"Veido" archyvas

Vyriausybei nusprendus, kad Japonijos–JAV korporacija “Hitachi-General Electic Nuclear Energy” pateikė geriausią siūlymą dėl dalyvavimo Visagino atominės elektrinės statybose, Lietuva išsprendė tik pirmąją užduotį – dėl strateginio partnerio pasirinkimo.

Kai Lietuva politiškai apsisprendė statyti naują atominę elektrinę, Vyriausybei reikia išspręsti keturias pagrindines užduotis, be kurių statybos neįmanomos:

– Atrinkti technologijų tiekėją – strateginį investuotoją;
– Suderėti su technologijų tiekėju – strateginiu investuotoju – dėl jo dalyvavimo projekte sąlygų;
– Suderinti su valstybėmis partnerėmis jų dalyvavimo Visagino AE statybose ir tolesnėje veikloje sąlygas;
– Pasirašyti penkiašalę Visagino AE statybos sutartį, kurios nebegalėtų paveikti poltinės permainos kurioje nors iš šalių dalyvių.

Strateginis investuotojas rastas

Kol kas Lietuva sėkmingai išsprendė tik pirmąją užduotį, tačiau ir tai galima vadinti ganėtinai rimtu laimėjimu, ypač menant, kokios pesimistinės nuotaikos dėl galimybės rasti strateginį partnerį sklido po to, kai pernai lapkritį Visagino AE projekte atsisakė dalyvauti konkurso laimėtoja Pietų Korėjos “Kepco”. Vyriausybė derybų detales su “Hitachi–GE” slepia už septynių užraktų, bet iš nutekėjusios informacijos galima daryti išvadas, kad ši tarptautinė kompanija yra ne ką mažiau suinteresuota Visagino atominės projekto sėkme, nei Lietuvos Vyriausybė.

Viena, “Hitachi-GE” siūlo statyti naujausius, tik šiemet sertifikuotus, pažangiojo verdančio vandens reaktorius (ABWR). ABWR yra vienintelė šiuo metu pasaulyje eksploatuojama III kartos pagerinto saugos lygio reaktorių technologija, jos išplitimas už Japonijos ribų į ES valstybę sustiprintų “Hitachi-GE” konkurencinę padėtį rinkoje.

Antra, vadinamojo atominio renesanso (trukusio iki avarijos Fukušimoje) metu, “Hitachi-GE” pralaimėdavo konkurencinę kovą dėl reaktorių tiekimo ir statybos tiek Prancūzijos “Arevai”, tiek Pietų Korėjos “Kepco”, tiek Rusijos “Atomstroiexportui”, tiek “Westinghouse’ui”. Tad kompanijos pergalė derybose dėl strateginio investuotojo Lietuvoje statuso rinkose vertinama kaip neabejotina sėkmė.

Trečia, po avarijos Fukušimoje daliai didžiųjų valstybių pradėjus atsisakinėti atominių elektrinių, visos atominės energetikos technologijų tiekėjos yra gyvybiškai suinteresuotos šios verslo šakos plėtra.

Nors visa tai nereiškia, kad tolesnės derybos su “Hitachi-GE” dėl koncesijos sutarties ir finansinių jos dalyvavimo sąlygų bus lengvos ar būtinai sėkmingos. Tuoj po Vyriausybės pranešimo apie strateginio partnerio pasirinkimą viešoje erdvėje buvo daug spekuliacijų, neva “Hitachi-GE” nori tik parduoti Lietuvai savo gamybos reaktorių ir sumontuoti jį Visagino AE, visiškai neketindama investuoti į projektą savo lėšų. Tačiau oficialiame kompanijos pranešime aiškiai nurodoma, kad “Hitachi” pasirinkta kaip strateginė investuotoja į naujos branduolinės jėgainės projektą Lietuvoje”, o “investuotojas” visuotinai suprantamas ne kaip prekės ar technologijos pardavėjas, o kaip tiesioginis projekto dalyvis, turintis jame savo dalį akcijų ir besidalijantis pelnu.

Prasideda derybos dėl pinigų

Visas klausimas – kokią dalį Visagino AE projekto, kuris preliminariai vertinamas 20 mlrd. Lt, prisiims “Hitachi-GE”? Ar jos indėlis bus tik reaktorius ir specialistų darbas (kaip, pavyzdžiui, savo dalyvavimą Astravos AE projekte įsivaizduoja “Rosatom”, nenorinti su baltarusiais dalytis piniginėmis išlaidomis), ar kompanija prisidės ir kredituojant statybas? Akivaizdu, kad šiuos ir kitus klausimus pastaruoju metu ir aptarinėja Vyriausybės derybininkai. Energetikos ministro pavaduotojas Romas Švedas neslepia, kad Lietuva norėtų, jog “Hitachi-GE” įsigytų 51 proc. Visagino AE akcijų. Tai reikštų, kad japoniškai amerikietiška korporacija prisiima sau maždaug 10 mlrd. Lt išlaidų dalį.

Jei Vyriausybei pavyks išspręsti šią antrąją užduotį ir sutarti su strateginiu investuotoju, ateis eilė spręsti trečiąją dalį – išdalyti likusių 49 proc. akcijų paketą tarp kitų projekto dalyvių – Lenkijos, Latvijos ir Estijos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal įstatymus tokioje įmonėje kaip Visagino atominė Lietuvos Vyriausybės dalis negali būti mažesnė nei 34 proc. (blokuojantis paketas, kurio preliminari vertė – apie 7 mlrd. Lt), galima bandyti prognozuoti, kaip likusius 15 proc. išsidalytų kitos šalys dalyvės. Paprasčiausia formulė būtų 8–3,3–3,5, pagal kurią Lenkijai atitektų didesnioji, 1,5–1,8 mlrd. Lt vertės dalis, o Latvija ir Estija įneša po 500–600 mln. Lt. Sumos gana didelės, tačiau visai priimtinos, ypač Lenkijai, kuriai projekte atstovautų energetinė grupė PGE ir kurios įstatinis kapitalas vertas maždaug 15 mlrd. Lt. Estiškosios projekto dalyvės – “Eesti energija” – metinės pajamos sudaro apie 2,4 mlrd. Lt, tad pasiskolinti reikiamus pinigus jai irgi vargu ar būtų sudėtinga.

Bet sprendžiant iš signalų, kurie ateina tiek iš Latvijos, tiek iš Lenkijos, būsimosios atominės elektrinės akcijų ir produkcijos pasidalijimas bus daugiau nei labai sudėtingas. Štai naujasis Latvijos prezidentas Andris Berzinis, dar kojų poste apšilti nespėjęs, pareiškė, kad Latvija gali atsisakyti dalyvavimo Visagino AE projekte, nes, esą, neturinti pinigų. Po pokalbio su prezidente Dalia Grybauskaite jis apsigalvojo ir jau žadėjo “visapusiškai remti šį istorinį projektą”. Kartu pridėdamas, kad Latvija vis dėlto nelabai turinti tam pinigų, tad ją labiau domina tam tikros garantuotos elektros energijos kvotos pirkimas.

Lenkija norės trečio pagal dydį paketo

Pažymėtina, kad keliomis savaitėmis anksčiau kone tą patį kalbėjo ir Lenkijos partnerio – PGE grupės prezidentas Tomaszas Zadroga. “Lietuvos pusė vis keičia plano koncepciją, – sakė jis dienraščiui “Rzeczpospolita”. – Dabar girdime, kad lietuviai kalba su atominės technologijos tiekėjais, kaip su galimais verslo plano investuotojais. Tuo tarpu mus pirmiausia domina ne galimybė dalyvauti projekte su savu kapitalu, o galimybė importuoti į Lenkiją elektrinės gaminamą energiją. Be to, pirmiau tikėjomės, kad naujoji atominė elektrinė Lietuvoje bus paleista 2016 m. Tokiu atveju būtume galėję jo statybos metu mokytis ir vėliau panaudoti įgytą patirtį statydami ir eksploatuodami nuosavą elektrinę. Tačiau, kaip atrodo, projekto įgyvendinimo atidėliojimas atima tokią galimybę, nes Lietuva iki 2016-ųjų atominės pastatyti nespės, o 2020-aisiais jau planuojame turėti pasistatę nuosavą atominę elektrinę.”

Tai gali būti tiek nuoširdus partnerių nusivylimas, tiek neoficiali derybų pradžia. Mat prieš dešimt dienų Lietuvos užsienio reikalų viceministrui Egidijui Meilūnui lankantis Varšuvoje ir kalbantis su lenkais apie energetinio projekto eigą ir investicijų dydį, Lenkijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą “lig šiol kalbėta, kad Lietuvai teks trečdalis akcijų, o jeigu tiek pat tektų ir strateginiam investuotojui, tai likusieji projekto dalyviai galėtų tikėtis gauti kiekvienas po 11 proc. akcijų”. Kaip matome iš ankstesnių skaičiavimų, jeigu “Hitachi-GE” gaus 51 proc, kaip siūlo Lietuva, išskirti iš likusio paketo 11 proc. akcijų Lenkijai tampa gana sudėtinga. O kadangi reikalas sukasi apie milijardus ir dešimtmečius truksiantį projektą, derybos bus labai karštos ir kietos.

Vokietijos faktorius

Vis dėlto dabar didžiausią pavojų Visagino AE projektui kelia ne tiek galimi dalyvių nesutarimai dėl akcijų ir pinigų, o Vokietijos sprendimas atsisakyti atominės energetikos. Tai reiškia, kad vokiečiams netrukus reikės rasti, kuo pakeisti daugiau nei ketvirtadalį šiuo metu jų suvartojamos elektros energijos. Nepaisant visų “žaliųjų” kalbų, akivaizdu, kad nei vėjo, nei saulės, nei bioenergijos technologijos negali atstoti atomo. Vadinasi, vokiečiams teks rinktis – statyti naujas Rusijos dujomis kūrenamas šilumines elektrines ar pirkti energiją iš užsienio. Šiomis aplinkybėmis naują kvėpavimą įgyja Kaliningrade planuojama “Baltijos AE”, kurios statytojus neseniai tie patys vokiečiai klausinėjo – kurgi jie ketiną dėti energiją, jei Lenkija ir Baltijos šalys pasistatys savo elektrinę Visagine? Prieš tris savaites duodamas interviu dienraščiui “Frankfurter Allgemeine Zeitung” “Rosatom” generalinio direktoriaus pavaduotojas Kirilas Komarovas tiesiai pasakė: “Mes esame pasirengę eksportuoti mūsų pagaminsimą elektros energiją į ES valstybes. Abu reaktorius Kaliningrade turėtume baigti statyti, atitinkamai, 2016 ir 2018 m. Kada pastatysime Baltarusijoje, pasakyti negaliu. Mes matome natūralų energijos poreikį aplink Kaliningrado eksklavą – Baltijos valstybėse, Lenkijoje ir Vokietijoje.”

Nors kol kas vokiečiai žiūri į rusų pasiūlymą perdėm skeptiškai, o jų požiūrį į Kaliningrado atominės (ne)būtinumą akivaizdžiai formuoja Lietuvos Vyriausybės ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, niekas nėra tikras, ar iki 2022-ųjų (kai Vokietija uždarys savo reaktorius) jų požiūris nepasikeis.

* – 2009 m. duomenys

Šaltinis: Tarptautinė atominės energetikos asociacija