Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m. Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų.

Nors 2012-ieji pavadinti aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais, Lietuvos gyventojams šie žodžiai turi miglotą reikšmę. Apie tai liudija populiari nuomonė, kad pensija turi pasirūpinti valstybė, tai yra senstant būtent ji turi užtikrinti orų gyvenimą. Kaip rodo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos atlikta apklausa, tuo įsitikinę net 76 proc. šalies gyventojų.
Iš tiesų, nuo šių metų pradžios pensiniam amžiui pradėjus tolti, pasigirsta replikų, esą kam kaupti patiems, jei senatvė už aukštų kalnų. Kita vertus, atsiranda daugiau laiko pasirūpinti savo gyvenimo kokybe. Tad kokį sprendimą priimti dirbančiam žmogui – plaukti pasroviui ar kaupti?
Nuo 2004 m. Lietuvoje veikia trijų pakopų pensijų sistema. Pirmoji – valstybinis socialinis pensijų draudimas, arba tiesiog „Sodra“, turėtų, gyventojų nuomone, pasirūpinti pensijomis. Ir nors pensijomis ji rūpinasi, tačiau neturi įsipareigojimo užtikrinti konkretaus pensijos dydžio ar aukšto pensininko gyvenimo lygio.
Dirbantieji „Sodroje“ neturi „asmeninių sąskaitų“, kuriose būtų kaupiamos sumokėtos įmokos ir prireikus perskirstomos jiems patiems. Didžioji dalis surinktų įmokų atitenka dabartiniams pensininkams ir tik nedidelė dalis – patiems dirbantiesiems ligos, motinystės (tėvystės,) nedarbo ar kitų išmokų formomis. Taigi mėgstamas kartoti posakis „aš visą gyvenimą mokėjau mokesčius“ sistemos atžvilgiu nėra joks argumentas, nes visą gyvenimą mokėti mokesčiai jau seniai yra perskirstyti ir išmokėti. O senjorų pensijos dydis priklauso tiek nuo darbo stažo ir gautų pajamų, tiek nuo tuometinės valstybės finansinės padėties.
Priklausomybė nuo valstybės finansų nėra itin patraukli ne tik dėl ekonomikos ciklų, bet ir dėl demografinių tendencijų. O jos pastaruoju metu krypsta ne būsimųjų pensininkų naudai. Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m. Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų. Šie nebūtinai visi pasiliks Lietuvos darbo rinkoje, o pasilikę – nebūtinai visi dirbs, taigi ir užtikrins pajamas institucijai, mokančiai pensijas. O šiai teks suktis gerokai apsukriau, nes 2049 m., kai į pensiją ruošis dabartinis jaunimas, vienam jaunuoliui iki 15 metų teks net trys senjorai – dukart daugiau nei dabar.
Kad nepasijustų staigaus gyvenimo kokybės nuosmukio, išėjus į pensiją pajamos turi siekti 70–80 proc. buvusio atlyginimo. Deja, šiandien senatvės pensija Lietuvoje yra perpus mažesnė už vidutinį uždarbį. „Sodros“ duomenimis, vidutinė senatvės pensija 2011 m. gruodį siekė 748 Lt, o vidutinis atlyginimas 2011 m. IV ketvirtį – 1688,8 Lt, atskaičius mokesčius.
Dabartiniai senjorai priversti spaustis kaip išmanydami, nes 81 proc. savo pajamų išleidžia vien būtiniesiems poreikiams – maistui, būstui, drabužiams ir avalynei, sveikatos priežiūrai ir transportui. Lengviau kvėpuoti jiems leidžia nebent artimųjų parama. Būtent artimieji finansiškai ir remia 34 proc. pensininkų, dažniausiai skirdami 100–300 Lt/mėn., kaip rodo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos apklausos duomenys. Tačiau daugiau nei pusei senjorų šios paramos nepakanka.
Jauni žmonės neretai prunkšteli į saują išgirdę paraginimą kaupti pensijai – juk iki jos dar taip toli, o gal net ir nesulauksią. Ypač dažnai šiuo „argumentu“ ginasi vyrai, tvirtindami, kad vidutinė gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra penkeri metai, tad kaupti jai net neapsimoka. Kiti verčiau pasipiktina valstybės politika ir atremia, kad jiems reikia remti ir savo vaikus, senus tėvus, tad ne laikas pačių pensija rūpintis. Tačiau visi jie šauna pro šalį. Ir ne dėl to, kad iš tiesų vyrų gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra 12 metų. O dėl to, kad dažnam toji „tolima“ pensija vis dėlto ateis, ir galbūt tai atsitiks kaip tik ekonominės recesijos laikotarpiu, kai pasikliauti kuo kitu, nei savo santaupomis, nebus galima.
O juk tam, kad dabartinis dvidešimt penkerių metų žmogus užsitikrintų 70–80 proc. vidutinio darbo užmokesčio (1180 Lt/mėn.) dydžio pensiją, pakaktų per mėnesį atsidėti 40–80 Lt. Tai pagal jėgas kiekvienam, atsakingam už savo ateitį. Tad galbūt verta pamąstyti, ką dėl jos darome jau šiandien?

Kad nepasijustų staigaus gyvenimo kokybės nuosmukio, išėjus į pensiją pajamos turi siekti 70–80 proc. buvusio atlyginimo.