Šiandien pareigas pradeda eiti naujasis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, žadantis išspręsti įsisenėjusias policijos problemas ir atlikti du didžiulius darbus: grąžinti visuomenės pasitikėjimą savo angelais sargais ir taip pertvarkyti policijos sistemą, kad patys policininkai norėtų joje dirbti bei brangintų savo darbo vietą. “Padarysiu viską, kad sistema pasikeistų, nepaisant vidinio nenoro keistis”, – žada ryžtingai nusiteikęs komisaras.

Pokalbį su naujuoju policijos vadu pradedame nuo priežasties, atvedusios jį į šį aukščiausią policijos sistemoje postą: du jo pirmtakai, laikyti gerais profesionalais, pasitraukė ne dėl to, kad nesugebėjo vadovauti sistemai, – juos iš kėdės išvertė girtų policininkų sukeltos avarijos, per kurias žuvo žmonės. Ar S.Skvernelis nuoširdžiai tiki, jog Lietuvos policininkai kada nors nustos jaustis tiek nebaudžiami, kad sėstų prie vairo, kai jau nebepastovi ant kojų?

S.S.: Policijos vadovai turi jausti atsakomybę už kiekvieną savo darbuotoją. Kaip pasielgti: likti poste ir spręsti opias problemas ar pasitraukti ir atverti galimybes tvarkytis kitiems – kiekvieno asmeninis reikalas. Įvykusi tragedija ir po to atsistatydinimas – tai impulsas ryžtingiau, greičiau reformuoti policijos sistemą, kad nebūtų taip, jog vadovai keičiasi, o įsisenėjusios bėdos išlieka.

Didelėje, per 10 tūkst. vien statutinių darbuotojų turinčioje mūsų sistemoje tikrai ne visi tokie, kaip blogieji šių istorijų herojai. Bet žinau, kad yra ir tokių, kuriems nebeskauda širdies dėl savo munduro. Mano tikslas – kad policijoje liktų tik tie, kurie mėgsta šią profesiją. Geriau mažiau, bet savo darbą vertinančių, didesnį atlyginimą gaunančių policininkų.

“Veidas”. Kaip nustatysite, kuris policininkas tinkamas, o kuris – nebe?

S.S.: Visų pirma atliksime sistemos auditą – turime tiksliai įvertinti mums priskiriamas funkcijas, nes dabar dalis jų dubliuojasi su kitų institucijų uždaviniais, ir privalome juos palikti vieniems arba kitiems. X funkcijoms atlikti reikia X skaičiaus policininkų ir X dydžio finansavimo – su tokiais argumentais ir eisime tartis dėl lėšų. Negalime tiesiog rėkti, kad davė per mažai, kai patys negalime aiškiai pasakyti, kodėl konkrečiai mums tiek pinigų reikia.

Dabar tik turime nuspręsti, ar tokį auditą atliksime patys, ar samdysime išorės auditorius. Viena vertus, jie būtų nesusiję su sistema, taigi lyg ir objektyvesni. Tačiau mūsų sritis – specifinė, niekas už mus pačius geriau nesupras, kas čia vyksta. Be to, išorės auditas truktų ilgai, o laiko mes nebeturime nė kiek. Todėl linkstu prie vidinio audito, pasitelkiant mūsų socialinius partnerius – mokslo įstaigas, visuomenines organizacijas.

Nežinau, ką tiksliai parodys skaičiai, bet pažindamas sistemą iš vidaus spėju, kad liks mažiau policininkų.

“Veidas”: Jūsų ambicijos – policiją paversti tokia vieta, kurioje žmonės norėtų tarnauti, brangintų savo darbo vietą ir kartu aiškiai žinotų, kad jie nėra nebaudžiami. Kaip to sieksite?

S.S.: Policija nėra vien darbas – tai gyvenimo būdas, atsitiktiniam žmogui čia sunku. Tokiai tarnybai reikia atsidavimo, eidamas čia žmogus savotiškai aukojasi, todėl jis turi turėti aiškias valstybės garantijas. Tai visų pirma tinkamas atlygis ir socialinės garantijos. Galbūt darbo policijoje stažą nuo dabartinių 20-ies metų galima pailginti iki 25-erių, bet pareigūnas turi tiksliai žinoti, kokio dydžio pensiją gaus. Vakaruose veikia puiki sistema, kai už kiekvienus penkerius sąžiningos tarnybos metus be jokių nuobaudų policininkas gauna virtualų priedą prie savo pensijos – pinigai kaupiasi, garantuodami sotesnę senatvę. Taigi yra dėl ko vertinti ir branginti savo tarnybą.

O jauniems darbuotojams svarbus būsto klausimas – su pradedančiojo policininko atlyginimu paskolos būstui banke negausi. Manau, kad valstybė galėtų suteikti garantiją pareigūnų paskoloms.

Dar vienas opus klausimas – aukštasis išsilavinimas, kuris dabar pasidarė labai brangus. Juk mūsų pirminė grandis ateina po profesinės policijos mokyklos, pasimokiusi tik pusantrų metų, o aukštesni mokslai eiliniam policininkui neįperkami. Pavyzdžiui, Mykolo Romerio universitete Teisės ir policijos veiklos bakalauro studijų programoje tėra po dvi nemokamas vietas, o metinis mokestis suryja didžiąją dalį pradedančiojo policininko atlyginimo. Galbūt valstybė galėtų labiau prisidėti prie profesionalių, kvalifikuotų policininkų ugdymo?

Žinoma, visos privilegijos būtų taikomos tik už gerą tarnybą, ir tai būtų motyvas, pririšantis prie darbo vietos, verčiantis ją branginti. Girtas policininkas jau nebenorėtų sėstis prie vairo ir rizikuoti visa tai prarasti.

Tačiau vien sausainio metodo niekada nepakanka, tenka imtis ir botago. Policijoje dirbantys žmonės turi žinoti, kad yra efektyviai veikianti jų kontrolės ir priežiūros sistema, neleidžianti išvengti atsakomybės. Planuojame steigti kontrolinį būrį, kurį sudarys psichologiškai stiprūs policininkai, – juk teks bausti savus. Visi turi žinoti, kad yra nusižengimų, kurie nebus toleruojami jokiomis aplinkybėmis, ir girtumas darbo vietoje, vairavimas neturint tam teisės yra pirmieji iš jų. Ir dėl to, kad tai kelia pavojų visuomenei, ir dėl to, kad vienas toks nusižengimas beviltiškai niokoja visos policijos, o tai reiškia ir kitų, gerai, dorai dirbančių policininkų reputaciją. Mes po mažą žingsnelį gerinsime darbo kokybę, po kruopelytę didinsime žmonių pasitikėjimą policininkais, o vienas prie vairo girtas sėdęs kolega visa tai nubrauks? Ne, to netoleruosime.

Visuomenės kontrolė irgi labai skatintina – juk piliečiai dabar turi galimybę fotografuoti, įrašinėti savo mobiliaisiais telefonais. Galiu asmeniškai patikinti, kad nė vienas pranešimas apie policininko nusižengimą neliks neištirtas.

Beje, aš pats kartais anonimiškai paskambinu telefonu 112 ir susiduriu su nemandagiu policininkų abejingumu. Taip neturi būti – žmogus gali net ir gatvėje prieiti prie bet kurio policininko, ir šis turėtų jam padėti, o jei tai ne jo kompetencija – mandagiai nukreipti kitur.

“Veidas”: Kokias funkcijas atliks naujai kuriama imuniteto tarnyba?

S.S.: Tai korupcijos prevencija, korupcinių nusikaltimų išaiškinimas, policininkų sąsajos su nusikalstamu pasauliu. Taip pat ji saugos mūsų darbuotojus nuo kriminalinio išorės poveikio, perspės, kai jais domisi, kontaktų siekia nusikalstamas pasaulis.

“Veidas”: Henrikas Daktaras – vis dar didžiausias Lietuvos mafiozas, nors jo nusikaltimai padaryti prieš kelis dešimtmečius. Ar tikrai per tą laiką Lietuvoje neatsirado naujų gaujų? Ar gal policija nebesugeba jų išaiškinti?

S.S.: Tikrai nebėra taip, kaip nepriklausomybės pradžioje, kai gatvėse siautėjo organizuotų nusikaltėlių gaujos, o policija jų nesugebėjo suvaldyti. Dabar jau galime ištirti ir prieš dešimt metų padarytus nusikaltimus, padėtis kontroliuojama, nebeleidžiama formuotis ir įsigalėti naujoms grupėms. Tikrai nebėra gaujų – visos užuomazgos kontroliuojamos, registruojamos.

Beje, daug asmenų iš anų laikų legalizavosi, dabar jau yra oficialūs verslininkai, bet visi nusikaltimai, net ir tie, kurie buvo padaryti prieš 15 metų, dabar yra arba bus atskleidžiami.

Sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai Lietuvoje tikrai gerai išaiškinami. Kriminalinė policija apskritai pakankamai moderniai ginkluota, ypač organizuoto nusikalstamumo padaliniai.

Pamažu keičiasi ir eiliniai policijos komisariatai – statome naujus, renovuojame senus. Jau 80 proc. visų darbo vietų kompiuterizuotos: jei ne krizė, būtų sutvarkytos visos.

“Veidas”: Vis dėlto kartais susidaro įspūdis, kad policija bejėgė ir tada, kai daromi rimti nusikaltimai. Kaip pavyzdį imkime Vilniaus Kirtimų čigonų taborą, visiems žinomą sostinės narkotikų citadelę.

S.S.: Kirtimai – ne vienos policijos jėgoms. Tai įrodėme pernai, kai keletą mėnesių fiziškai blokavime visą taboro perimetrą. Turime analizę, tačiau ji slapta. Tepasakysiu, kad ten sukasi dideli pinigai, o izoliavus Kirtimus prekyba narkotikais netrukus persimetė į kitus miesto taškus. Tai socialinė visuomenės problema. O policijos uždavinys šiuo atveju – užkardyti patį narkotikų patekimą ir jų paskirstymą Lietuvoje. Mes siekiame išaiškinti tiekėjų tinklus ir tuos tiekėjus nubausti. Žmonės Kirtimuose – tik tarpininkai, o problemą išspręsti galima nebent pažabojus tarptautinę narkotikų kontrabandą.