Apie permainas, netolimoje ateityje laukiančias darželių, pradinių mokyklų, progimnazijų, gimnazijų, profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų, kalbėjomės su vienos geriausių Lietuvoje Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktoriumi Raimondu Dambrausku.

VEIDAS: Jūsų nuomone, koks švietimo finansavimas Lietuvoje bus po 5–10 metų?
R.D.: Norėtųsi kuo didesnio, juk japonai yra apskaičiavę, kad vienas doleris, investuotas į švietimą, duoda 16 dolerių grąžos. Tačiau kaip mūsų šalyje keisis švietimo finansavimas, priklauso nuo daugelio dalykų: ar mūsų ekonomika augs, ar mes statysime naują atominę elektrinę ir kiek į ją turėsime investuoti milijardų, taip pat ar nemažės ES finansinė parama.
VEIDAS: Kuriose švietimo grandyse per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiausios permainos? Atsiremdamas į jas bei į politikų kalbas, gal galėtumėte prognozuoti, kokie pokyčiai laukia per artimiausius penkerius metus?
R.D.: Švietimo srityje buvo nemažai permainų, tai tikrai nėra stagnuojanti sritis. Juk įvyko aukštojo mokslo reforma, o iki 2015 m. Lietuvoje nebeliks vidurinių mokyklų: bus pradinės mokyklos, progimnazijos ir gimnazijos. Tiesa, kai kurios politinės jėgos tam nepritaria, tad daug kas paaiškės po šių Seimo rinkimų. Ko stinga? Mano nuomone, labiausiai dabar stinga tyrimų ir studijų, kokios specialybės Lietuvoje bus paklausios 2020–2030 m. Jei jų turėtume, tada ir valstybės kryptis būtų žinoma, ir jaunuoliams būtų aiškiau.
VEIDAS: Atsižvelgiant į demografines tendencijas, kiek, jūsų nuomone, per dešimtmetį Lietuvoje sumažės mokyklų ir mokytojų, aukštųjų mokyklų ir dėstytojų?
R.D.: Remkimės kitų šalių pavyzdžiais. Štai Izraelyje, kuriame gyvena 7 mln. žmonių, yra aštuoni universitetai. Ir jų užtenka. Negana to, Izraelis yra viena pirmaujančių valstybių pasaulyje aukštųjų technologijų ir išradimų srityje. Pas mus universitetinių mokyklų yra arti dvidešimties. Tiek jų tikrai nereikia. Manau, kad ateityje ir Lietuvoje liks 5–7 universitetai.
Taip pat mažės ir progimnazijų bei gimnazijų, nes juk kiekvienais metais į mokyklas ateina 20 tūkst. mažiau vaikų nei praėjusiais metais. Gimnazijose tas mažėjimas sieks apie 10 proc., o kitose mokyklose – apie 15 proc. Atitinkamai mažės ir mokytojų.
VEIDAS: Kaip manote, koks nuošimtis abiturientų, tarkime, 2020 m., išvažiuos studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas?
R.D.: Jeigu jaunimas perspektyvų Lietuvoje ir toliau nematys, jeigu studijos užsienio universitetuose stipriai nepabrangs, o sąlygos bus panašios kaip dabar, tai į užsienį studijuoti išvažiuos apie 40–50 proc. abiturientų, o iš gimnazijų, kurios yra pirmajame “Veido” reitingo dešimtuke, – net apie 80 proc. jaunuolių.
VEIDAS: Sovietmečiu vaikai buvo verčiami kalti ir į savo galvas prigrūsti kuo daugiau žinių. Dabar teigiama, kad tai ydinga praktika ir reikėtų didinti vaikų kūrybingumą. Taigi dabar mūsų vaikai kala mažiau, bet ir kūrybingesni dar netapo. Kada įvyks tas lūžis ir kada mūsų vaikų pasiekimai, pagal tarptautinius vertinimus, nebus menkesni nei vidutiniai?
R.D.: Taip, tai tiesa. Bet norint kūrybiškai ugdyti vaikus, pirmiausia tam reikia sukurti sąlygas: naujas edukacines aplinkas, naujas laboratorijas, naujas technologijas, parengti tam mokytojus, daugiau vaikų laiko nukreipti į praktinius dalykus. Taip pat turėtų keistis ir egzaminų sistema. Kol Švietimo ir mokslo ministerija iš vaikų per egzaminus reikalaus tik žinių, tol niekas ir nesikeis. O jei keisis egzaminų struktūra ir turinys, jei iš vaikų bus reikalaujama daugiau kūrybingumo, tada mokytojai bus priversti dirbti ta linkme.
VEIDAS: O kokioms švietimo sritims dabar reikia daugiausiai pokyčių?
R.D.: Labiausiai dabar reikėtų keisti žmonių mąstymą ir nuostatas dėl profesinio rengimo. Tarkime, Skandinavijos šalyse po mokyklos didesnė dalis jaunuolių eina į profesinio rengimo sistemą, ir tai vertinama labai palankiai, nes baigusieji profesines mokyklas iš karto įsilieja į darbo rinką. O pas mus visi nori stoti į universitetus. Juk mes ir taip pirmaujame pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, tačiau inovacijų ir išradimų srityje, deja, nesame lyderiai pasaulyje. O įvairių sričių amatininkų Lietuvoje jau stinga, ir jie dabar darbą gali susirasti daug greičiau ir su didesniu atlyginimu, nei baigusieji nepaklausias specialybes universitetuose.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek technologinių naujovių ir naujų pažangių mokymo būdų Lietuvos mokyklose bus, tarkime, 2020 m.?
R.D.: Per pastarąjį dešimtmetį į mokyklas atkeliavo daug naujų technologijų: buvo atnaujinti fizikos, chemijos, istorijos, biologijos, dailės, muzikos kabinetai, kai kur įrengtos laboratorijos, pripirkta kompiuterių, interaktyvių lentų, įdiegtas greitasis internetas. Ateityje visko bus dar daugiau, bet svarbiausia, kad būtų sistemiškumas, nes jei viską darysime eklektiškai, nauda bus minimali. Tarkime, jei į mokyklas atkeliaus planšetiniai kompiuteriai, tada turėtų ateiti ir naujos programos, keistis vadovėliai, turėtų būti apmokomi mokytojai. Kitaip tariant, naujausių technologijų pirkimas neturėtų būti vienkartinės injekcijos.
VEIDAS: Įsivaizduokite, kad esate mažo vaiko tėtis. Kaip jam parinktumėte darželį, vėliau mokyklą, tuomet kaip padėtumėte apsispręsti dėl profesijos ir aukštosios arba profesinės mokyklos?
R.D.: Tiek darželį, tiek mokyklą rinkčiausi pagal tai, kokie ten dirba pedagogai ir kiek ten skatinamas vaikų kūrybingumas. Vaikystėje svarbiausia, kad vaikų kūrybingumas nebūtų nuslopintas. O po pradinės mokyklos gal vertėtų ieškoti mokyklos su sustiprintu kai kurių dalykų mokymu. Nors šiaip jau mokinio mokymosis rezultatai labiausiai, tai yra 70 proc., priklauso nuo jo paties ir tik 30 proc. – nuo mokyklos. Taigi labiausiai reikia stengtis didinti vaiko mokyvaciją mokytis.

Mokymosis rezultatai labiausiai, tai yra 70 proc., priklauso nuo paties mokinio ir tik 30 proc. – nuo mokyklos.