Prieš kurį laiką buvo paskelbtas šūkis „Lietuva – drąsi šalis!“ O man darosi labai liūdna, kad dabar jau labiau tiktų paskelbti kitą šūkį: „Atleisk, pasauli, Lietuva – silpnųjų šalis“.

Kažkada poetas Antanas Venclova taip rašė apie Lietuvą: „Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis, gintariniai krantai ir sena Palanga… Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs, smėly plakas pavargusi marių banga…“ Visas eilėraštis taip ir užliūliuoja ramybe, sukurdamas, atrodo, taikingos ir svajingos šalies įvaizdį. Nejučia imi pamiršti visas negandas, atsipalaiduoji ir įtiki, kad kitos tokios tolerantiškos šalies šioje Žemėje ir nerasi.
Deja… Mat lietuviai ir kitokiomis eilėmis save bei savo šalį piešė. Jau vien ką reiškia eilės apie tuos „dūmojančius barzdočius“, kurie „galanda kirvius, kalavijus aštrius“? O kaip su tais, kurie kviečia balnoti žirgus, nes „reiks priešą teriot“? Tai ir imi įsiklausyt į tokius kaip Melas Gibsonas, kuriam lietuviai kažkodėl vis dar „aštriadančiai“ banditai, tykantys taikių žmonių su beisbolo lazdomis rankose.
Kažkodėl? Ties šiuo žodžiu ir susimąsčiau. Susimąsčiau, nes kažkaip nejučia suvokiau, kad mes kartais nieko kita nedarome, o tik bandome visiems įrodyti esantys vis dar tie patys viduramžiškieji riteriai, ne tik galintys apginti savo šalį nuo visokio plauko užpuolikų, tačiau ir bet kada pajėgsiantys savo žirgus Juodojoje jūroje pagirdyti. Tik kažkaip nesusimąstome, kad riterių visokių būna ir nuo balno jie taip pat skaudžiai krinta. Ir tada jau ne Kęstutį ar Vytautą, bet Don Kichotą pasauliui galime priminti.
Vasario pabaiga ir kovo pradžia tokiu donkichotiškumu ir buvo nuspalvinta. Kažkaip nepamenu, kada tiek agresijos visose gyvenimo srityse išlieta buvo. Galbūt skaitytojas nesutiks, manydamas, kad veltui bandau dramą sukurti, bet vis dėlto manęs toks jausmas neapleidžia. Kur pažvelgsi – vis apie tai…
Kad ir valstybėje. Ruošiamės švęsti Kovo 11-ąją, bet dėl nesuprantamų priežasčių įsiveliame į kažkokius beprasmius ginčus dėl „tautinio jaunimo“ eitynių. Leisti… Neleisti… Kur leisti? Niekaip nebuvo įmanoma suprasti tokio valdžios ir teisėsaugos blaškymosi. Juk, atrodytų, taip paprasta pasidomėti šūkiais ir už jų slypinčiomis idėjomis, kad taptų aišku, jog slypi ne patriotizmas, bet nacizmas, netolerancija kitų tautų ar kitokios odos spalvos žmonėms. Ir manęs neįtikins judėjimo lyderis, švystelėjęs tikrą demagogijos perlą, sakydamas, kad šūkyje „Lietuva – lietuviams!“ reikia įžvelgti kitą pusę – mat ten slypi paslaptinga potekstė „Lietuviai – Lietuvai!“ Tai gal, gerbiamasis, taip tiesiai ir sakykime, o ne slėpkime, kad kiti atspėtų, kas norėta pabrėžti? Ne kokioje viktorinoje esame. O jei jau norite Lietuvą apginti, tai gal geriau lietuviškumą į lenkiškuosius rajonus pavėžėkite ir padėkite vietos pareigūnams lenkiškus gatvių pavadinimus nuo namų nusirankioti.
Taigi teisėsauga ir valdžia pasirodė visai bedantė aiškioje agresyvios grėsmės akivaizdoje. Užtai kokia ji ryžtinga buvo, kai reikėjo susitvarkyti su grupe moterų, panorusių namuose gimdyti. Kratos, apklausos, kaltinimai prekyba vaikais ir net kanibalizmo tikimybė! Net šiurpas per nugarą eina. Bet bėda ta, kad nė vienas kaltinimas neatrodo sveikam protui pritinkantis. Galime pritarti ar nepritarti šių moterų norui, bet negalime išsigalvoti nesąmonių vien tam, kad būtų sutriuškinta kitokia nuomonė. Bet kur kitur teisėsauga gaus savo drąsą įrodyti, jei ne „ryžtingoje“ kovoje su bejėgėmis moterimis.
Ir ne tik su jomis. Draugas papasakojo turėjęs nelaimę prarasti telefono aparatą klube ar grįždamas iš jo, nes pareiškime policijai parašė, jog manė, kad jis pavogtas. Galiausiai telefonas atsirado, tiksliau, tik jo kortelė, kurią atnešė taksi, kuriuo nelaimėlis grįžo namo iš klubo, vairuotojas, bet po to nutikęs susitikimas su „policijos tyrėjais“ (rašau su kabutėmis, nes kitaip negaliu įvardyti tų monstrų) mano draugui įsimins ilgam. Agresija, grasinimai smurtu ir kitokios „švelnios“ poveikio priemonės, kurias jam teko patirti, pasirodo, buvo susijusios su kaltinimu davus „melagingus parodymus“ – telefono aparatas mat buvo pamestas, o ne pavogtas! Ir koks gi skirtumas, kad taksi vairuotojas atnešė tik kortelę, kas bepasidomės, kur pats aparatas nukeliavo?
Tai jei agresija svaidosi teisėsauga, ko laukti iš paprastų piliečių? Ir koks skirtumas, kad vos ne tarptautinį skandalą sukeliame, bet kokie didvyriai jaučiamės! Čia aš vėl apie garsųjį incidentą po Kauno „Žalgirio“ ir Madrido „Realo“ rungtynių, kai du broliai latviai užpuolė ispanų krepšininką Rudy Fernandezą. Ar jau pasiekėme dugną, jei imame didžiuotis ir džiaugtis, kad mūsų garbę primityviausiais būdais ginti (o gal teršti?) ima du atitinkamo lygio piliečiai?
Įdomiausia, kad šie veikėjai net Lietuvos pilietybę gavo, o šokėja Isabella Tobias, kuri iš tikrųjų gintų Lietuvos garbę, prezidentei, deja, nepasirodė tinkama tapti mūsų šalies piliete. Bet ko tikėtis iš prezidentės, kuri prieš Kovo 11-osios eiseną viešai pareiškia, kad „tautinis jaunimas“ yra patriotai ir nieko bendra su nacionalistine ideologija neturi? Tai ar agresija jau tampa mūsų valstybės ideologija?
Tada nesistebėkime ir tuo, kad viešumoje tampa įprasta paskleisti niekieno neįrodytus gandus ar kaltinimus bet kokiam žmogui, kad ir politikui. Kaip kad atsitiko, kai vieno dienraščio redaktorius paskelbė, kad DP lyderis yra užkietėjęs kokainistas. Ir niekam nepasirodė keista, kad žurnalistas susilygino su gatvės rėksniais, kurie vienas kitą apšaukia „durniais“ ar dar kokiais epitetais. Visi ėmė paskleistą gandą entuziastingai svarstyti, nekreipdami jokio dėmesio į tai, kad į pagalbą jau pasitelkiamos diagnozės.
Tai gal ir man tada galima būtų paskelbti, kad, pavyzdžiui, koks nors veikėjas yra narcizas, kuriam bent jau psichologinė pagalba oi kaip reikalinga būtų? Iš TV ekranuose besivaipančiųjų ar Seimo koridoriuose vaikštančiųjų netrumpas sąrašėlis susidarytų… Ir ką? Bent jau žinau, kad mano kompetencija, nei minėto žurnalisto, šiuo klausimu tikrai didesnė.
Būtų juokinga, bet, deja, liūdna. Agresija – silpnųjų žaislas. Už jos slepiasi tie, kurie bijo, nepasitiki savimi, todėl siekia sumenkinti kitus, net ir pasitelkdami gaujas savo vertei pakelti… Jau kurį laiką skelbiama, kad Lietuvoje agresija svaidosi vaikai ar paaugliai, bet atrodo, kad agresija iš tikrųjų tampa valstybės politikos dalimi.
Prieš kurį laiką buvo paskelbtas šūkis „Lietuva – drąsi šalis!“ O man darosi labai liūdna, kad dabar jau labiau tiktų paskelbti kitą šūkį: „Atleisk, pasauli, Lietuva – silpnųjų šalis“.

Jau kurį laiką skelbiama, kad Lietuvoje agresija svaidosi vaikai ar paaugliai, bet atrodo, kad agresija iš tikrųjų tampa valstybės politikos dalimi.