Tokio žanro straipsnių, kaip dabar skaitysite, Lietuvos žiniasklaidoje būta labai mažai. Tačiau “Veidas” mano, kad verta pabandyti, nes mums pasirodė įdomus dviejų garsių Lietuvos žmonių – astrologo Naglio Šulijos ir ekonomistės Rūtos Vainienės susirašinėjimas aptarinėjant Lietuvos ekonomikos perspektyvas.

Labas, Rūta
Man reikia tavo pagalbos. Kreipiuosi į tave kaip astrologas. Reikalas tas, kad aš, kaip astrologas, matau tam tikrą reiškinį, tačiau nemoku jo tinkamai įvertinti. Su astrologija taip yra: jeigu ją pasitelkę norime teisingai diagnozuoti ir pateikti rekomendacijas apie asmens sveikatą, pirmiausia reikia turėti medicininį išsilavinimą, ir tik tada pridėjus astrologiją galima kalbėti apie ligos eigą. Atitinkamai ekonomikos srityje pirmiausia reikia turėti bent jau šios srities žinių, kurios leidžia matyti tai, kas vyksta, specialisto akimis, ir tik tada pridėjus astrologijos žinias gauti dar platesnį vaizdą.
Taigi, kaip astrologas, aš matau, kad 2015 m. pabaigoje mes, Lietuvos gyventojai, susidursime su rimtais ekonominio pobūdžio sunkumais. Svarbiausi ir esminiai viską apibūdinantys žodžiai galėtų būti “sąstingis” ir “stagnacija”. Pamėginsiu iliustruoti pavyzdžiais.
Kai toks rodiklis, kokį matau Lietuvos valstybės horoskope, būna kokio nors privataus asmens horoskope, tas asmuo susiduria su finansiniais sunkumais: jo pajamos mažėja arba kurį laiką jų visai nebūna, o skoliniai įsipareigojimai išlieka; galimos nenumatytos ir dėl to skausmingos išlaidos, finansiniai praradimai ir panašūs dalykai. Aplinkybės klostosi taip, kad tokiam žmogui tenka kurį laiką gyventi iš daug mažesnių, nei jis būna įpratęs, pajamų, taip pat laikytis itin griežtos finansinės disciplinos, o tai skausminga.
Beje, kaip tik toks reiškinys dabar vyksta Europos Sąjungoje. Prasidėjo jis maždaug tuo metu kaip ir bėdos su Graikijos bankais, tęsiasi dabar ir truks dar maždaug metus. Ekonomikos lėtėjimas, lėšų stygius, nedarbas ir panašūs reiškiniai vienokia ar kitokia forma persekioja daugelį ES šalių. Ekonomika arba neauga, arba esama didelių sunkumų, o jei ir yra koks augimas, tai labai menkas.
Perspektyvos kol kas nekokios. Svarbu tai, kad astrologija gali nurodyti laiką, kada šie reiškiniai baigsis. Tai – 2014 m. lapkritis. Išeitų, kad ši stagnacija ir visos ES finansinės bėdos truks lygiai trejus metus – nuo 2011 m. lapkričio iki 2014 m. lapkričio. Taigi laiko laukti liko palyginti nedaug.
Galima būtų tiktai pasidžiaugti: bendras fonas Lietuvos atžvilgiu taps palankesnis. Tačiau tai – fonas, o pačioje Lietuvoje netrukus prasidės problemos. Pagal analogiją su jau pateiktu pavyzdžiu galima tikėtis apyvartinių lėšų stygiaus, finansinės ir, matyt, ekonominės stagnacijos, jei ne ko nors blogiau, o eilinį kartą patikėję, kad jiems dar galima kvėpuoti, pensininkai vėl susidurs su jiems gerai pažįstamu klausimu – kaip išgyventi?
Valstybė dėl man kol kas nesuprantamų priežasčių nebegaus pajamų arba jų gaus daug mažiau, nei bus įpratusi kelerius metus iki šio laikotarpio pradžios, o jos skoliniai įsipareigojimai išliks. Beje, valstybei teks gyventi labai griežtomis finansinės apskaitos sąlygomis, todėl čia leisiu sau pajuokauti: matyt, į valdžią grįš konservatoriai ir Andrius Kubilius – juk jis yra taupymo specialistas ir laikmečio dvasia jį vėl pašauks į postą.
Čia vėl galima prabilti apie laiko ribas: prasidės viskas 2015 m. lapkritį, o pasibaigs tiktai 2019 m. sausį. Vadinasi, teks kentėti šiek tiek daugiau nei trejus metus. Reikia pasakyti, kad šiuolaikinės Lietuvos horoskope toks rodiklis bus pirmą kartą, todėl galima manyti, jog susidursime su gyvenimo reiškiniais, kuriems analogų šios šalies gyvenime dar nebuvo.
Šiaip finansinė disciplina nėra blogas dalykas, jeigu ji nėra žudanti. Bėda ta, kad į šį stagnacijos ar finansinio sausmečio laikotarpį įsiterps dar vienas laikotarpis, reguliariai pasikartojantis mūsų šalies gyvenime. Nežinau, kaip tai įvardija ekonomistai ir finansininkai, bet astrologine kalba kalbant – tai finansinio jovalo, neišsipildžiusių lūkesčių ir nepagrįstų sprendimų metai. Tiems, kurie gyvena iš algos, bei smulkiajam verslui tai būdavo ganėtinai sunkus metas. (…)

Lauksiu tavo komentaro.
Su geriausiais linkėjimais,
Naglis

Labas, Nagli
Ačiū už laišką. Ir pati nuolat galvoju apie Lietuvos ekonomines perspektyvas, juolab kad visiems Lietuvos žmonėms labiau rūpi ne paaiškinti praeities įvykių priežastis, bet sužinoti, kada gi pagaliau gyvensime kaip tikri europiečiai. Įdomus tavo pasakymas – dugnas dugne. Iš tikrųjų ekonominiuose ir finansiniuose reikaluose dugno kaip ir nėra, tikrasis dugnas būtų skurdas, bet ne santykinis, o absoliutus, kitaip tariant – badas. Čia Ostapas Benderis buvo absoliučiai teisus sakydamas, kad finansinė praraja yra pati giliausia iš visų, į ją galima kristi visą gyvenimą.
Na, o jei rimtai, iš ekonominės perspektyvos taip pat įžvelgiu būtent vidinių grėsmių mūsų šalies ekonomikai ir finansams – tiek asmeniniams, tiek įmonių, tiek valstybės. Lig šiol didžiosios ekonominės krizės Lietuvai buvo „užnešamos“ iš išorės – Azijos, Rusijos, o pastaroji – JAV. Buvo ir skaudžių vidinių krizių: prisiminkime 1995–1998 m. bankų griūtis, nusinešusias daugelio santaupas, o įmonių – apyvartinės lėšas.
Iš tikrųjų, jei Europa sugebės išspręsti savo fiskalinės drausmės problemas, jei pristabdys „gerovės“ valstybės iniciatyvas ar net, išmokusi pamokas, išmontuos itin dosnias pašalpų ir socialinio draudimo sistemas, tikėtina, ji išliks pasaulio ekonominiame žemėlapyje. Ar po ES vėliava, ar atskirų šalių – galų gale tai ne taip ir svarbu. Mums svarbiausia, kad Europa pirktų lietuviškas prekes, – eksportas jau dabar yra pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis.
Tačiau kaip gyventi tiems, kurie teikia paslaugas arba prekes tik vietos rinkai? Šiems dalyviams itin svarbu, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau vartotojų. Kad būtų kuo daugiau mokesčių mokėtojų, suinteresuoti ir viešieji finansai – juk PVM yra daugiausiai pajamų generuojantis mokestis, o nuo gaunamo darbo užmokesčio sumokamos “Sodros” įmokos maitina 600 tūkst. Lietuvos pensininkų.
Būtent besitraukiančioje vidaus rinkoje, manau, ir slypi didžiausia grėsmė ateities Lietuvai. Emigracija išgelbsti išvažiuojančius, bet pasmerkia pasiliekančius. Parduotuvės netenka pirkėjų, biudžetai – pajamų, naujos įmonės taip pat nesikurs ten, kur trūksta darbo rankų ir vartotojų.
Taigi demografinės tendencijos itin nepalankios, ir jos gali palikti Lietuvą dirvonuoti plačiąja ekonomine prasme. Na, vaikai taip greitai negimsta ir neužauga, todėl itin svarbu, kad migracija pradėtų keisti kryptį. Tam reikia liberalizuoti Darbo kodeksą, reformuoti “Sodrą”, supaprastinti teritorijų planavimą, gerinti studijų kokybę.
Uždaviniai nelengvi ir negreiti, todėl tikrai atrodo, kad nauja finansinė duobė bus iškasta būtent ligšiolinės ekonomikos politikos rankomis. Filosofija „viskas draudžiama“ nepasitvirtina, o gniaužtams atleisti, „naujajai ekonominei politikai“ vykdyti reikia drąsos. Daug drąsuolių matome tarp politikų? Aš tokių beveik nematau – reformatorių, vizionierių neužaugo. Užaugo vaikų darželio auklėtojai, kurie tik viską sureguliuos, uždraus, apribos.