Pastaruoju metu bandau pats sau atsakyti į klausimą, ar ryžčiausi investuoti vieną kitą tūkstantį litų į būsimos Visagino atominės elektrinės akcijas. Su sąlyga, kad investuoti reikėtų dabar, o elektrinė pastatyta bus tik po aštuonerių ar dešimties metų.
Būtent tokią galimybę visiems Lietuvos piliečiams, regis, ketina pasiūlyti Vyriausybė, praėjusią savaitę Seimui pateikusi visą energetikos įstatymų paketą, įskaitant patį svarbiausią – Atominės elektrinės statybos koncesijos įstatymą.
Šis įstatymo projektas yra visos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklos kvintesencija. Negalima sakyti, kad visus ketverius metus Vyriausybės dirbo vien atominiam projektui, tačiau tai, be jokios abejonės, yra pats svarbiausias darbas iš visų, kuriuos jai pavyko nuveikti. Prieš jį, ko gera, blanksta netgi finansų sistemos stabilizavimas, kuris yra tik taktinis veiksmas, o atominis projektas – strateginis, jo įgyvendinimas pakeis ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir viso Baltijos regiono geopolitiką.
Kaip sako Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, įstatyme numatyta galimybė, kad naujosios atominės dalininkais galėtų tapti ir Lietuvos piliečiai. Kokiu būdu ir sąlygomis būtų platinamos VAE akcijos, kol kas nėra numatyta, iš pradžių siūloma įteisinti tik principinę galimybę, o konkrečių veiksmų būtų imtasi tik tuo atveju, jeigu Seimas VAE koncesijos įstatymui pritars. Bet pati tokia galimybė, neslėpsiu, labai patiko ir verčia sukti galvą dėl jau minėto klausimo.
Visą Baltijos šalių, Lenkijos ir Skandinavijos regioną aptarnaujanti atominė jėgainė šiandien tikriausiai yra vienas tų nedaugelio verslo projektų, į kuriuos iš tiesų būtų verta investuoti bent dalį santaupų priedui prie būsimos pensijos. Ypač turint galvoje, kad „Sodros“ ketvirčio amžiaus perspektyva visiškai nedžiuginanti. O VAE planuoja dirbti šešis dešimtmečius ir jos gaminamos elektros energijos tikrai reikės pirkėjams – vadinasi, akcijos, net jei neduos didelių dividendų, vertę tikrai turės. Tad rizikuoti lyg ir apsimoka, bet yra vienas esminis „bet“: jeigu VAE bus pastatyta.
Norinčių užkirsti kelią Visagino atominės statybai pastaruoju metu – nors vežimu vežk: žalieji, tautininkai, alternatyvios energetikos lobistai, referendumininkai, netgi tos partijos, kurios visą dešimtmetį kėlė rankas ir dėjo parašus už atominę elektrinę. Bet kai tik iš tiesų pakvipo statybomis, staiga ėmė sukti uodegą: o ar apsimokės? O ar ne per daug įsipareigojimų?
Viena vertus, šie antiatominiai balsai džiugina: jie rodo, kad lėlininkai, tampantys už iš Rytų ateinančių elektros laidų į pensiją išėjusius sovietmečio energetikos šulus ir prieš rinkimus pinigų ištroškusius politikus, mato, jog Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis iš tiesų pajėgi pastatyti atominę elektrinę. Kita vertus, nerimą kelia tai, kad iki dienos, kai VAE statybos jau niekaip nebebus galima atšaukti, dar likę dveji su puse metų. Per kuriuos, žinant, kokie politikai svajoja rudenį formuoti Vyriausybę, dar visko gali nutikti.
Dideliuose projektuose politinės rizikos veiksnys visuomet yra labai svarbus. Ne veltui kadaise trečdalį „Mažeikių naftos“ akcijų pirkdami amerikiečiai prikaišiojo į sutartį daugybę saugiklių, jeigu pasikeitus Vyriausybėms juos mėgintų vienaip ar kitaip išstumti. Laikas parodė, kad jie neapsiriko. Bet kartu tie saugikliai darė „Mažeikių naftą“ patrauklią kitiems pirkėjams, tad galiausiai Lietuva gavo pelno, kurio 1999-aisiais net įsivaizduoti negalėjo. Tie, kurie tuomet prisipirko rekordiškai nupigusių „Mažeikių naftos“ akcijų, vėliau turėjo gražaus pelno.
Matyt, atmindama tuos laikus, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir į VAE koncesijos sutartį prikaišiojo įvairių saugiklių. Kiek galima suprasti iš to, ką kalba finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir VAE direktorius Rimantas Vaitkus, atominės statyba galėtų būti tęsiama netgi tuo atveju, jeigu Lietuvos Vyriausybės dėl kokių nors (šiaip žinoma, kokių) priežasčių nutartų iš jos pasitraukti. Tai yra jeigu Seimas, kaip numato Koncesijos įstatymas, per likusius pusantro mėnesio spės pritarti VAE koncesijos sutarčiai, pagal kurią statybai išskiriama vieta ir nustatomos sąlygos, toliau viską gali daryti privatininkai: VAE statybos įmonė, „Hitachi“, Latvijos ir Estijos energetikos kompanijos.
Nors, žinoma, Lietuvos Vyriausybės, kuri yra VAE statybos iniciatorė ir pagrindinis variklis, pasitraukimas iš statybų dėl politinių sumetimų būtų stiprus smūgis projektui. Kiek galima suprasti, būtent šiuo atveju numatyta, kad VAE koncesijos projekto sąlygų nesilaikymas užtrauktų Lietuvai iki 1 mlrd. Lt dydžio sankcijas. Milijardas litų – tai suma, kurią netgi viena didžiausių atominės priešininkių socialdemokratė Birutė Vėsaitė vargu ar sutiktų mokėti. Juoba kad paimti tokią sumą nelabai būtų iš kur. Gal todėl ši socdemų lyg ir į energetikos ministres numatyta dama, dar neskaičiusi pačios koncesijos sutarties, jau šoko prieštarauti Vyriausybės teikiamam įstatymui.
Neišnagrinėjus (juoba neišgirdus rimtų teisininkų vertinimo) VAE koncesijos sutarties, ką nors kategoriškai teigti sunku, bet atrodo, kad Energetikos ministerija ir Vyriausybė padarė, kaip žadėjo: imtasi visų priemonių, kad energetikos projektai taptų nebesustabdomi. Jeigu juos pavyks patvirtinti šiame Seime, tikimybė, kad jie numatytu laiku bus įgyvendinti, taps labai didelė. Tokia didelė, kad jau bus galima galvoti apie akcijų pirkimą.