"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Baltarusijoje prieš pradedant statyti paprastą gyvenamąjį namą reikalingas suderintas projektas. O prieš pradedant statyti Astravo atominę elektrinę tokiems niekams neliko laiko – reikėjo skubėti. Juk siekiama greičiausiai ir pigiausiai pasaulyje pastatyti atominę elektrinę.

„Nežinau, kaip jie stato tą elektrinę, jei ten viskas griūva, – dar 2013 m. man pasakojo viena Lietuvoje viešėjusi Baltarusijos pilietė, savo akimis mačiusi, kaip vyksta darbai Astravo AE statybų aikštelėje. – Skambina specialistas kažkam iš partnerių ir svarsto, ar negalima prie force majeure priskirti to, kad sugriuvo ką tik pastatytas gaisrinės angaras. Laimei, jame dar nebuvo gaisrinės automobilių – griūdamas statinys tik sulaužė naujus neišpakuotus baldus“, – su lengva pašaipa pasakojo moteris.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis.

Gaisrinės angaras – ne rodiklis, o tik signalas apie tai, koks gali būti bendras Astravo AE statybų kokybės lygis. Beje, apie minėto angaro griūtį oficialiai pranešta nebuvo. Apie tai iš­girdau tik tą vienintelį kartą ir tik iš šio jau mi­nėto neoficialaus šaltinio – Astravo AE statytojai apie nesklandumus stengiasi neprasitarti, nes ir taip viešoji nuomonė apie šį objektą yra nekokia.

Nesklandumai Astravo AE plačiai nuskambėjo vos du kartus. Pirmasis – balandžio 8-ąją, kai liejant tarp dviejų reaktorių statomo pastato perdangas buvo pažeistos atraminės konstrukcijos. Vos po dviejų mėnesių, birželio pradžioje, buvo gauta signalų apie galimą dar vieną incidentą Astravo AE, nors Baltarusija šį incidentą neigia, o į Lietuvos įteiktą notą atsakymo kol kas nėra pateikusi.

Kad Astravo atominė elektrinė bus kokybiška, netvirtina net jos statytojai – tik pabrėžia grei­tį ir pigumą.

Baltarusių skubėjimą galima su­prasti: AE statybą finansuoja Rusija, tad pi­nigai gali bet kada baigtis. Dėl to nėra laiko vi­so­kiems procedūriniams menkniekiams – leidimams, tyrimams, bandymams. Antra vertus, Aliak­sandro Lukašenkos pareiškimas, kad tai bus mažiausiomis sąnaudomis pastatyta tokio ti­po elektrinė, verčia spaustis, kiek tik įmanoma.

Vienintelis dalykas, kuriam nutarta netaupyti, – viešieji ryšiai. Baltarusiai kiekviena pro­ga aiškina, kad yra pasirengę atsakyti į bet ko­kius klausimus, tik, bėda, jų atsakymų lietuviai arba nenorį girdėti, arba nesuprantą. Žinoma, kartais suprasti irgi keblu – prisiminkime neseniai feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose internautus juokinusį oficialų Baltarusijos Lie­tuvai atsiųstą Poveikio aplinkai vertinimą (PAV), be jokių korekcijų išverstą „Google Trans­late“ programa. „Power plant“ (atominė elek­trinė) dokumente tapo „visu augalu“, o ne­susipratimas Baltarusiją paskatino dar labiau susirūpinti Astravo AE įvaizdžio reikalais.

Imituoja bendradarbiavimą

Iš Vilniaus atgal į Minską ką tik išvyko dvi die­nas čia veišėjusi gausi baltarusių delegacija. „Kuo daugiau Baltarusijos ekspertų ir politikų no­rėjo pasidėti varnelę, kad buvo Vilniuje ir at­sakė į visus mūsų klausimus. Ir dar, matyt, no­rėjo priblokšti mus savo gausumu, – Bal­ta­ru­si­jos pastangas imituoti bendradarbiavimą, vertindamas ką tik įvykusį susitikimą, komentuoja Aplinkos miniterijos Taršos prevencijos departamento direktorius Vitalijus Auglys. – Mūsų klausimai aštrūs, jų atsakymai – migloti.“

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą.

Iki šiol nėra atsakymų net į esminius klausimus – dėl Astravo AE aikštelės pasirinkimo ir įver­tinimo, jos saugos užtikrinimo, galimo po­veikio Lietuvos aplinkai ir gyventojams. „Dar 2008-aisiais, kai baltarusiai rinkosi vietą aikštelei, nebuvo jokių rimtų tyrimų. Viskas buvo da­roma apgraibom“, – apibendrina V.Auglys, mi­nėdamas patį svarbiausią Lietuvai klausimą dėl atominės elektrinės statyboms pasirinktos aikštelės tinkamumo.

Apibūdinimas „apgraibom“ tinka kalbant ir apie visą Astravo AE statybų procesą, kuriame trūksta daugybės konkrečių skaičių, dokumentų ir tyrimų.

Kodėl AE statyti pasirinkta aikštelė vos už 40 km nuo Vilniaus? Kodėl neatsižvelgiama į Lietuvos institucijų nustatytus rimtus šios aikštelės seisminių ir geologinių tyrimų trūkumus? Kaip AE aušinimui bus naudojamas Neries van­duo ir kaip bus užtikrintas nepertraukiamas jo tiekimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad upė yra apytiksliai 55–65 metrais žemiau nei statomi įren­giniai? Kaip tai paveiks Neries ekosistemą ir geriamąjį vandenį? Kaip bus tvarkomos ra­dioaktyviosios atliekos ir panaudotas kuras?

Lietuva – pagrindinė Baltarusijos „skundikė“

Šie klausimai keliami jau nuo 2009 m. rugpjūčio, kai Baltarusija oficialiai pranešė, kad pla­nuoja statyti pirmąją AE savo šalyje, ir pa­teikė preliminarų poveikio aplinkai vertinimą. Lietuva, įvertinusi Baltarusijos pateiktą me­džia­gą, pareiškė esminių pastabų ir ypač at­krei­pė dėmesį į galimas neigiamas pasekmes, jei­gu AE statyti bus pasirinkta Astravo aikštelė. Kadangi Baltarusija į šias pastabas neatsižvel­gė, Lietuva ėmėsi tarptautinių žygių.

2011 m. birželį Lietuva pateikė skundą Jung­tinių Tautų Espo konvencijos įgyvendinimo ko­mi­tetui. Skundas buvo patenkintas – pripa­žinta, kad Baltarusija pažeidė Espo konvenciją, ir pa­teiktos rekomendacijos pažeidimams ištaisyti.

Visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi.

Žinoma, rekomendacijos – labai gerai, ta­čiau Baltarusija iki šiol teberaginama jas įgyven­dinti, kaip ir rekomendacijas, 2014 m. gautas iš Jungtinių Tautų Orhuso konvencijos atitikties komiteto, konstatavusio, kad Baltarusija Astravo AE stato pažeisdama ir šią konvenciją.

Be to, Lietuva prašo Baltarusiją kuo skubiau pasikviesti Tarptautinės atominės energijos agentūros ekspertų, kad šie visapusiškai įver­tintų Astravo aikštelės tinkamumą AE statyti ir jos atrankos kriterijus, taip pat kuo greičiau atlikti išsamius šios aikštelės ir projekto rizikos bei saugos įvertinimo atsparumo bandymus. Juos Baltarusija įsipareigojo atlikti 2011 m. pasirašytame susitarime su Europos Ko­mi­si­ja, bet juk visa tai gali palaukti.

Blogiausia, kad visi šie neatsakyti klausimai ka­bo ore, o karavanas eina – statybos tęsiasi. O ir 2018 m. jau ne už kalnų – tais metais Bal­ta­ru­sija tikisi paleisti pirmąjį elektrinės bloką.

Kai kurie ekspertai ragina nenuleisti rankų, rinkti parašus, piketuoti ir bandyti laimę – esą dar yra vilties, kad 40 km nuo Vilniaus nepradės veikti pigiausia atominė mūsų planetoje.

Kiti jau susitaikė su šiuo faktu ir ragina ne­be­kovoti su vėjo malūnais. Antai Vilniaus Ge­di­mino technikos universiteto profesorius Vid­mantas Jankauskas sako, kad piketuoti jau vė­lu, o užuot piketavus, Lietuvai reikia kuo la­biau įsitraukti į procesą ir mėginti pasirūpinti saugumu.

Panašiai pataria ir buvęs užsienio reikalų mi­nistras Petras Vaitiekūnas. Jo nuomone, mė­ginimai stabdyti statybas gal ir nėra visai beviltiški, tačiau reikia būti realistais ir pradėti galvo­ti apie atsarginį planą. Toks planas galėtų bū­­ti Lietuvos iniciatyva Europos Sąjungoje su­burta koaliciją, kuri įtikintų Briuselį investuoti į Astravo AE saugumo didinimą.

Visos Europos problema

Žinoma, kitoms šalims dėl Astravo AE taip „neskauda“. Vokiečiams, olandams, prancūzams iki jos – tūkstančiai kilometrų. Estai ir lat­viai šiam klausimui kiek jautresni. Tačiau kol kas vienintelė arši Astravo AE puolėja – Lie­tu­va. Kita vertus, turint omenyje mūsų vienatvę šioje kovoje, mums visai neprastai sekasi.

Kaip sako V.Auglys, pagrindinis darbas šiuo metu yra nepaliaujamai informuoti Europos institucijas ir kelti susirūpinimą ES lygiu. Prie to prisideda ir ekspertai, ir ministerijos – Užsie­nio reikalų, Energetikos, Aplinkos ir kitos. Sa­vo pasisakymuose Astravo AE problemą eu­ropine kiekviena proga vadina ir aukščiausi ša­lies vadovai. Antai Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė taip ir sako: tarptautinių saugumo stan­dartų neatitinkanti statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia didžiulę grėsmę ne tik Lie­tuvai, bet ir visai Europai.

Pasak mūsų šalies vadovės, svarbu, kad Eu­ropos Komisija išgirdo Lietuvos susirūpinimą, o branduolinės saugos užtikrinimas tapo visos Europos tikslu. Tai D.Grybauskaitė pareiškė po susitikimo su eurokomisare Elżbieta Bien­kows­ka, atsakinga už vidaus rinką.

Va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti.

Su EK atstovais apie Astravo AE neseniai telefonu kalbėjosi ir Užsienio reikalų ministras Li­nas Linkevičius. Europos Komisijos pirminin­ko pavaduotojas, atsakingas už energetikos klausimus, Marošas Šefčovičius ministrą patiki­no, kad Komisija yra gerai susipažinusi su Lie­tuvos reiškiamais nuogąstavimais dėl branduolinės saugos. „Atominės elektrinės statybų procesas turi atitikti tarptautinius branduolinės saugos reikalavimus. Baltarusija turi užtikrinti maksimalų projekto įgyvendinimo skaidrumą ir nedelsiant atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis“, – teigia EK atstovas. Pa­sak M.Šefčovičiaus, Europos Komisija pasirengusi į Baltarusiją siųsti savo ekspertų, kad būtų įsitikinta, jog testavimas nepalankiausiomis sąlygomis ir tarpusavio peržiūros procesas atitiktų ES standartus.

Vis dėlto premjeras Algirdas Butkevičius at­krei­pia dėmesį, kad Europos Sąjunga vis dar neturi atsakymų dėl seisminių tyrimų atlikimo, taip pat neatlikti vadinamieji streso testai, o spren­dimas statyti jėgainę prie pat išorinės ES sie­nos yra politinis, todėl šitą projektą reikia ver­tinti kaip grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.

Kol kas tokios grėsmės Europoje niekas la­bai rimtai nevertina, tačiau Lietuvos bandymai atkreipti dėmesį į šią problemą duoda šiokių tokių vaisių.

Sukruto ir Europos Parlamentas

Birželio 6-osios vakarą, likus kelioms dienoms iki pranešimo apie galimą naują incidentą Astravo AE, Baltarusijos elektrinės klausimas pirmą kartą rimčiau svarstytas ir Europos Par­lamento plenariniame posėdyje. Ži­noma, tai kol kas tik kalbos, tačiau „pakelti“ Bal­ta­ru­sijos elektrinės problemą į ES lygmenį – jau di­delis pasiekimas. Daugelis šiuo klausimu kalbė­jusių europarlamentarų minėjo ir Lie­tuvą – šalį, kuriai ši atominė yra tiesiog pa­šonėje ir kelia teisioginį pavojų.

Deja, kai kuriais klausimais tai buvo ir liks mūsų pačių galvos skausmas, nes Europos institucijos tiesiog neturi instrumentų, galinčių suvaldyti situaciją Lietuvos pasienyje, o kai ku­rie EP nariai iš viso nesupranta, ko Lietuva skeryčiojasi, ypač jei tie europarlamentarai ir šiaip simpatizuoja jei ne Baltarusijai, tai bent Rusijai.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“.

Pavyzdžiui, Europos Komisijos narys Chris­tos Stylianides priminė, kad ES jau nuo 2011 m. teikia techninę pagalbą Baltarusijos branduolinio sektoriaus reguliavimo institucijai, bet, jo nuomone, reikia didinti šios institucijos ne­priklausomumą. Komisaras pabrėžė, kad va­dinamieji streso testai yra pačių šalių kompetencijos klausimas, todėl Komisija negali priversti jų atlikti. Be to, komisarui atrodo, kad Bal­tarusija viską daro teisingai: 2011 m. ši šalis pasirašė deklaraciją, kuria įsipareigojo atlikti tokį testą, o neseniai pranešė Komisijai priėmu­si atitinkamą teisinį instrumentą ir ketinanti atlikti šį testą 2016–2017 m.

„Per artimiausius mėnesius Komisija išsiųs į Bal­tarusiją techninę misiją. Sekdama As­tra­vo AE statybos procesą, ji taip pat palaiko glau­dų ry­šį su Lietuvos institucijomis“, – sako ko­misaras, ramindamas, kad situacija „kontroliuo­jama“.

Billas Etheridge’as iš Didžiosios Britanijos netgi aiškina, esą tai pavyzdys, kaip ES be reikalo stiprina savo galias. Jis net neabejoja, kad Baltarusija žino, ką daro, ir nėra reikalo kištis ten, kur nepriklauso. Šio europarlamentaro įsitikinimu, suverenios šalys turi teisę laisvai plėtoti savo energetiką laikydamosi tarptautinių taisyklių, o kilusius ginčus turi spręsti TATENA ir Jungtinės Tautos.

EP narys latvis Andrejus Mamikinas irgi nusiteikęs optimistiškai. Esą Lietuvos ir visos tarptautinės bendruomenės nuogąstavimai yra suprantami, o Baltarusija turi atlikti TATENA prižiūrimus patvarumo bandymus bei išsamią naujosios AE poveikio aplinkai analizę. Tačiau ES panaikinus sankcijas Baltarusijai santykiai su šia šalimi „juda pirmyn“, todėl jis neabejojąs, kad sprendimai bus greitai rasti, bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms šalims.

A.Mamikinas netgi pridūrė, kad branduolinė energija – viena mažiausiai teršiančių aplinką, o Astravo AE reaktorius yra toks pat, kokį planuoja statyti Suomija.

Tiesa, jis nepaminėjo, kad Suomija turi nemažai patirties atominių elektrinių statybos srityje, o Baltarusijai tai pirmas blynas, ir dar kepamas paskubomis.

Čekijos europarlamentaras Jiří Maštálka dėl to ragina nepanikuoti: „Mano surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Baltarusijos ekspertai patvirtino, kad Astravo AE statyba atitinka visus standartus ir yra prižiūrima nevyriausybinių organizacijų.“ Jis priduria, kad jaudinimasis dėl Lietuvos pašonėje dygstančios atominės elektrinės – normalus reiškinys, nes tokios tendencijos pastebimos visur, tačiau kai kurioms šalims yra kur kas blogiau. Pavyzdžiui, Uk­rai­noje branduolinė įranga yra praktiškai „ant mūšio linijos“.

Gilles’is Lebretonas iš Prancūzijos Lietuvos su­sirūpinime netgi įžvelgia pretekstą „dar kar­tą užsipulti Rusiją“. Tiesa, jis išreiškė nerimą dėl neatliktų patvarumo bandymų ir pridūrė, kad po Fukušimos tragedijos Europoje susiforma­vo branduolinės saugos kultūra, kurią Bal­tarusija turinti gerbti, ypač dėl to, kad statoma AE yra vos per pusšimtį kilometrų nuo Vil­niaus.

Lietuvą Europarlamento plenariniame po­sė­dyje, be pačių lietuvių, vienareikšmiškai už­tarė tik lenkė Anna Elżbieta Fotyga, kitiems ko­legoms primindama, kad pradėjusi statyti As­travo AE Baltarusija nesilaikė Espo konvencijos reikalavimų, o statybai parinkta vieta yra seisminėje ir stiprių vėjų zonoje, todėl „planai turi būti pakeisti“.

Ar jie iš tikrųjų bus pakeisti? Vargu. Kaip sako prof. V.Jankauskas, šaukštai jau po pietų, be to, būnant Europos institucijose neatrodo, kad, be mūsų, dar kas nors panikuoja ir ruošiasi daryti realų spaudimą Baltarusijai, o netiesiogiai – ir pyktis su Rusija.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra sakęs, kad jam susidaro įspūdis, jog kai kurie komisarai net vengia šios temos, o jų „ramumas“ dėl Astravo AE ministrui iš viso nesuprantamas. Juo labiau kad analogiškame reaktoriuje Sankt Peterburge būta incidentų.

Vis dėlto, matyt, turime ruoštis planui B. Baltarusių delegacijos dar porą metų pasivažinės maršrutu Minskas–Vilnius–Minskas, o 2018-aisiais pradės veikti pirmasis Astravo reaktorius. Kol dar taip nenutiko, reikia truputį pasistengti, kad Astravo AE taptų nors šiek tiek saugesnė, o mūsų miegas – ramesnis. n

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus komentaras

Astravo AE statoma savavališkai ir taupant saugumo sąskaita, toliau pažeidžiant Espo ir Orhuso tarptautines konvencijas, neatlikus privalomų streso testų ir, blogiausia, vagiant, kaip įprasta sovietinėse statybose.

Europos Komisijos pasiaiškinimai yra nepakankami, o elektrinės statyba – politinis Maskvos sprendimas, skirtas energetinei įtakai regione išlaikyti.

Kompromisai dėl branduolinio saugumo – tiesus žingsnis į katastrofą. Sprendimas yra tik vienas – nesaugios atominės elektrinės statyba privalo būti sustabdyta. Baltarusijos atžvilgiu reikia pritaikyti ES branduolinių derybų su Iranu modelio patirtį, įtraukiant ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą.

Europarlamentaro Bronio Ropės komentaras

Žalieji yra nusivylę atsainiu Europos Komisijos požiūriu į Astravo AE statybą, vykstančią pažeidžiant tarptautinius aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartus. Mane glumina ir ES sveikatos komisaro Vytenio Andriukaičio pareiškimas, esą Baltarusija laikosi visų būtinų tarptautinių konvencijų, nors iš tiesų jos buvo pažeistos.

Europos Komisija turėtų kuo skubiau Europos Parlamentui pristatyti labai konkretų veiksmų planą, kuriuo Baltarusija būtų priversta laikytis tarptautinių saugos ir skaidrumo standartų. Šiame plane turėtų būti ir aiški žinia Minskui, kad elektros generavimas elektrinėje, pastatytoje taupant saugumo priemonių sąskaita, kertasi su sąžiningos prekybos principais, todėl tokia elektra ES rinkoje nepageidautina.

Europarlamentaro Algirdo Saudargo komentaras

Faktas, kad Astravo atominė statoma pažeidžiant Jungtinių Tautų Espo ir Orhuso konvencijas. Baltarusija nesilaiko ir po Fukušimos katastrofos prisiimto įsipareigojimo atlikti branduolinės saugos testavimą nepalankiausiomis sąlygomis pagal ES metodologiją.

ES turi skirti didesnį dėmesį trečiųjų šalių statomoms branduolinėms jėgainėms, o aktyvi aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartų sklaida turi tapti būtina ES išorės energetikos politikos dalimi. Europos Komisija turėtų daryti spaudimą Baltarusijai, kad ši veiktų skaidriai ir laikytųsi savo įsipareigojimų, pavyzdžiui, per ES branduolinio saugumo bendradarbiavimo instrumentą ar energetinį dialogą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA