Rasa Pajarskienė
Gamtą teršė dar pirmykštis žmogus, ir visuomenės gyvenamoji aplinka niekad nebuvo idealiai švari. Bėgant laikui savo poreikius tenkinantis žmogus tapo pagrindiniu jį supančios aplinkos teršėju, o kartu ir labiausiai atsakingu už jos išsaugojimą.
Anksčiau net gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau dar labiau padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, po truputį pereita prie kokybiškai naujos gamtos apsaugos strategijos. Akivaizdu, kad norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją, o kartu ir mus pačius supančią aplinką.
Šio laikmečio politikams ir verslininkams svarbu įsisąmoninti, kad plėtojant valstybės ūkį labai svarbu laikytis darnios plėtros principo naudojant gamtos išteklius, apsaugant aplinką nuo neleistinos taršos ir užtikrinant sveiką gyvenseną dabartinei bei būsimoms kartoms. Taip pat svarbu, kad tarša ne tik nedidėtų, bet netgi mažėtų, kad būtų plėtojamos “žaliosios” technologijos, o gamtos ištekliais galėtų naudotis visi krašto gyventojai.
Priminsiu, kad Europos Sąjunga yra įsipareigojusi siekti tvarios plėtros, t. y. tokios, kuri pagerintų ateities kartų gyvenimo kokybę ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tam reikia tinkamos ekonominio klestėjimo, socialinio teisingumo ir sveikos aplinkos pusiausvyros. Iš tiesų, jei šių trijų tikslų bus siekiama vienu metu, jie gali vienas kitą sustiprinti. Aplinkos apsaugą skatinanti politika gali būti naudinga naujovių ir konkurencingumo požiūriu. Tai savo ruožtu skatina ekonomikos augimą, kuris yra gyvybiškai svarbus siekiant socialinių tikslų.
Taigi ES vystymosi politika apima tiek aplinkos kokybės apsaugą, tiek jos gerinimą. ES aplinkos politika nėra naujas dalykas. Ji grindžiama 30 metų veikla, jau davusia daug naudos, įskaitant švaresnį orą ir vandenį, saugomų natūralių gyvūnijos buveinių skaičiaus padidėjimą, geresnį atliekų tvarkymą.
Matydami ligšiolines spragas ir nenuveiktus darbus aplinkos apsaugos srityje, manome, kad ateityje mūsų aplinkosaugai skiriamos ES lėšos turėtų būti panaudojamos kur kas efektyviau ir skaidriau. Taip pat labai svarbu, kad būtų patobulinta Lietuvos atliekų tvarkymo sistema (rūšiavimas, perdirbimas ir kompostavimas turėtų tapti masiniais reiškiniais), kad būtų laikomasi pagrindinių valstybės strategijos principų ir krypčių šioje srityje.
Taip pat numatoma ypatingą dėmesį skirti bioįvairovės išsaugojimui ne tik saugomose teritorijose. Naudojimosi gyvūnija bei augalija klausimai neturėtų būti perduodami svarstyti privačiam sektoriui. Kartu valstybė turėtų remti žmonių rūpestį globojant gyvūnus, taip pat sudaryti sąlygas pasirūpinti benamiais gyvūnais.
Iš tiesų efektyvus ir ilgalaikis aplinkos apsaugos nuostatų įgyvendinimas vargu ar galimas be nuoseklaus visuomenės, o ypač jaunų mūsų piliečių švietimo. Todėl esame įsitikinę, kad propaguojant aplinkosaugą ir gyvūnų globą visuose jaunimo mokymo lygiuose būtina plėtoti švietimą kaip esminę priemonę. Aplinkos apsaugos, socialinės ir ekonomikos plėtros darnos temos turėtų būti analizuojamos visose ugdymo bei studijų programose.
Šiek tiek keistas straipsnelis. Nelabai aišku, kieno pažiūros čia pateikiamos: “priminsiu..”, “manome..”,”numatoma..”. Beje, tvari plėtra lietuviškai – tai darnus vystymasis. Toks terminas jau oficialiai patvirtintas. Šiaip tai apie aplinkos apsaugą labai labai trūksta bent kiek profesionalios informacijos mūsų žiniasklaidoje. Būtų šaunu, jei kas nors iš žurnalistų gilintųsi, nors tai labai nelengva, nes aplinkos apsauga – labai plati sritis. Ne tik nelegalios statybos ar teršiamos ežerų pakrantės.. Sėkmės!