"Veido" archyvas

Visada įdomu sužinoti, ką apie mus mano ir kaip mus vertina užsieniečiai. O juolab jei apie tai – visa knyga. Kaip tik tokia leidyklos “Versus aureus” knyga “Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais” ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose. Pateikiame ištrauką iš šio kūrinio.

Vilniuje praleidau kur kas daugiau laiko, nei galėjau numatyti 1989-ųjų spalį, pirmąsyk ten lankydamasis. Kaži kas toje Lietuvos sostinėje kerėjo nuo pirmųjų akimirkų. Gal katalikiškasis senamiesčio barokas, kupinas žavios mistikos. O gal kaži kas žydiško, nors beveik visi Vilniaus žydai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išnaikinti, o žydų gyvenamasis kvartalas sulygintas su žeme.

Ten, kur kadaise jo būta, dabar – tik 1950-ųjų statiniai. Kur iki karo parke stovėjo viena svarbiausių judaizmo sinagogų, šiandieną įsikūręs (rusiškas) vaikų darželis.

Mane žavėjo net ir lietuvių pasitikėjimas savimi. Begalę kartų teko išklausyti paskaitą apie herojišką Lietuvos praeitį – “valstybę nuo Baltijos ligi Juodosios jūros”. Perdėta narsa, bet ji svaigino. Lietuviai jautėsi pranašesni už savo baltiečius brolius. Ir buvo teisūs, nes būtent lietuviai nuo 1989–1990 metų žiemos energingiausiai kovojo dėl nepriklausomybės. Bet lietuviai dėl savo pranašumo ir klydo, nes jų padėtis buvo nepalyginti lengvesnė už Estijos ir Latvijos – į Lietuvą po karo nepriplūdo šitiek rusų.

Lietuviai buvo tarsi Baltijos kraštų italai. Stovintys ant pačių suręstos pakylos ir diriguojantys, ar maną, kad diriguoja, plačiais mostais ir baltomis pompastiškos retorikos pirštinėmis. Taip, tai buvo įspūdinga.

Mano gyvenimas Baltijos šalyse – tai gyvenimas ant ratų.

Šiandieną, kai susisiekimas tarp Švedijos ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos toks intensyvus, daugeliui sunku ir įsivaizduoti, koks buvo 1989-ųjų rudenį. Keltas Helsinkis–Talinas tuomet buvo vienintelis Vakarų ir Baltijos šalių susisiekimo būdas. O su Švedija – jokio tiesioginio ryšio. Kad iš Švedijos nuvyktum į Taliną, Rygą ar Vilnių, būdavai priverstas keliauti per Helsinkį, Leningradą ar Maskvą, iš kur traukiniu ar lėktuvu galėjai pasiekti visas Baltijos šalių sostines. Vėliau susisiekimas pagerėjo: SAS 1989-ųjų spalį atidarė maršrutą Stokholmas–Talinas, o “Aeroflot” 1990 m. kovą pradėjo skraidyti tarp Stokholmo ir Rygos.

Bet iš Leningrado, kur buvo įsikūręs generalinis konsulatas, į Baltijos šalis turėjau važinėti traukiniu. Visi traukiniai į Baltijos šalių sostines išvykdavo prieš pat vidurnaktį. Taline būdavo kitą rytą, apie pusę septynių. Į Rygą taip pat ilgėliau neužtrukdavo (keista, atstumas juk ilgesnis). Važiuoti Vilniaus traukiniu – tikra prabanga: jis atvykdavo apie pusę vienuolikos, tad galėdavai išsimiegoti.

1989-ųjų gruodį man atsiuntė asmeninį automobilį “Volvo 740″. Jis tapo ir tarnybine susisiekimo priemone, nes valstybė tokios neskyrė. Maniškiam “Volvo” teko daug patirti; buvo laikas, kai jis tarnavo it kokia kontora ant ratų. Pirmąjį pusmetį tarnyboje suskubau įveikti 2000 švedų mylių (1 švedų mylia – 10 kilometrų). Per visą darbo Baltijos šalyse laiką gal kokį penkiasdešimt kartų išmaišiau įvairias maršruto Leningradas–Talinas–Ryga–Vilnius kryptis ir, atrodo, tebeatmenu vos ne kiekvieną kelio linkį.

Ilgiausia, 370 km, buvo Leningrado–Talino atkarpa. Jai būdingi ir ryškiausi kontrastai. Pirmieji 150 kilometrų – prastais sovietiniais keliais, kurių dalis pietvakariuose nuo Leningrado driekėsi tapybišku Ingermanlandijos kraštovaizdžiu. Pravažiavus Kingisepą, apgriuvusį sovietinį miestelį, grūste prigrūstą betoninių keliaaukščių namų, kelias dvi švedų mylias vedė tiesiog nosies tiesumu. Vairuotojui prieš akis prie tolumoje plytinčios Narvos visąlaik dūlavo Hermano tvirtovė. Tarsi koks švyturys, kviečiantis tolyn, į Taliną. Rusų tvirtovė, stūksanti priešais, Narvos miesto dvynyje Ivangorode išnirdavo tik privažiavus.

Siauru tiltu persikeldavai Narvos upe, kirsdavai Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Estijos Tarybų Socialistinės Respublikos sieną. 1989-aisiais, žinoma, nebuvo jokios pasienio kontrolės, galėjai važiuoti kiaurai.

Narvos upė kadaise buvo Rusijos ir senosios švedų valstybės siena. Įtvirtinimai, dar ir šiandien mąsliai žvelgiantys priešais nuo stačių upės krantų, šitai atmena.

Narva nūnai – stebėtinai bjaurus miestas. Sunku patikėti, jog kadaise jis buvo vienas svarbiausių švedų imperijos miestų ir iki Antrojo pasaulinio karo puikavosi bene turtingiausiu Šiaurės Europos baroku. 1944 metų naktį iš kovo 6 į 7 dieną miestą atakavo sovietų karo aviacija. Vokiečių pajėgos, atsitraukdamos iš miesto, nesiliovė jo griauti. Tų pačių metų liepą sovietų artilerija baigė šluoti nuo žemės paviršiaus Narvos istorinį ir kultūrinį paveldą. Miestas jau ištuštėjęs: vokiečių ir estų daliniai spėję pasitraukti. Estų patriotai traktuoja, kad niokota sąmoningai, turint politinių užmačių. Maža to, sovietų valdžia po karo uždraudė senbuviams sugrįžti. Jų vietą užėmė prievarta čionai atkeldinti rusai. Griuvėsių liekanas išvalė 1950-ųjų pradžioje, kad nors dalį pastatų dar būtų įmanoma atstatyti. Iš senojo miesto likusios tik Hermano tvirtovė ir Rotušė; pastarosios – tiktai fasadas. Vietoj senojo paveldo, pakeitus net gatvių planą, pastatyti nauji baisiausio sovietinio tipo namai.

Nuo Narvos iki Talino – 210 kilometrų. Kelias kur kas geresnis. Ir ypač gražus, kai driekiasi palei Suomijos įlanką.
Atstumas nuo Talino iki Rygos – 310 kilometrų. Tarp Rygos ir Vilniaus – 290 kilometrų. Kiekvieną iš šių atkarpų galėjai įveikti per tris valandas, na, su penkiolikos minučių paklaida. Eismas anuomet nebuvo labai intensyvus, kelias daugiausia vingiavo pro negyvenamus miškus arba (Lietuvoje) švelniai kalvotą ir retokai apgyvendintą kaimo peizažą.

Važiuodavau greitai nekantraudamas, bet sykiu ir todėl, kad darbo tempas vertė skaičiuoti kiekvieną valandą.

Susitikimai dažnai būdavo suplanuoti vos tik atvykdavau į numatytą vietą, tad irdamasis pirmyn – ar, veikiau pasakius, kratydamasis pirmyn, nes keliai buvo be galo skirtingos kokybės – kiek tik patraukia automobilis, žvilgčiodavau į laikrodį pagautas kylančio nerimo ir baimindamasis pavėluoti. Žiemą būdavo kaip reikiant slidu. Lietuvoje, į pietus nuo Panevėžio, plytėjo lyguma, ir kelią dažnai užversdavo galingos pusnys.

Važiuodamas iš pietų, likus keliems kilometrams iki Pernu Estijoje, galėjai automobilio radijo imtuvu 1179 kHz pagauti Švedijos “Radiją užsieniui”. Toje izoliacijoje, kurioje tada gyvenau, atrodė egzotiška girdėti balsą iš Švedijos. Kartais šioje atkarpoje stabtelėdavau – pro pušimis pasipuošusias kopas šmėsčiojo Baltijos jūra – ir klausydavau. Nelengva suvokti, kad Švedijos pakrantė – anapus jūros, ne taip jau ir toli.

Iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė

Apie autorių ir knygą

Knygos autorius 1989 metais atvyko į buvusią Sovietų Sąjungą ir netrukus apsigyveno Rygoje. Vėliau buvo paskirtas diplomatu Latvijoje, tačiau “prižiūrėjo” ir Lietuvą bei Estiją.

Švedijos diplomatas pasakoja iš įvykių vietos: perteikia įvairias įžvalgas, kartu rašo apie Baltijos šalių istoriją, Švedijos diplomatijos ir užsienio politikos atgarsius. Prisimena 1989–1991 metų įvykius, kurie kaip tik tada rutuliojosi: kaip Gorbačiovo “glasnost” ir “perestroika” atėjo į politinę areną; kaip kūrėsi Estijos ir Latvijos liaudies frontai, Lietuvos sąjūdis; kaip Baltijos šalys siekė tikrosios nepriklausomybės.

“Tai yra pasakojimas, ką per dvejus su puse metų mačiau ir patyriau dirbdamas Švedijos diplomatu Baltijos šalyse. Man čia atvykus 1989-ųjų rudenį dar egzistavo Sovietų Sąjunga, o Estija, Latvija ir Lietuva tebebuvo šią valstybinę sistemą sudarančios respublikos. Gyvenau Latvijoje, Rygoje, tačiau atsakingas buvau ir už Lietuvą. Šių respublikų įvykių raida knygoje aprašoma gana išsamiai, tačiau Estija vaizduojama paviršutiniškiau.

Vargo užkluptų Baltijos šalių, kokias radau ir kokiose teko dirbti, daugiau nebėra. Tad norėjau aprašyti, kaip kadaise gyventa, ir priminti, jog kelias iš anuomet į šiandien nebuvo saugus ar savaime suprantamas. Rašydamas bandžiau neužbėgti įvykiams už akių, tačiau neįstengiau išlikti objektyvus. Juk tai mano aprašytas lūžio etapas Švedijos užsienio politikos istorijoje. Apie jį ir pasakoju knygoje “Baltijos šalių išsivadavimas ir Švedijos diplomatija 1989–1991 metais”, – teigia Larsas Peteris Fredenas.