kelias?

– Ten, kur žmonija jau buvo, – į gladiatorių žaidy­nes. Tai buvo lygia greta su antikinėmis olimpi­nėmis rengiamos žaidynės. Gladiatorių žaidynė­se dalyvaudavo iki 10 tūkst. gladiatorių, o olim­­­pi­nė­se – netgi mažiau. Jos abejos beveik vie­nu metu bu­vo uždraustos, kai Romos imperijos sau­lė­te­kyje joje įsivyravo krikščionybė ir žaidy­nės imtos traktuoti kaip pagonybės reliktas. Olimpinės žaidynės Romos imperatoriaus buvo už­draustos IV amžiaus pabaigoje, 394 m., o gladia­torių – dar po 14 metų, V amžiaus pradžioje. Da­bartinės žaidynės panašėja į gladiatorių, tik skir­tumas toks, kad sportininkai tiesiogiai nežudo­mi.

Da­bartinės žaidynės panašėja į gladiatorių, tik skir­tumas toks, kad sportininkai tiesiogiai nežudo­mi.

Atrodė, kad olimpiada – vienas švariausių vardų žmonijos dabartyje. Visi kiti vardai, netgi tokie kaip teatras, yra gerokai suteršti. Kad po­litika nesugadintų šio vardo, TOK pasielgė galbūt logiškai ir nusprendė jį saugoti taip pat, kaip ir savo ženklą – olimpinius žiedus. Taigi da­­bar pats žodis „olimpiada“ yra griežtai juridiš­kai kon­troliuojamas iš TOK būstinės Lo­za­nos. Ir mes, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ir kiti nacionaliniai olimpiniai komitetai tu­ri stebėti, kad šis žodis nebūtų ne ten vartojamas, pavyzdžiui, mokykloje neatsirastų kokia nors matematikų olimpiada.

Bet yra kita medalio pusė – žodis padarytas reklamos objektu, ant jo autorių teisių, „copyright“, uždėtas ženklas. Jau taip toli nueita, kad pernai vykusioms pirmosioms Europos žaidynėms kitaip pavadinti Lozana uždraudė vartoti žodį „olimpiada, olimpinis“. Teko atsisakyti pirminio sumanymo ir tenkintis Europos žaidynėmis, nes pavadinimui „Europos olimpinės žaidynės“ atsirasti nebuvo duota leidimo.

– Pastarojo meto didžiųjų sporto organizacijų skandalai – itin turtingos Tarptautinės futbolo federacijų asociacijos (FIFA) valdžios krizė, Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) nesugebėjimas civilizuotai pasidalyti įtakos Europoje, Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai mesti kaltinimai dėl ištisų šalių nešvarių sportininkų dangstymo – rodo, kad didžiosios sporto žuvys pūva nuo galvos. Ko vertas kilnus vieno žmogaus sportinis elgesys šiame grobuoniškos sporto politikos fone?

– Išliks tas, kas išsaugos sveiką protą. Yra ke­lios sudedamosios kilnaus sportinio elgesio da­lys įvairiose veiklos srityse – aikštelėje ir šalia jos. Visi puikiai žinome boksininką Algirdą Šociką, kuris ne tik Lietuvoje ar tuometėje SSRS, bet ir toli už jos ribų pelnė ringo džentelmeno etiketę. Jis griežtai laikėsi taisyklių ir pats nuo to nukentėjo – galėjo iškovoti daugiau pergalių, daugiau medalių, bet į sporto istoriją įėjo kitaip.

Labiausiai įstringa, kai daug pasiekęs sportininkas – čempionas, rekordininkas baigęs karje­rą likusį gyvenimą paskiria jaunimo ugdymui.

Toks žmogus išlieka kaip kilnaus elgesio mokytojas. Yra mokytojų, kurie po 20–40 metų dir­ba su jaunais pirmosios grandies sportininkais ir savo elgesiu, kasdieniu pavyzdžiu moko juos būti kilnius. Nors šio darbo jokiu atlygiu negalima įvertinti, mūsų uždavinys – pastebėti tokius žmones ir jų poelgius iškelti į viešumą.

Kai sportininkas su varžovu pasidalija inventoriumi, pavyzdžiui, atiduoda savo slides arba vietoj lūžusios pasiūlo savo šuolių į aukštį kartį, kad šis likęs be sportinio įrankio nenutrauktų varžybų, akimirką susiduriame su paslaptimi. Ką besidalijantis sportininkas tuo metu galvoja – galbūt nenori būti grobuonis? Šią paslaptį taip pat reikia įvertinti.

Labiausiai įstringa, kai daug pasiekęs sportininkas – čempionas, rekordininkas baigęs karje­rą likusį gyvenimą paskiria jaunimo ugdymui. Ar­ba išvyksta į vargstančias šalis ir ten stato mo­kyklas, rengia stovyklas, moko jaunus sportininkus ir tą daro už savo, o ne kompanijų, ku­rios jį remia ir kartu reklamuojasi, pinigus. Kil­nus elgesys turi liudyti labdarą. Kilniai elgtis – tai elgtis sau nenaudingai, bet taip darydamas žmogus jaučia pakylėjimą, žmogiškąjį augimą.

Kilnaus sporto idėjos kyla iš Europos, ne Afrikos ar Azijos. Jau dešimt metų dalyvauju tarptautiniame „Fair Play“ judėjime, bet per tą laiką taip ir nesugebėjome į Olimpinę chartiją įtraukti kilnaus žaidimo taisyklių.

– Ką jums reiškia sukaktys, skaičiai? Ne tik dešimtmetis, praleistas tarptautiniame „Fair Play“ judėjime, bet ir neseniai minėtas 60 metų jubiliejus ar liepą taip pat jubiliejinių 40 metų sulauksiantis Monrealio olimpinėse žaidynėse iškovotas olimpinis bronzos medalis.

– Man patinka iš Odesos kilusio aštriapročio ru­so Michailo Žvaneckio mintis, kad Dievas žmogui parodo laikrodį du kartus: pradžioje ir pabaigoje. Prašyti jo daugiau sykių leisti žvilgtelėti į laikrodį – pasipūtimo, neišmintingumo ženklas.

Į jubiliejus žiūriu taip: kaip žmogus švenčia asmenines sukaktis, taip jis norėtų, kad jį vertintų visuomenė. Aš norėčiau kuo tyliau ir kukliau, nes man metai, jubiliejai nieko nereiškia. Pri­ta­riu minčiai, kad mirti nebaisu, baisu neatlikti sa­vo užduoties. O užduotys skiriamos pagal jėgas.

Kasmet liepos 20 dieną, nors Lietuvoje tai būna liepos 21-oji, prisimename bronzinę pergalę olimpiniame Monrealyje. Tai mūsų šeimos asmeninis paminėjimas. Pasižiūrime Anglijos televizijos susuktą filmuką – viename jo kadrų matau savo plaukimą.

Olimpinės žaidynės dar svarbios ir tuo, kad jos fiksuoja civilizacijos eigą.

Tada nutiko toks įdomus dalykas. Einu į star­tą ir matau, kaip stojasi tribūnos. Prisimenu ir šmėstelėjusią mintį: negi žmonės atsistodami mus pasitinka? Pasirodo, jie stojosi pagerbti Di­džiosios Britanijos karalienės Elžbietos An­tro­sios, kurią netrukus už kokių 20 metrų pa­ma­čiau. Tuo metu, jai tebebūnant baseine, aš pa­siekiau olimpinį rekordą. Ir nors šis mano re­kordas laikėsi gal vos 20 minučių, ji tą akimirksnį matė, o ją lydėjusios TV kameros užfiksavo. Vi­so­je šitoje olimpinio medalio istorijoje tai turbūt vienintelis pasididžiavimo momentas, sąryšis su pasauliu, pabuvimas šalia didžiųjų žmonių ir įvykių. Nors nuo tos akimirkos praėjo jau beveik 40 metų, karalienė sveika, gyva ir toliau valdo. Olimpinės žaidynės dar svarbios ir tuo, kad jos fiksuoja civilizacijos eigą.

– Koks dabartinis jūsų santykis su vandeniu, plaukimu, baseinu?

– Po olimpinių žaidynių baigęs sportinę karjerą į baseiną nevaikščiojau – jau du gyvenimai nuo to laiko praėjo. Ir tik dabar, gyvendamas Klai­pėdoje, į jį grį­žau – ėmiau vaikščioti į „Gintaro“ sporto cen­­trą. Įdomus pojūtis: niekas nepasimiršę, ran­kos, kojos klauso, tik šiek tiek greitis kritęs – ži­noma, „šiek tiek“ reikia rašyti su kabutėmis. Vėl pajutau vandens magiją.

Plaukimas – viena paslaptingiausių sporto ša­kų. Visų pirma joks kitas sportininkas nesivaržo būdamas horizontalios padėties: sportininkas guli, o žmonės į jį žiūri. Atrodytų, ką ten žiūrėti – juk 50 metrų nuplaukti tetrunka apie 30 se­kundžių, bet tribūnos prisirenka pilnos. Matyt, į ugnį ir į vandenį žmogus ilgai gali žiūrėti.

Po trylikos aktyvaus sportavimo metų galiu pasakyti, kad vandenyje neįmanoma nuosekliai mąstyti, gali tik asociatyviai, nes nuoseklumas tampa mechaniškas.

Antra paslaptis – niekur kitur pačių geriausių rezultatų nepasiekia tokie jauni sportininkai. Rūta Meilutytė būdama penkiolikos tapo olimpine čempione, Lina Kačiušytė taip pat pen­kiolikos tapo pasaulio čempione. Anksčiau dvidešimtmečiai plaukikai jau būdavo seniai – kai baigiau tokių metų sportuoti, jau buvau va­dinamas veteranu.

Ir trečias mistinis dalykas – pasiruošimo tech­no­logijos. Juk plaukikui tenka mirkti vandenyje kas­dien po šešias valandas. Geras pianistas po tiek valandų kasdien prasėdi prie pianino, bet „spor­tuoti“ prie pianino ir mirkti baseine – visai kas kita.

Vandens treniruotės labai bukina: kiekvieną dieną ištisas valandas turi žiūrėti į baseino dug­ną ir saugotis, kad galva nestuktelėtum į baseino kraštą. Po trylikos aktyvaus sportavimo metų galiu pasakyti, kad vandenyje neįmanoma nuosekliai mąstyti, gali tik asociatyviai, nes nuoseklumas tampa mechaniškas: sportininkas atidirba mechaninius judesius ir visus būdus, kaip įveikti vandenį. O visa kita – begalinis kartojimas, tūkstančius, milijonus kartų.

– Mūsų plaukikai geriausių rezultatų pasiekia plaukdami krūtine. Ar yra koks nors logiškas paaiškinimas?

– Tai dar viena plaukimo paslapčių, tik jau Lie­tuvos. Taip jau išėjo, kad pasaulinio lygio plaukimo krūtine pergalės prasidėjo nuo manęs. Kuriai plaukimo rungčiai skirti daugiau dėmesio, treneriai dažnai nujaučia instinktyviai. Aps­kri­tai plaukime daug kas nuo instinktų priklauso.

Yra toks pirmeivių fenomenas: jie išmuša langą, pro kurį plūstelėję žmonės pasako – na va, čia yra mūsų langas.

O paskui prasideda tradicijos: kai kažkas pra­simuša, treneriai tai rungčiai skiria daugiau dėmesio ir ima tarpusavyje varžytis, nes ir kitas nori geriau, aukščiau. Atsiveria langas, pro kurį geriausieji gali eiti į pasaulį.  Yra toks pirmeivių fenomenas: jie išmuša langą, pro kurį plūstelėję žmonės pasako – na va, čia yra mūsų langas. Ir po kiek laiko, kaip matome, Lietuva tampa „brasistų“, arba plaukikų krūtine, šalimi.

– 1976 m. po jūsų olimpinio medalio sostinėje irgi buvo daug kalbų, kad Vilniui reikia normalesnio baseino.

– Mano iškovotas medalis atvirajam baseinui, kuriame mes treniravomės, per maždaug pusmetį davė čekiškus filtrus. Iki tol plaukiodavome stipriai drumzliname vandenyje, kuriame ir varlių rasdavome. Vanduo nebuvo filtruojamas, tik kas maždaug porą savaičių išleidžiamas ir naujo prileidžiama. Baseinas buvo atviras, todėl į jį ne tik varlių atšuoliuodavo, bet ir lapų, žiedų, dulkių prikrisdavo. Nuolat mirkdavome tamsiai geltonoje masėje. Toks ir buvo mano pasiruošimas olimpiadai.

– Artėja Rio de Žaneiro žaidynės. Ar jus domins tik transliacijos iš olimpinio baseino?

– Visiems vienuolikai LTOK vykdomojo komiteto narių, tarp jų ir man, numatyti kelialapiai į Rio de Žaneirą. Vieni vyks į pirmąją žaidynių dalį, kiti – į antrąją. Aš vyksiu į pradžią ir labai ti­­kiuosi iš arti pamatyti mūsų plaukikų kovas. Vis tiek esu jaunystės įkaitas ir negaliu visiškai nu­tolti nuo sporto. Vienintelis pasiteisinimas prieš save, kad dabartinės mano su sportu susijusios LTOK viceprezidento pareigos yra visuomeninės, už kurias gaunu vienintelį per ketverius metus moralinį paskatinimą – išvyką į žaidynes. Tai bus pirmas kartas, kai tuo pasinaudosiu.

Arvydas Juozaitis

Amžius: 60 metų.

Alma mater: Vilniaus universitetas – ekonomika (1980 m.), filosofijos mokslų kandidatas (1986 m.).

Politinė veikla: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės, LPS Seimo tarybos narys (1988–1990 m.), vienas Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų (1990 m.), premjero A.Brazausko patarėjas švietimo ir kultūros klausimais (2001–2004 m.), LR konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė (2004–2009 m.).

Mokslinė veikla: Lietuvos konservatorijos, VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas, Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto vyriausiasis moks­linis bendradarbis (1987–2001 m.), Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius (nuo 2013 m.).

Leidybinė, kūrybinė veikla: „Sąjūdžio žinių“, „Šiaurės Atė­nų“, „Naujosios Romuvos“ redaktorius, leidėjas (1988–2000 m.), parašė per 20 knygų, pastatyta per dešimt jo sukurtų pjesių.

Sportinė veikla: plaukikas, 32 kartus gerinęs Lietuvos plaukimo rekordus (1974–1977 m.), SSRS tarptautinės klasės sporto meistras. Monrealio olimpinių žaidynių 100 m krūtine rungties bronzos medalio laimėtojas, atrankos plaukime pasiekęs olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), Europos plaukimo taurės laimėtojas (1976 m.). Vienas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo iniciatorių (1988 m.), Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas (nuo 2002 m. iki dabar), LTOK viceprezidentas ir Vykdomojo komiteto narys (nuo 2012 m.).