Galvoje vis sukasi mintis, kad praėjusią savaitę galutine Vyriausybės pergale pasibaigęs „branduolinis mūšis“ Seime gali būti vienas tų istorinių posūkio taškų, kurie šimtmečiams lemdavo Lietuvos gyvenimą. Viskas priklausys nuo to, ar sugebėsime pasinaudoti atsivėrusia galimybe.
Labai simboliška, kad sprendimai dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės buvo padaryti Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Mindaugo apsisprendimas krikštytis ir vėlesnis karūnavimas buvo pirmas dokumentais patvirtintas Lietuvos istorijos įvykis, galėjęs šimtmečiams pakreipti valstybės raidą. Bet to nepadaręs, nes ano meto lietuviai progos išnaudoti nesugebėjo.
Mes dar menkai suvokiame, kad netgi šių dienų Europoje valstybės dalijasi į dvi rūšis – valstybes su karūna ir valstybes be karūnos. Jeigu kuri Europos dalis kadaise buvo tapusi karalyste, tokia ji lieka visiems laikams. Netgi karalystei kuriam laikui dingus iš politinio žemėlapio, karūna neprapuola ir išsaugo valstybės teises atsikurti ar būti atkurtai. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Habsburgų imperijai, Čekija atsikūrė tegu kaip respublika, bet Šv. Vaclavo karūnos žemėse. Ir visi tai pripažino, nes karalystė lieka karalyste visiems laikams.
Tą, beje, neblogai suprato Lietuvos valstybės atkūrėjai, 1918-aisiais pirmiausia bandę atkurti Lietuvą kaip „Mindaugo karūnos žemę“. Tik tuometės tegu žlungančios, bet dar galingos, Vokietijos imperijos įsikišimas į Lietuvos Tarybos bandymą vainikuoti Vilhelmą Urachą Mindaugu II sužlugdė šį, nors ir pavėluotą, bandymą po septynių šimtų metų ištaisyti protėvių padarytą klaidą ir atkurti visavertę Lietuvos valstybę. Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX a., jeigu ji būtų tapusi karalyste?
Užtai mes gerai žinome, kaip klostėsi Lietuvos likimas XIII–XIX amžiuje, po to, kai Mindaugo laikų lietuviai kunigaikščiai dėl savo provincialaus bukumo, europinių dalykų neišmanymo, krikščionybės ir jos nešamos civilizacijos reikšmės nesuvokimo pirma privertė savo valdovą atsimesti nuo krikšto ir karūnos, o vėliau pavydo skatinami jį ir nužudė.
Praradusi karūną Lietuva amžiams tapo antrarūše valstybe, atėjusia į Europą ne savarankiškai, o tik kaip Lenkijos karūnos vasalė. Netgi Vytautas Didysis, nors sugebėjęs trumpam paversti Didžiąją Kunigaikštystę savarankiška ir įtakinga politine jėga, to meto Europos kontekste buvo suvokiamas tik kaip vienas iš daugelio didžiųjų kunigaikščių, reiškusių pretenzijas į nepriklausomybę nuo savo siuzereno, bet taip ir nesugebėjusių jos pasiekti. Kas šiandien, be istorikų, mena Burgundijos hercogystę, ne kelis dešimtmečius, bet daugelį amžių buvusią ir turtingesnę, ir galingesnę už savo siuzerenę – Prancūzijos karalystę?
Tokių lemtingų, neišnaudotų posūkio taškų Lietuvos istorijoje būta ir daugiau. Žvelgiant arčiau šių dienų, į galvą pirmiausia ateina Sovietų Rusijos paveiktas ir finansuotas Antano Smetonos perversmas 1926-aisiais. Lietuvos atitekimas į bukai antilenkiškų tautininkų rankas ne tik panaikino parlamentinę demokratiją, bet ir atėmė galimybę sukurti regioninę karinę bei politinę sąjungą tiek prieš Sovietų Rusiją, tiek prieš Vokietiją. Lietuva, tapusi sovietų ir vokiečių veikiamu pleištu tarp Lenkijos ir Baltijos šalių, nulėmė Baltijos Antantės planų žlugimą, taip pat skandinavų nenorą veltis į gynybines ar kitokias sąjungas su Baltijos šalimis.
Tuo metu galingiausia Europos valstybė Didžioji Britanija, matydama Lietuvos ir Lenkijos nesusikalbėjimą ir neįžvelgdama galimybės suburti Skandinavijos, Baltijos šalių ir Lenkijos gynybinį aljansą, nusiplovė rankas ir 1935-aisiais pasirašė su Vokietija sutartį dėl karo laivynų. Britanijai pasitraukus iš Baltijos jūros, buvo atvertas kelias Stalino ir Hitlerio sąmokslui ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybių išnykimui iš Europos žemėlapio.
Pastarojo meto kova dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės – pradėtos tiesti elektros jungtys į Skandinaviją, rengiama jungtis su Lenkija, suskystintųjų dujų terminalo bei Visagino atominės elektrinės statyba – ir įnirtingi Rusijos bandymai tam sutrukdyti stebėtinai atkartoja ketvirtojo dešimtmečio įvykius. Kinta tik forma, bet ne turinys. Vietoj sovietinių tankų Baltijos valstybes atgal į Rusiją bandoma inkorporuoti elektros kabelių ir dujų vamzdynų čiuptuvais, išstumiant iš regiono skandinavus ir anglosaksus (kurie, kaip ir XX a. trečiajame dešimtmetyje, bando kurti Skandinavijos ir Baltijos sąjungą, paremtą Britanijos branduoline galia).
Lygiai kaip ir Smetonos laikais kone atvirai veikia prorusiškos politinės jėgos, tik draugo Paleckio ir jo bendraminčių postringavimus apie nuostabų gyvenimą Sovietų Sąjungoje keičia už rusiškus pinigus parsidavusios žiniasklaidos postringavimai apie „žaliąją energetiką“, sparčiai kylančias Astravo ir Kaliningrado atomines elektrines bei Lietuvos Vyriausybės beprasmiškas pastangas kartu su „Hitachi“, Latvija, Estija, gal ir Lenkija pastatyti Visagino atominę. Laikas, beje, irgi tas pats – 22-ųjų Lietuvos nepriklausomybės metų vasara.
Skirtumas tik toks, kad Lietuva šiandien septyniais dešimtmečiais brandesnė ir žino, kokios branduolinės Stalino saulės galima tikėtis iš Rusijos ir ką reikėtų daryti, kad praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Maskvoje parašytas scenarijus nepasikartotų. Svarbiausia, turime tam galimybę, telieka ją išnaudoti.

Labai simboliška, kad sprendimai dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės buvo padaryti Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse.