Jau įpusėjo ruduo, vis žemiau horizonto link traukiantis dangaus skliautu keliaujančios saulės taką ir rytmečio šalnomis ar nuolat storėjančiu įvairiaspalvių lapų kilimu primenantis artėjant žiemą.

Ryte vis sunkiau atrasti kelią iš lovos, nes ryto brėkšma mus pasitinka tik išgėrus kažkelintą puodelį kavos darbe, o iš ten susiruošę namo vėl įkrintame į tamsų netikėtai, atrodytų, vidury dienos laukiantį nakties glėbį. Taip meiliai auksaspalviu vadinamas ruduo pamažu atsuka ir kitą savo šoną, kuris netgi visai ne auksinis, bet greičiau pilkas, niūrus ir šlapias. Ir iš kur, žmogau, tu atrasi optimizmo ir vilties, jei tenka glaustytis aplink įvairiausius židinius, krosneles ar daugiabučių radiatorius.
Neliūdėkim dėl vėl augančių sąskaitų už šilumą ir elektrą, liūdna juk jau ir be to… Ne veltui psichiatrai linguoja galvomis, rudenį skaičiuodami besipučiantį depresijų skaičių ar mintimis išlydėdami į amžinybę dar vieną savižudį. Kurį laiką garsėjome vadinami savižudžių šalimi, dabar jau, atrodo, iškovosime žiaurių žudikų krašto vardą, o visa tai liudija apie nė per nago juodymą negerėjančią mūsų tautos psichikos sveikatą.
Ir visai ne apie psichikos ligomis sergančiuosius kalbu – mes visi stokojame psichikos sveikatos. Ne veltui, matyt, rugsėjis tapo Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną saugančiu mėnesiu, o spalio 10-oji seniai vadinama Pasauline psichikos sveikatos diena. Nenustebsiu, jei kokį lapkritį imsime žymėti apsaugos nuo smurto dieną, o gruodį, prieš pasinerdami į šventinį šurmulį, apraudosime nemeilės sau aukas.
Kažkaip įpratome pastebėti tik didžiąsias nelaimes – savižudybes, nužudymus… Gal jau atbukome tiek, kad nebepastebime pačių paprasčiausių agresijos prieš save apraiškų? Kai gyvename nuolat girdėdami sudeginamų ar kitais būdais nužudomų arba nusižudžiusių žmonių istorijas, ar netampame abejingi piktam žodžiui gatvėje, parduotuvėje, visuomeninio transporto stotelėje? Kodėl nustojame reaguoti į paniekinantį žvilgsnį ar abejingą kalbėjimo toną apsilankę kurioje nors įstaigoje?
Visa tai yra elementari agresija prieš kitą žmogų. Matyt, jau nebeverta kalbėti apie tos agresijos šeimines šaknis ar dar mokyklos suole patiriamas patyčias. Tai vis agresija, gimdanti kitą agresiją ir plintanti visuomenėje lyg užkratas. Bet apie tai prikalbėta tiek daug, kad ir dėl to tampame abejingi, o išgirdę pasakojimą apie skriaudžiamą vaiką numojame ranka, reikalaudami baigti pamokslus ir pripažinti, jog nemuštas vaikas niekuomet neužaugs doru žmogumi.
O gal tai nėra abejingumas? Gal tai elementari baimė? Pripažinę tas mažytes kitiems daromas skriaudas, patyčias mokyklose, turėsime pripažinti ir savo pačių patirtas neteisybes ar skriaudas. Žmogus – protinga būtybė, todėl yra pajėgi įveikti kylančius sunkumus. Tačiau net ir ši būtybė nėra pajėgi pakelti dvasinio skausmo, kuris neretai žeidžia gerokai labiau nei fizinė kančia… Todėl ir esame sukūrę galybę nesąmoningų būdų dvasiniam skausmui įveikti. Pavyzdžiui, kartais griebiamės neigimo, sakydami, kad nėra nieko blogo bausti vaikus fizinėmis bausmėmis, ar atsiejame protą nuo jausmo, teigdami, kad kančia užgrūdina, todėl tam pačiam vaikui reikia leisti susidoroti su patyčiomis be mūsų, suaugusiųjų, pagalbos. Ir ne veltui toks populiarus posakis: kas mūsų nesunaikina, tas mus užgrūdina. Tik niekas nepasidomi, kaip mes atsiduriame to sunaikinimo akivaizdoje.
Kančia ir kentėjimas tampa kasdienybės dalimi. Ji tampa ir mūsų visų dvasios palydove. „Grūdindami“ vaikus ar „grūdindamiesi“ patys, nejučia imame kaupti savyje neigiamą energiją, kuri, kaip sako fizikai, niekur nedingsta, tik įgyja kitas formas. Vieni tą energiją verčia pykčiu ir skriaudžia silpnesnius už save, o ypatingais atvejais žudo ir degina, nukapoja galvas ir aukų kūno dalis išmėto dykvietėse. Kiti neišbrenda iš depresijos liūno, nes skausmo tampa tiek daug, kad nebežinia, kur jį dėti, o pasiguosti nėra kam – reikia juk ir toliau „grūdintis“… Treti savo skausmą nuryja ir paverčia kūno ligomis – juk fizinis skausmas lengvesnis. Gal kas norėtų pasidomėti, kodėl mes turime tiek onkologinių ar širdies ligų – vien nesveika mityba ar netinkamu gyvenimo būdu to turbūt paaiškinti nesugebėtume…
Mes linkę kentėti ir vis laukti blogio. Turiu daug pacientų, tačiau beveik visus juos lydi kančios ženklas. Kančios dabar ir kančios ateityje. Mes nebepasitenkiname tuo, kad skauda, – mes esame linkę skausmą padidinti dar daugybę kartų. Vieni kenčia, bet maža to – jie ima save kaltinti, kad kenčia. Ne vienas žmogus, pajutęs dvasinį skausmą, ne guodžiasi, bet ima save smerkti, esą taip negalima, blogai yra pasirodyti nevykėliais, silpnais ar dar kokiais nusikaltėliais. Prisipažinkime sau, kiek tarp mūsų tokių, kurie ašaras ar paguodos norą pavadina silpnumu. Ar atsiras bent vienas manantis kitaip?
O kur dar tie, kurie nepatyrė kančios, bet jos jau laukia? Ne kartą susidūriau su žmonėmis, kurie pirmiausia ieško blogybių bet kuriame įvykyje ir tik paskui kažkaip leidžia pasakyti sau: ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko… O tokie žmonės tėra linkę užbėgti už akių nelaimei ir jai pasiruošti – jei kas nutiks, jis galės ramiai pasakyti, kad to ir tikėjosi. Bet kodėl reikia laukti blogio? O gal mes turime pripažinti, kad esame dalijimosi gėriu su kitais šykštuoliai? Vengdami pagirti kitus, ypač savo vaikus, pasakyti jiems, kad jie tiesiog yra puikūs vaikai, mes išmokome juos ne tik neduoti gėrio kitiems, bet ir nelaukti jo patiems. Geriau „grūdinti“, o pasirodo, kad toks „grūdinimas“ teišmoko vien naujų išbandymų ir telaukti.
Negavęs iš kito, žmogus nemoka duoti pats ir todėl bijo dalytis ar guostis. O tada nešasi kančią savyje, tapdamas pikčiausiu savo paties priešu. Priešu, kuris vis laukia naujų kančių ar sulaukęs jų ima niekinti savo „silpnumą“. Tuomet jis jau nebegali nieko duoti kitiems, nes neturėdamas pasitikėjimo savimi nebepasitiki ir aplinkiniais.
Mes laistome augalus, stengiamės jiems rasti šiltą ir saulėtą vietą, bet nesuvokiame paprastos tiesos: dvasinės šilumos reikia mums visiems. Tik šilumoje užaugęs augalas pasidalys vaisiais. Tai kodėl mes nesuprantame, kad tik dvasinėje šilumoje užaugęs ir joje gyvenantis žmogus tokia pačia šiluma pajėgs dalytis su kitais?
Pasidalijęs meile su kitais žmonėmis aš tegalėsiu gauti jos pats ir pasijusti mylimas. Ir tik tada galėsiu nebelaukti blogybių iš aplinkos ar nubausti save dėl nesėkmės. Ir nustosiu būti pikčiausiu savo paties priešu. Juk gyvenimas yra meilė, todėl nesugebantis ja dalytis niekada nesužinos, ką reiškia gyventi.

Gyvenimas yra meilė, todėl nesugebantis ja dalytis niekada nesužinos, ką reiškia gyventi.