Vyriausybės krizė, sukelta nemotyvuoto FNTT vadovybės nušalinimo, kurioje pirmu smuiku griežė buvę ir esami Valstybės saugumo departamento pareigūnai, parodė, kad Lietuvai teks grįžti prieš slaptųjų tarnybų pavaldumo ir kontrolės klausimų.

Kai vienos iš valdančiąją daugumą sudarančių partijų vadovybės posėdžiui pirmininkauja po parlamentinio tyrimo darbą VSD praradęs saugumo direktoriaus pavaduotojas, o kitas, irgi naujai paskirtos VSD vadovybės pasitikėjimą praradęs pareigūnas tos pačios partijos skiriamas vidaus reikalų viceministru, tampa akivaizdu, jog slaptosios tarnybos toli nuo savo misijos ir dar nesusitaikė su mintimi, kad Lietuvoje jų vieta – būti politikų instrumentu, bet ne savarankiškais politiniais žaidėjais.
Lygiai akivaizdu, kad pastatyti į joms deramą vietą slaptąsias tarnybas gali tik tvirtą stuburą turintys politikai, įkandin kurių nesivelka jokios „kompromato“ uodegos, už kurių juos galėtų tampyti buvę, bet ryšius su esamais išsaugoję slaptųjų tarnybų pareigūnai.

VSD laukia antras valymas

FNTT vadovybės nušalinimo skandalas buvo geras vien tuo, kad Seimui ir Vyriausybei prikišamai parodė, jog Seimo atliktos tiek VSD veiklos, tiek VSD pareigūnų vaidmens CŽV kalėjimų skandale tyrimų išvados nėra įgyvendintos iki galo, saugumo ir kitų slaptųjų tarnybų pavaldumo klausimas tebėra neišspręstas.
Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko, pastarosiomis savaitėmis kaip tik svarstoma, ką daryti su išskirtine VSD teise suteikti ar atimti leidimus dirbti su slapta informacija pareigūnams, valstybės tarnautojams ir politikams. Būtent šis metodas buvo pritaikytas vasario mėnesį nemotyvuotai nušalinant FNTT vadovybę, o anksčiau – atleidžiant iš pareigų VSD Kontržvalgybos tarnybos vadovus, nepatogius ministerijų ar kitų statutinių tarnybų darbuotojus.
Taip pat, A.Anušausko žodžiais, tapo akivaizdu, jog ligšiolinis įsivaizdavimas, kad pakeitus aukščiausią VSD vadovybę, kai kurių kitų padalinių vadovus bei atskirus pareigūnus saugumas tapo normalia demokratinės valstybės slaptąja tarnyba, kuria galima besąlygiškai pasitikėti, buvo klaidingas.
„Vaizdžiai sakant, manėme, kad po VSD veiklos tyrimo apvalę departamentą nuo susikompromitavusių pareigūnų žengėme žingsnį į priekį, o iš tikrųjų išėjo, anot Lenino, du žingsniai atgal, – kalbėdamas su „Veidu“ liūdnai juokavo A.Anušauskas. – Atvirai sakant, nesuprantu, kodėl neatsirado teisinio mechanizmo, kaip po Seimo tyrimų atleistų VSD pareigūnų nebeprileisti prie darbo tegu politinėse pareigose, bet susijusiose su slapta ar operatyvine informacija. Dabar bandome taisyti padėtį, nors kol kas sutarimo nesame radę, bet prašau atkreipti dėmesį: Seimo Nacionalinio saugumo komitetas kol kas nėra paskelbęs savo išvadų bei siūlymų dėl FNTT vadovybės nušalinimo skandalo. Kol kas svarstomos tik Antikorupcijos komisijos tyrimo išvados, o mūsiškės dar bus.“

STT ieškosi politinio stogo

Šiandien Lietuvoje veikia šešios slaptosios tarnybos: VSD, užsiimantis politine bei ekonomine žvalgyba ir kontržvalgyba, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM, užsiimantis karine žvalgyba ir kontržvalgyba, STT, turinti išskirtinę teisę tirti pareigūnų ir politikų korupciją, FNTT, tirianti finansinius ir ekonominius nusikaltimus, Kriminalinės policijos biuras, Muitinės kriminalinė tarnyba bei Pasienio policijos Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba, užsiimančios kriminaline žvalgyba savo kompetencijos ribose.
Pagrindinis skirtumas tarp slaptųjų tarnybų – vienos jų užsiima tiesiog informacijos rinkimu, apibendrinimu ir analize, kitos šalia jau minėtos veiklos dar vykdo ir ikiteisminį tyrimą, tai yra renka teisinę vertę turinčius įrodymus. „VSD gali surašyti pažymą, kurioje atviru tekstu figūruoja nuoroda „nepatvirtintais duomenimis“, nes ši tarnyba jau nebevykdo ikiteisminio tyrimo ir jai nebereikia grįsti savo duomenų tvirtais įrodymais, – sako A.Anušauskas. – O, pavyzdžiui, FNTT ar STT turi dirbti daug daugiau, nes joms tenka surinkti įkalčius, kurie turi tapti nenuginčijamais įrodymais teisme. Nors čia yra niuansas: STT, norint kurio nors asmens atžvilgiu sukelti įtarimus korupcija, nebūtina surinkti nepaneigiamų įrodymų – net jeigu vėliau byla subyra teisme, politikas ar pareigūnas, kuriam buvo iškelta korupcinė byla, ilgam ar net visam laikui tampa nurašytas.“
Būtent tokią – skambių kaltinimų pateikimo ir tylių bylų numarinimo metodiką dažniausiai ir naudoja STT, tapusi puikiu politinio susidorojimo instrumentu ir kartu dar nė vieno svarbesnio politiko ar pareigūno nepasiuntusi už grotų. Geriausias pavyzdys – kone atvirai sugriauta korupcijos Vilniaus savivaldybėje byla.
„STT nėra sudėtinga daryti politinę įtaką, nes jie atvirai ieško sau politinio stogo, – apie viena įdomiausių potyrių Seimo komiteto vadovo poste pasakoja A.Anušauskas. – Sakau jiems: jokių politinių draudimų ar ribojimų nėra, tirkite bet ką, o jie atvirai klausia, kas juos politiškai pridengs. Todėl visi jų tyrimai tokie, tarsi atlikti nuolat dairantis per petį – ar galima?“
Stebint FNTT skandalą susidarė tvirtas įspūdis, kad viena jo paskatų buvo kitų tarnybų – STT, VSD, Generalinės prokuratūros noras sunaikinti veiksmingai su korupcija kovoti pradėjusią organizaciją. Mat jeigu FNTT ir toliau būtų veikusi taip pat sėkmingai, anksčiau ar vėliau būtų kilęs toks klausimas: jeigu pakanka, kad į daug metų snaudusią tarnybą ateitų naujas vadovas ir po pusantrų metų ji ima duoti anksčiau beviltiškomis laikytas bylas, tai ką penkiolika metų veikė kitos tarnybos? Gal ir joms reikėtų pakeisti vadovus ar visai panaikinti?
Pabrėžtina, kad dvi daugiausiai skandalų sukeliančios tarnybos – VSD ir STT kontrolės požiūriu tarsi kabo ore, neturėdamos už jas atsakingo politiko. Mažiausiai problemų kelia krašto apsaugos ministrui pavaldi kariuomenės žvalgyba ir kontržvalgyba. O tikrai slaptomis tarnybomis Lietuvoje galima vadinti tas, kurios užsiima kriminaline žvalgyba, nes jų veikla praktiškai nepatenka viešumon, priešingai nei VSD ar STT, kurių ne tik vadovų, bet ir eilinių operatyvininkų pavardės nuolat linksniuojamos žiniasklaidoje.