Apie darbo rinkos pokyčius per artimiausius penkerius metus kalbamės su konsultacijų bendrovės “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktoriumi Gintu Umbrasu.

VEIDAS: Šiandien darbdaviai tvirtina, kad didžioji Lietuvą kamuojanti bėda – struktūrinis nedarbas, kai bedarbių daug, o reikiamų specialistų sunku rasti. Kaip keisis ši padėtis per artimiausius penkerius metus?
G.U.: Ateinantį dešimtmetį Lietuvoje išliks gana didelis struktūrinis nedarbas, nes turime maždaug 100 tūkst. piliečių, kuriems iki pensinio amžiaus dar toli, bet jie greičiausiai niekada nebus integruoti į šiuolaikinę darbo rinką, kad ir kiek politikai žadėtų tą padaryti. Jie penkerius–dešimt metų nedirbo, todėl jau nebesusikurs nei jų darbo įgūdžiai, jie nebeprisitaikys nei prie tempo, nei prie reikalavimų. Nors pastaruosius penkerius metus girdžiu apie perkvalifikavimą, žinau, kad tam išleista nemažai europinių ir vietinių pinigų, nupirkta technologijų, sukurta centrų, tų perkvalifikuotų žmonių, kurie būtų radę darbo vietų, nematau. Į ką perkvalifikuoti dirbti nenorintį ir neadaptyvų žmogų? Į kompiuterių specialistą?

VEIDAS: Kai kurie užsienio ekonomistai tvirtina, kad dėl didėjančio produktyvumo ir automatizacijos lygio gamyklose iki krizės normaliu laikytas 3–4 proc. nedarbo lygis pasislinko iki 8–9 proc. ribos. Koks jūsų vertinimas?
G.U.: Manau, kad didėjant darbo našumui ir galimybei užsidirbti pajamų per trumpą laiką atsirado galimybė be tų 4–5 proc., kurie apskritai negali dirbti (nesugeba prisitaikyti prie griežtesnės darbo rinkos, neturi įgūdžių, konfliktuoja), atsirasti kitai klasei, gana patogiai gyvenančiai ir nebūtinai turinčiai ilgalaikes darbo sutartis. Šie žmonės dirba tam tikromis ribotomis atkarpomis, užsidirba pragyvenimui ir leidžia sau iš tų pajamų gyventi. Pavyzdžiui, galima nuvykti į Norvegiją, tris mėnesius padirbti ir devynis mėnesius būti bedarbiu Lietuvoje.

VEIDAS: Vis dėlto ar galima tikėtis, kad 2013–2018 m. Lietuvoje įvyks lūžis ir nedarbas stipriai sumažės?
G.U.: Nedarbas tikrai šiek tiek sumažės dėl to, kad dalis struktūrinių bedarbių pereis į pensininkų kategoriją ir jie nebus laikomi bedarbiais. O naujųjų bedarbių bus kur kas mažiau, nes dalis tų, kurie juos turėtų pakeisti, yra emigravę. Vis dėlto nematau jokio pagrindo, kuris leistų prognozuoti lūžį nedarbo srityje.
Teoriškai prie nedarbo mažinimo galėtų prisidėti pritrauktos investicijos, bet bent kol kas nematyti požymių, kad ši priemonė stipriau pasireikštų. Užsienio kapitalas tradiciškai neina į Lietuvą jau dvidešimt metų, o patys nedaug investuojame, nes mūsų mažai ir trūksta idėjų, kaip tą padaryti.
Darbo vietų savaime neatsiras ir nėra prielaidų, kad jų atsirastų senstančioje visuomenėje. Žengti į priekį galėtų padėti šiuolaikiniai inžinieriai, šiuolaikiniai gydytojai, fizikai, biochemikai, bet mes rengiame šiuolaikinius vadybininkus, ekonomistus, teisininkus, pedagogus, kurie yra pridėtinės vertės vartotojai, o ne kūrėjai. Jei kardinaliai pakeistume specialistų rengimą, reikiamų specialybių žmonių į darbo rinką ateitų po ketverių–šešerių metų. Dar dvejų metų prireiktų jiems įgauti patirties ir revoliucijai padaryti – vadinasi, tam reikia mažiausiai aštuonerių metų. Jei dabar pradėtume keisti aukštojo mokslo, visuomenės požiūrį, neišleistume pinigų, skirtų pagalbinėms, aptarnaujančioms, bet ne kuriančioms specialybėms rengti, po dešimtmečio turėtume rezultatą. Gerą rezultatą.

VEIDAS: Kokių dar matote sprendimų, kuriuos būtinai turėsime priimti per artimiausius penkerius metus?
G.U.: Anksčiau ar vėliau reikės protingos imigracijos politikos – tokios, kuri leistų įvažiuoti darbuotojams iš įvairių šalių. Ko gero, neturėtume orientuotis į mums tradicines šalis – Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Imigrantų atvykimas vien iš šių šalių sukeltų didelį pavojų ir padalytų kraštą į dvi zonas – šnekantį lietuviškai ir rusiškai. Būtų gerai, jei atvyktų daugiau indų, kinų, brazilų, lotynų amerikiečių. Atsiradus daug įvairių sluoksnių, būtų ir mažiau rūpesčių. Imigracijos procesai lėti, tad jei dabar pradėsime rūpintis protinga imigracijos politika, gal po penkerių metų sulauksime tokių imigrantų, kurie mūsų kraštui reikalingi. Esame nacionalistinė valstybė, manome, kad galime išlikti vienatautė, bet esame tam per seni. Vis dėlto manau, kad greičiausiai per penkerius metus niekas nepasikeis – įkišime galvą į smėlį ir nematysime problemų, kol nepasirodys akivaizdžių žymių, kad jas reikia neatidėliotinai spręsti.

VEIDAS: Kaip Lietuvos darbo rinka galėtų atrodyti 2018-aisiais?
G.U.: Darbo rinka bus daug labiau socialiai orientuota – trūks darbuotojų, todėl pagrindiniai darbdaviai bus kur kas lankstesni ir sukalbamesni. Ko gero, gerokai daugiau darbuotojų dirbs nuotoliniu būdu, nes išmoksime skaičiuoti pinigus ir suprasime, kad nebūtinai visus reikia sugrūsti į biurus.