Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis – vienas aktyviausių Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabinete. Kad ir kaip jis kam nors nepatiktų, reikia pripažinti, jog per septynis mėnesius „tvarkietis“ išjudino visas pagrindines Aplinkos ministerijos atsakomybės sritis – nuo šiukšlinimo iki atliekų tvarkymo ir renovacijos.

Valentino Mazuronio užmojai daro įspūdį: vos apšilęs kojas ministras jau spėjo ir baudas teršėjams bei gamtos niokotojams padidinti, ir biurokratiją teritorijų planavimo liūne sumažinti, ir daug įstatymų pakeisti, o ir daugiabučių renovaciją, regis, iš mirties taško išjudinti pavyko. Be to, jis principingai stojo prieš atliekų tvarkymo sistemos privatizavimą. Prisiekiant 16-ajai Vyriausybei tokio produktyvumo iš V.Mazuronio mažai kas tikėjosi.
Apie šias ir kitas aktualijas – „Veido“ pokalbis su aplinkos ministru.

VEIDAS: Su pirmininkavimu ES Tarybai susiję darbai šiuo metu užima didelę dalį jūsų darbotvarkės. Pasakykite atvirai: kaip jūs, mažos valstybės ministras, jaučiatės kartu su kolegomis iš ES aptarinėdamas klimato kaitos vizijas ir kitus klausimus, kurie, pripažinkime, Lietuvai dar daug metų nebus prioritetiniai? Juk lietuviai net atliekų rūšiuoti dar neišmoko.
V.M.: Jaučiuosi gerai, nors susitikimai, įsigilinimas į tuos klausimus užima daug laiko. Ne visai sutikčiau dėl tų prioritetų. Kalbama apie alternatyvią energetiką, reformas šilumos ūkyje, išmetimų sumažinimą ir įsipareigojimus, taršos leidimų prekybą ir jų panaudojimą – visa tai yra ta pati klimato kaita. Mes apie tai kalbame daug, tik gal neįvardijame to kaip klimato kaitos.
VEIDAS: Ar per europinius reikalus neapleisite kasdienių Lietuvos problemų?
V.M.: Pasakysiu atvirai: paprašiau, kad mane įrašytų dalyvauti tik ten, kur būtinai, būtinai ir dar kartą būtinai reikia. Nes viduje mes iš tikrųjų turime daug darbų padaryti. Man atrodo, kad ir per tuos pusę metų jau nemažai padarėme. Mūsų pagrindiniai prioritetai buvo daugiabučių renovacija, teritorijų planavimo procedūriniai palengvinimai ir gyvoji gamta – kova dėl švaros, pradedant nuo vargšų šunų šeimininkų ir baigiant brakonieriavimu. Man regis, visi šie darbai pajudėjo. Na, o šiandien svarbiausi yra atliekų tvarkymo klausimai. Galiu tik dar kartą pabrėžti, kad aš, kaip ministras, tikrai neleisiu, jog atliekos pereitų į privačias rankas.
VEIDAS: Kilus įtarimų dėl interesų kovos atliekų tvarkymo sektoriuje kreipėtės į teisėsaugą. Kokią grėsmę čia įžvelgiate?
V.M.: Visų pirma reikia pasakyti, kad visa mūsų atliekų tvarkymo sistema struktūriškai valdoma neteisingai. Todėl, kad aukščiausiu valstybės lygmeniu Aplinkos ministerija, kaip yra pavesta valstybės, prisiima įsipareigojimus iš ES, mes gauname finansavimą, ir viskas šiuo atžvilgiu gerai, bet kai prieiname prie lygmens, kuriame turi vykti realūs darbai – turiu omenyje regioninius atliekų tvarkymo centrus (RATC), – prasideda problemos, nes jie valdomi ne ministerijos, o savivaldybių.
Taip tarp valstybinės politikos ir jos vykdymo atsiranda plyšys. Mes atlikdami valstybės funkcijas negalime turėti jokios įtakos institucijoms, kurios realiai atlieka tuos darbus. Ir kai aš atėjęs dirbti pamačiau, kokia yra situacija dėl 450 mln. Lt europinių lėšų, skirtų biologiškai skaidžių atliekų gamykloms RATC pastatyti ir kaip sekasi vykdyti prisiimtus europinius įsipareigojimus, man visi plaukai ant galvos atsistojo, kad ir kiek nedaug jų turiu.
O RATC vadovai, savivaldybių atstovai, kuriuos buvau susikvietęs, žiūri į mane gražiomis akimis ir tik šypsosi. Pasakiau: vyrai, mes jums nuimsime finansavimą, jeigu jūs nedirbate. O jie: tai gal tikrai mums čia nereikia skubėti… Būtent todėl mes pateikėme įstatymo pataisas, kad RATC valdybose lemiamą balsą turėtų valstybės deleguotos institucijos, šiuo atveju Aplinkos ministerijos, atstovai. Na, o baudas, kurias gausime už nevykdomus įsipareigojimus, irgi nuleisime savivaldybėms.
Į teisėsaugą kreipiausi, nes įžvelgiu bandymą perimti iš valstybės į privačias rankas visą šalies atliekų tvarkymo ir valdymo rinką. Matau didžiulį karą, šiandien vykstantį tarp atliekų rūšiavimu ir deginimu suinteresuotų grupių, kuriame sukasi didžiuliai pinigai.
Dalykas paprastas – jei tų pinigų neinvestuosime į rūšiavimą, turime parengę atsarginius variantus ir didžiąją dalį lėšų investuosime į vandentvarkos projektus. Bet taip liksime neįvykdę europinių reikalavimų dėl atliekų patekimo į sąvartynus. Ir gausim baudų.
VEIDAS: Kiek liko laiko planuotoms atliekų tvarkymo gamykloms pastatyti ir ES paramai panaudoti?
V.M.: Viskas jau: visas gamyklas turime pastatyti iki 2014 m. pabaigos, o kol kas nepastatyta nė vienos, nė viena net nepradėta. Šiandien turime tiktai du RATC, kurie yra sudarę rangos sutartis, – Panevėžio ir Alytaus, o visi kiti užkliuvę: tai apskųsta teismuose, tai parengti projektai smarkiai viršija sumą, kurią galime skirti.
Kadangi konkursai atskirose savivaldybėse vyko po tris keturis kartus, aš čia matau aiškius pokiliminius žaidimus ir bandymą nubuksuoti visus tuos projektus. Nes tai padarius yra du variantai: statyti rūšiavimo gamyklas už privačius pinigus, tai yra imant paskolą ir iš esmės užkraunant finansinę naštą gyventojams, atliekų tvarkymo rinką perimant į privačias rankas, arba deginti ne 17 proc., o 90 proc. visų atliekų, ir čia jau yra deginimo gamyklomis suinteresuotų grupių interesas. Jų siekis – kad iš viso nebūtų jokio rūšiavimo, nes tada viską bus galima deginti. Čia vėlgi verslas, dėl to ir vyksta visas tas stumdymasis.