"Veido" archyvas

Lietuvoje beveik 90 proc. buitinių atliekų vežama į sąvartynus

Pagal ES reikalavimus Lietuva iki 2013 m. privalo perdirbti ar kitaip panaudoti ne mažiau kaip 50 proc. buitinių atliekų. Šiandien jų perdirbama vos 11 proc. Tad jau dabar aišku, kad atliekų tvarkymo sistema laiku nepradės veikti ir mums gresia finansinės sankcijos už direktyvų nesilaikymą.

Teliko vos pora metų iki ES direktyvose nustatyto termino, kai didesnė dalis komunalinių atliekų turės būti perdirbamos arba deginamos, o į sąvartynus nebegalės patekti nerūšiuotos šiukšlės. Tačiau Lietuvoje tik dabar pradėta kurti infrastruktūra, kad visas mūsų šiukšliadėžių turinys nekeliautų tiesiai į sąvartyną.

Štai Vilniaus miesto savivaldybėje planas, kaip turėtų būti surenkamos atliekos, buvo patvirtintas dar 2009 m. Deja, iki šiol nepastatytas nei vienas konteineris biologiškai skaidžioms atliekoms (maisto ir sodo atliekoms) rinkti. Įrengta tik viena stambiųjų atliekų (baldų, buitinės technikos, statybinio laužo, padangų) surinkimo aikštelė, nors jų vien tik sostinėje turėtų būti dvylika – viena 50-iai tūkst. gyventojų. Ne ką geresnė padėtis ir kitose savivaldybėse. Daugiau negu pusė jų neturi nė vienos stambiųjų atliekų surinkimo aikštelės, neįrengė antrinių atliekų surinkimo aikštelių ir nepastatė konteinerių šiukšlėms rūšiuoti. Nors tokių aikštelių turi būti maždaug po vieną ar dvi kiekviename

miegamajame daugiabučių namų mikrorajone ir individualių namų kvartale ar sodininkų bendrijoje.

Ką daryti su tomis atliekomis, kurios netinkamos perdirbti, taip pat nenuspręsta. Nesukurta ir sistema, kaip būtų galima motyvuoti gyventojus rūšiuoti šiukšles. Nors pirminis atliekų rūšiavimas, kai patys žmonės atrenka ir į atskirus konteinerius meta popierių, plastiką, stiklą, maisto likučius, yra bene svarbiausias dalykas, norint, kad po dešimties metų naujai įrengti sąvartynai nebūtų perpildyti. Primisime, kad tik labai maža dalis į vieną konteinerį sumestų atliekų paskui yra tinkamos perdirbti. Mat, pavyzdžiui, popierius, plastikas turi būti švarūs, norint kompostuoti sodo atliekas, jas taip pat sunku išrinkti iš bendros krūvos. Deja, šiandien Lietuvoje tik vienas iš dešimties gyventojų rūšiuoja šiukšles. Ir ne vien tik sąmoningumo trūksta lietuviams. Miestuose stovi ne tik nepakankamai konteinerių, bet ir daugeliui neaišku, kur jų išrūšiuotos šiukšlės keliauja.

Neatsisako įpročio mesti šiukšles į daugiabučių namų šachtas

Vilnietė Aida Martinkienė, gyvenanti senos statybos daugiabučiame name, kartą per savaitę plastiko atliekas ir popierių veža troleibusu dvi stoteles, kad galėtų išmesti į prie sūnaus darželio esančius konteinerius. Mat prie aplinkinių namų stovi tik bendroms atliekoms skirti konteineriai. “Tampytis su savimi šiukšles nėra patogu. Tačiau man svarbu, kaip gyvens mūsų vaikai ir anūkai. Juk plastikas irdamas teršia aplinką, o jį galima perdirbti, kaip ir popierių, stiklą, senus baldus, net baterijas. Dabar populiaru ekologiškai maitintis, naudoti ekologišką kosmetiką, bet kiek iš propaguojančiųjų tokį gyvenimo būdą rūšiuoja šiukšles? O juk sumesti butelius į stiklui ar plastikui skirtą konteinerį ne mažiau svarbu”, – mano 35 metų Aida.

Kad jos darbas nebūtų veltui, moteris pasidomėjo, kaip atliekų vežėjai gabena atrinktas šiukšles. Pasirodo, įmonės “Ecoservice” mašinose yra atskiri konteineriai išrūšiuotoms šiukšlėms, o į įmonės VSA prižiūrimas atliekų surinkimo vietas važiuoja viena mašina, kuri vieną savaitę išveža, pavyzdžiui, plastiką, kitą – stiklą, popierių. Tada gyventojų išrūšiuotos atliekos keliauja į Lentvaryje įrengtą rūšiavimo liniją, ten jos dar kartą rankomis perrenkamos, o kai susidaro tam tikras kiekis, išvežamos į perdirbimo gamyklas. Tačiau anot VSA atstovės Jūratės Antanaitytės-Voldemarienės, tai sudaro tik 7 proc. visų įmonės surenkamų atliekų. Visos kitos nerūšiuotos keliauja į sąvartyną.

Tiesa, kai kuriuose iš vienuolikos naujai įrengtų sąvartynų atliekos yra rūšiuojamos, tačiau tik nedidelė jų dalis būna tinkamos perdirbti.

“Mūsų rūšiavimo linija galėtų išrūšiuoti dvigubai daugiau atliekų. Tačiau nesukurta bendra ir patogi sistema, kuri skatintų gyventojus mesti šiukšles į skirtingus konteinerius, todėl žmonės to ir nedaro”, – teigia J.Antanaitytė-Voldemarienė ir priduria, kad daugeliui žmonių sunku atsisakyti įpročio mesti šiukšles, pavyzdžiui, į daugiabučio namo šachtą, kai jų net nereikia nešti į lauką. Taip atsikratyti šiukšlėmis patogu, todėl daugelis prieštarauja, kad šachtos būtų užvirintos. Norint tą padaryti reikėtų daugiau nei pusės namo butų savininkų sutikimo. Situacija pasikeistų, jeigu sprendimą užvirinti šachtas priimtų savivaldybių vadovai. Dabar Druskininkai – kol kas vienintelis miestas, dar 2007 m. visiškai atsisakęs šachtų sistemos. Čia pasirinkta požeminė atliekų (ir buitinių, ir rūšiuojamų) surinkimo sistema.

Atliekų perdirbimas Lietuvoje neskatinamas

Kitas būdas, kuris paskatintų žmones rūšiuoti atliekas – diferencijuotos įmokos už rūšiuotų ir nerūšiuotų atliekų tvarkymą nustatymas. Tokia sistema puikiai veikia Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Bendruomenė pati nusprendžia, rūšiuos ar nerūšiuos šiukšles. Jeigu su atliekų vežėju pasirašoma sutartis, kad bus tvarkomos išrūšiuotos šiukšlės, žmonės už jų išvežimą moka tris kartus mažiau. O jeigu susitarimas sulaužomas, atliekų vežėjas gyventojams gali skirti baudą. Japonijoje dėl netinkamai rūšiuojamų atliekų gyventojams taip pat skiriamos piniginės baudos. Pas mus už šiukšlių išvežimą mokama pagal gyvenamąjį plotą arba mokestis nustatomas pagal tai, kiek bute gyvena žmonių.

“Tik ekonominiai motyvai paskatintų gyventojus rūšiuoti šiukšles. O atliekų vežėjai neverstų visko į vieną krūvą, jeigu būtų įvestas sąvartyno mokestis. Lietuva, kaip ir kitos Europos valstybės, iki 2020 m. turėtų tapti atliekas perdirbančia visuomene, tačiau pas mus perdirbimas visai neskatinamas. Vakarų Europos valstybėse daugiau negu 50 proc. buitinių atliekų perdirbama, o Lietuvoje beveik 90 proc. vežama į sąvartynus”, – kritikuoja UAB “Ekokonsultacijos” direktorė Lina Šleinotaitė-Budrienė.

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė viliasi, kad iki 2013 m. vis dėlto bus sukurta infrastruktūra ir Lietuvai nereikės mokėti baudų už ES direktyvų nesilaikymą. “Dabar svarbiausia perpus sumažinti biologiškai skaidžių atliekų patekimą į sąvartynus. Prie daugiabučių namų turėtų būti pastatyti šioms atliekoms skirti konteineriai, iš jų jos patektų į biodujų gamybos įrenginius. O prie individualių namų – specialios dėžės, kuriose biologiškai skaidžios atliekos būtų kompostuojamos”, – paaiškina V.Karosienė ir priduria, kad už tokių konteinerių pastatymą atsakingos savivaldybės. Deja, kol kas beveik nieko nepadaryta, kad gyventojai galėtų rūšiuoti biologiškai skaidžias atliekas.

Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus specialistas Jaroslavas Čaplia sako, kad šiemet planuojama statyti konteinerius maisto atliekoms ir kompostavimui, tačiau dar neaišku, kada tai bus pradėta daryti. “Planuojama svarstyti ir dėl įmokų už rūšiuotų šiukšlių išvežimą sumažinimą, numatytos vietos vienuolikai stambiųjų atliekų aikštelių. Tris planuojama šiemet įrengti, taip pat papildomai pastatyti apie du šimtus atliekų rūšiavimo konteinerių. Visai infrastruktūrai sukurti reikia laiko, be to, susikerta verslininkų ir politikų interesai, kas taip pat trukdo greičiau pradėti veikti sistemai”, – aiškina J.Čaplia.

Jeigu Lietuvos valdininkai ir toliau tik svarstys, kaip sukurti infrastruktūrą, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartynus, tai po kelerių metų visi mokėsime ne tik už šiukšlių išvežimą, bet ir baudas už atliekų tvarkymo direktyvų nevykdymą. Graikiją Europos Teisingumo Teismas jau nubaudė už tai ir įpareigojo mokėti po 20 tūkst. eurų kasdien, kol bus įvykdyti direktyvos įpareigojimai.