Kelionės. Keliautojai, patys organizuojantys atostogas, nesiskundžia – Lietuvą nuo senovinių Europos miestų, egzotiškų paplūdimių ar įdomiausių parkų teskiria vos kelios valandos skrydžio.

Žlugus skrydžių bendrovei „Air Lituanica“ pesimistai tuoj pat pradėjo verkšlenti, kad Lietuva vėl tapo tamsiąją Europos skyle. Ar tikrai? Lietuva neteko pinigus siurbiančio nacionalinio skraidintojo, tačiau iš Vilniaus ar Kauno galime pasiekti pačius populiariausius ir viso pasaulio turistų lankomus miestus, tokius kaip Londonas, Paryžius, Madridas, Roma, Dublinas ar Barselona.

Na, neskraido iš Lietuvos prašmatnūs boingai, tačiau pigių skrydžių bendroves „Ryanair“ ar „Wizzair“ renkasi tiek žmonės, nuolat lakstantys į komandiruotes, tiek keliautojai, savarankiškai planuojantys keliones ir norintys sutaupyti. Juk gerokai iš anksto pasirūpinus bilietais skrydis lėktuvu gali tekainuoti keliasdešimt eurų.

Tiesa, prieš įsigyjant pigų bilietą verta pasiskaičiuoti ir papildomas išlaidas, ir šiokią tokią papildomą gaišatį. Pavyzdžiui, pigių skrydžių bendrovės dažniausiai skraidina į nuošaliau esantį oro uostą, taigi susiruošus į Briuselį ir pasirinkus skristi „Ryanair“ vėlų vakarą dar teks kapanotis iki tikslo iš Šarlerua oro uosto, kuris yra maždaug už 100 km nuo Belgijos sostinės. Todėl verta jau iš anksto pasirūpinti nuomojamu automobiliu arba pasidomėti viešojo transporto grafikais.

Pigios avialinijos negailestingai apmokestina papildomą bagažą, skrydžio metu erzina nuolatinės reklamos ir siūlymai ką nors įsigyti. Būdai kuo daugiau išpešti pinigų iš keleivio patys įvairiausi. Planuojate kuriame nors oro uoste peršokti į kitą lėktuvą? Bent mažiausias vėlavimas grasina neblogai patampyti nervus: pigieji skraidina trumpomis atkarpomis, todėl reikia pirkti bilietus kiekvienam skrydžiui, ir jei atsitinka taip, kad skrydis vėluoja, tai oro uoste tenka galvotrūkčiais skuosti į kitą lėktuvą, nes praleistas reisas – tik paties keleivio rūpestis. Kita vertus, pigios avialinijos paprastai stengiasi „sulakstyti“ greitai ir nevėluodamos.

Taigi kur šią vasarą galime pasimėgauti naujais įspūdžiais, skrisdami iš Vilniaus ar Kauno? Štai „National Geographic“ giduose tarp geriausių 2015 m. vasaros kelionių krypčių puikuojasi Atėnai, Anglija. „TripAdvizor“ tarp 25 geriausių 2015 m. krypčių mini Prahą, Londoną, Romą, Paryžių, Barseloną, Atėnus, tarp žymiausių turistinių objektų išvardyti vis dar statoma Šventosios Šeimynos (~Sagrada Familia~) bažnyčia Barselonoje, Karolio tiltas Prahoje, Dievo Motinos katedra ir Eiffelio bokštas Paryžiuje, Milano katedra. Tas pačias kryptis ir objektus rasime minimus ir kelionių gidų „Lonely Planet“ sudarytuose dešimtukuose.

Galima panaršyti ir asmeninius kelionių tinklaraščius, kuriuose ditirambai giedami garsiausiems Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos miestams ar jaukioms Viduržemio saloms.

Tačiau, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti: beveik visas šias turistines įdomybes galime pamatyti skrisdami iš Vilniaus ir Kauno. Ir „Air Lituanicos“ žlugimas didesnės įtakos tam neturėjo. Pasak mero Remigijaus Šimašiaus, Vilnius prarado tik dvi su puse krypties. Taigi norėdami pasivaikščioti po gotikinę Prahą, pašėlti Oktoberfesto metu griaudžiančiame Miunchene ar aplankyti Hamburgo muziejus turėtume ieškotis kitokio būdo ten nukakti.

Graikijos salos Kreta, Kosas, Rodas pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo tarp lietuvių, atostogaujančių su šeima. Tai viena populiariausių poilsinių atostogų krypčių. Salos vilioja ne tik šilta jūra, vaizdingais paplūdimiais, savo istorija, bet ir neblogomis kainomis bei puikia prie turisto poreikių pritaikyta infrastruktūra.

Štai Kreta, didžiausia Graikijos sala, laikoma Dzeuso, senovės graikų dievų panteone užimančio pačią aukščiausią vietą, gimimo vieta. Turistai viliojami į Dzeuso olą, kuri kadaise galėjo būti naudojama ritualiniams tikslams, o šiandien nieko dieviško jau neberasi, tačiau stalagmitais ir stalaktitais prisigrožėsi iki soties.

Smagu pasivaikščioti jaukioje sostinėje Heraklione, apsuptame elegantiškų venecijietiškų sienų, aplankyti vaizdingoje vietoje pastatytą Preveli vienuolyną ar siaurų gatvelių labirintą Chanijoje. Retas turistas atsisako aplankyti Knosą, esantį šalia Herakliono. Būtent čia klestėjo Mino kultūra ir iškilo pirmoji Europos civilizacija. Na, o legendos skelbia, kad čia gyvenęs Minas, o jo žmonos sūnui Minotaurui, pusiau žmogui, pusiau jaučiui, Dedalas pastatęs klaidžius Labirinto rūmus, iš kurių niekas negalėjęs išeiti.

Iš tiesų Mino rūmų, statytų maždaug 1900 m. pr. Kr., griuvėsius galima apžiūrėti. Manoma, kad žemės drebėjimas šiuos rūmus sugriovė praėjus vos 200 metų nuo pastatymo. Originalias išlikusias freskas galima pamatyti archeologijos muziejuje Heraklione. Ne mažiau įdomi ir Faisto archeologinė vietovė, kurioje atrasti dvejų rūmų griuvėsiai.

Dažnas turistas susigundo žygiu Samarijos tarpekliu. Tiesa, visų pirma reikia įvertinti savo fizinę ir sveikatos būklę, mat 13 km akmenuotu keliuku ir dar 3 km taku per jaukų kaimelį karštą dieną nėra labi lengvas iššūkis ne tik vyresniems žmonėms ar vaikams, bet ir nepratusiems ilgai vaikščioti. Be to, net ir pavargus ilgam prisėsti negalima, mat 17 val. tarpeklis uždaromas. Jei vis dėlto koks nelaimėlis visai pervargsta, tai jam į pagalba atskuba vietiniai su asiliukais ir už papildomą mokestį išgabena iš tarpeklio.

Įdomi ir Rodo sala, kurioje yra ir antikinių griuvėsių, ir nuostabių gamtos kampelių, tokių kaip Drugelių slėnis. Gera atsikvėpti mitais ir legendomis apipintoje Koso saloje, kurią savo „Iliadoje“ paminėjo Homeras. Tačiau labiausiai salą išgarsino Hipokratas. Tikinama, kad būtent joje gimė šis garsiausias antikinės Graikijos gydytojas. Šalia Koso miesto išlikę Asklepiono, medicinos dievo Asklepijaus (arba Eskulapo) šventyklos, kurioje negalios ir ligų prispaustus žmones galbūt gydė ir pats Hipoktratas, griuvėsiai.

„Rode ar Kose daugiau įdomių istorinių vietų. Čia praėjusius amžius tiesiog jauste jauti, rodos, beveik gali pačiupinėti. Kretoje – daugiau butaforijos, pavyzdžiui, atstatytos Mino rūmų kolonos. Rodas – brangesnė sala, čia daugiau turistų iš Vakarų Europos, o Kretoje – iš Rytų Europos. Anksčiau būdavo daug rusų, tačiau šiandien jų akivaizdžiai sumažėję. Atvirai sakant, geriau pailsi Rode, nes poilsiautojai kultūringesni. Viešbučių paslaugų kokybė ir paplūdimių grožis visose trijose salose nedaug kuo skiriasi“, – trumpai salas apibūdina Asta Kazlauskaitė ir priduria šiandien atidžiai sekanti naujienas iš Graikijos, mat šią vasarą vėl ruošėsi skristi su vaikais į Rodo salą.

Graikijos situaciją atidžiai stebi ne tik ekonomistai, bet ir keliautojai, planuojantys šioje šalyje atsikvėpti. O situacija kelianti nerimą: savaitei buvo uždaryti bankai, šaliai gresia bankrotas, iš bankomatų galima paimti ribotą kiekį eurų – 60, be to, prasidėjo protestai. Atrodytų, krizės ištikta šalis galėtų pasiūlyti mažesnes paslaugų kainas, tačiau, ko gero, tai neatsvers kitų turistų nepatogumų. Mat jau ir degalų ne visur nusipirksi, be to, ir nemažą kiekį grynųjų su savimi reikia tampytis. O tai priverčia jaustis nepatogiai ir nesaugiai. Ką jau kalbėti apie tai, kad šalyje tvyro įtampa, bet kada galinti peraugti į suirutę.

Dėl šių priežasčių Asta, nors labiau mėgsta poilsines keliones ir ramų padrybsojimą paplūdimyje, pradeda žvalgytis lėktuvo bilietų į Italiją – Milaną. Kadangi moters vaikai darželinukai, kelionė planuojama rudens pradžioje. Tuo metu bilietą iš Vilniaus į Milano Bergamo oro uostą galima nusipirkti vos už 23–28 eurus. „Šiek tiek sutaupysim, nes skrydis į Rodą rugpjūčio pabaigoje būtų kainavęs pigiausiai 80 eurų žmogui“, – atkreipia dėmesį keliautoja.

Milanas visada traukė mados gerbėjus. Italai giriasi, kad tiek stilingų ir madingų žmonių, kiek vaikšto šio miesto gatvėmis, niekur daugiau nepamatysi. Iš tiesų, vieni atskrenda į mados savaites, kiti gaudo nuolaidas ar apsiperka specialiose išpardavimų parduotuvėse atokiau nuo miesto centro.

Nors Milanas garsėja kaip madų sostinė, susikoncentruoti į madingus daiktus neverta. Vis dėlto parduotuvių maniakai neatsisakys pasivaikščioti XIX a. prekybos pasažu – ~Galleria Vittorio Emanuele II~.

Seniausias prekybos pasažas pasaulyje jungia Katedros ir ~La Scala~ teatro aikštę. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad architektas Giuseppe Mengoni suprojektavo didžiulę stiklu dengtą arkadą, kurią vainikavo 45 metrų kupolas, pagamintas pagal Šv. Petro bažnyčios kupolą, dengiantis visą parduotuvių kvartalą. Įdomu, kad galerijoje iki šiol veikia kavinės, kuriose kavą gerdavo Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini.

Na, o prisiminus šiuos didžius kompozitorius verta nepagailėti vieno kito šimto eurų ir pasimėgauti spektakliu ~La Scala~ teatre. Kaip ir skirti laiko užsukti į ~Santa Maria delle Grazie~ vienuolyną ir pagaliau savo akimis pamatyti garsiąją Leonardo da Vinci freską „Paskutinė vakarienė“

Šiam šedevrui įspūdžiu nenusileidžia ir saulėlydis, kurį galima stebėti ant gotikinės katedros stogo, vainikuojamo 135 smailių ir puošiamo 2245 marmurinių statulų. Smailės ir statulos saulei leidžiantis padovanoja efemerišką vaizdinį: šešėliuotos, paskutinių saulės spindulių nuauksintos figūros, rodos, ima judėti ir keisti formą ar pozą. Na, jei vakare nėra galimybės pasižvalgyti, tai įdomu ir dieną – sakoma, tolyje galima įžvelgti snieguotas Alpių viršūnes.

Patartina nors pusdieniui ištrūkti iš Milano ir apžiūrėti unikalų kartūzų ~Certosa di Pavia~ vienuolyną, pradėtą statyti XIV a. Renesansinis kompleksas išsiskiria itin puošniomis formomis ir gotikine bažnyčia renesansiniu fasadu, kuriame vientisa pyne kūrėjų užgaida amžiams sustingo angelai, šventieji, pranašai ir imperatoriai.

Įspūdingi ir prabanga tviskantys marmuriniai XVII a. koplyčių altoriai, kurių dekorui panaudoti pusbrangiai akmenys. Galima išeiti į jaukų arkadų apsuptą sodelį, tačiau į didįjį vienuolyną pavyks žvilgtelėti tik pro grotas – vienuoliai mėgsta ramybę. Tai vienas įspūdingiausių ne tik Italijos, bet ir Europos vienuolynų.

Įdomu, kad pats populiariausias šio vienuolyno suvenyras – akacijų medus, vaistažolių arbata ir šokoladas. Viskas surinkta ir pagaminta vienuolių. Na, o sutikta italė senutė dar spės paporinti istoriją, kad vienuolių palaimintas medus gerokai labiau padeda išvengti ligų nei visokie modernūs vitaminai.

~Certosa di Pavia~ vienuolynui grožiu nenusileidžia Katalonijos Montserato vienuolynas, stebinantis įspūdingais pastatais, tarsi priderintais prie pusapvalių laiko nugludintų kalnų. Čia maldininkai lanko Juodąją Montserato Madoną, vadinamą ~La Moreneta~, Katalonijos globėją. Link jos veda laiptai, abipus kurių sulipdytos milžiniškos mozaikos, vaizduojančios 24 šventąsias moteris, pamaldžiai žvelgiančias į maldininkų ir piligrimų virtinę, nusidriekusią net iš kiemo. Įdomi ir pati bazilika, akį traukianti XIX a. neorenesansiniu fasadu ir itin puošniu interjeru. Bazilikoje galima pasiklausyti garsiojo berniukų choro „Escolania“ giesmių.

Tiesa, nemaža dalis žmonių Montserato vienuolynui skiria laiko trupinius, kurie atlieka nuo Barselonos. Ir nenuostabu – juk Barselona įspūdinga nuo senamiesčio gotikos bažnyčių iki iškiliausių ~art nouveau~ meistrų statinių, ir ypač vis dar statomos Antonio Gaudi projektuotos Šventosios Šeimynos bažnyčios, kuri kažkuo primena virš miesto kylantį kregždžių lipdinį. Ką jau kalbėti apie pagrindinės gatvės ~Rambla~ meniškai padūkusią aikštės atmosferą ar ~Guell~ parką, garsiausių dailininkų muziejus ir jų mėgtas kavines.

Šiam miestui tyrinėti ir savaitės ar net mėnesio gali prireikti. Na, o bilietų irgi galima rasti nebrangiai: rugpjūčio pabaigai – kainuojančių į abi puses apie 90 eurų, o jei norėtųsi lėkti jau dabar – teks mokėti dvigubai daugiau. Panašiai kainuoja skrydis į Maljorkos Palmą. Tiesa, ten jau ne architektūros stebuklų reikia žiūrėti, o šėlti nesibaigiančiuose vakarėliuose. Beje, į Madridą kainos mažesnės – nuo 60 eurų. Tokias kainas siūlo pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“, o „Wizzair“ kainos šiek tiek didesnės.

Jei kalbame apie skrydžius, ypač pigių bendrovių, į didmiesčius, kainos visai nesikandžioja. Štai iš Kauno į Londoną ir atgal dar šią vasarą galima suskraidyti už 70–120 eurų, iš Vilniaus kelionė kainuotų 50 eurų brangiau. Kainos nedaug skiriasi renkantis tiek „Ryanair“, tiek „Wizzair“ skrydžių bendroves. Skrydžių į Paryžių kaina svyruoja nuo 29 iki 100 eurų, į Oslą bilietų galima rasti ir už 15 eurų. Kelionė į Briuselį kainuos nuo 50 eurų.

Briuselis dažnai be reikalo vis dar laikomas beveidžiu pilku biurokratų miestu. Nes čia ras kuo pasimėgauti tiek architektūros ar meno gerbėjas, tiek gurmanas. Jauku atsipūsti Didžiojoje aikštėje, kurioje beveik vienas šalia kito stūkso viduramžių, renesanso ir baroko epochų stiliaus pastatai – Rotušė, Gildijos namai ir Karališkasis namas. Pasigėrėjus įspūdinga, prabangia, tačiau jaukia aikšte, verta pasukti link XIX a. Briuselio biržos pastato, papuošto didžiulėmis statulomis.

Galima pasivaikščioti Šv. Huberto galerija – vienu pirmųjų Europoje (XIX a. vidurio) dengtu prekybiniu pasažu, užsukti į gotikinę katedrą. Daugelis turistų susigundo aplankyti Briuselio simboliu vadinamą besišlapinantį berniuką „Manneken Pis“. Pasak legendos, ši statula vaizduoja vaiką, kuris tokiu būdu per kažkurį Briuselio gaisrą bandė gesinti ugnį. Šiais laikais įvairiomis progomis berniuko statulėlė papuošiama įvairių šalių tautiniais kostiumais. Tačiau dairantis didelės statulos galima netyčia nepastebėti menkučio skersgatvio fontanėlio. Beje, gerokai didesnės šokoladinės kopijos atrodo kur kas įspūdingiau.

Įdomu, kad lygių teisių gynėjai išsireikalavo ir besišlapinančios mergaitės statulėlės, o gyvūnų mylėtojai – besišlapinančio šuniuko.

Jei sektume ~art nouveau~ maršrutu, tai gerokai pasiblaškius po miestą ir apžiūrėjus po jį pabirusius išskirtinius gyvenamuosius namus, verta ilgam stabtelėti prie impozantiško ir puošnaus Muzikos instrumentų muziejaus. Čia galima ne tik apžiūrėti, bet ir išgirsti, kaip skamba daugelis pasaulio instrumentų.

Keliaujant su vaikais reikia pasukti į užmiestyje esantį Mini Europos parką. Čia eksponuojami gražiausi Europos šalių pastatai, sumažinti masteliu 1:25. Prie miniatiūrinių pastatų pateikta trumpa informacija apie šalį, paspaudus mygtuką galima pasiklausyti himno. Lietuvai atstovauja Vilniaus universiteto centrinių rūmų komplekso modelis. Per kelias valandas pamatysi visos Europos įspūdingiausius pastatus.

Verta pakilti į Atomiumą, vaizduojantį 150 tūks. kartų padidintą geležies atomą, ten apeiti architektūros ir dizaino ekspoziciją, užkąsti kavinėje.

Gurmanų maršrutas dėliosis kitaip. Jie suks ratus po Briuselį, ieškodami kuo įdomesnių indiškų, kiniškų, indonezietiškų, arabiškų ir afrikietiškų kavinių bei restoranėlių. Afrikietiškų įdomybių galima paskanauti vos už 5–7 min. kelio pėstute nuo Europos Parlamento. Čia yra istorinis afrikiečių Matongo kvartalas, per kurį temstant šiaip labai nemalonu eiti, mat akis bado netvarka, apterliotos sienos, išdužę langai ir skurdas.

Krinta į akis ir vyrų pomėgis sėdinėti ir papsėti ne tik cigaretes, bet ir narkotines medžiagas, lengvai atpažįstamas iš kvapo. Moterys tuo metu sukasi virtuvėje ar tvarkosi su vaikais. Tačiau kvartalo pakraščiuose viskas atrodo gerokai padoriau, be to, yra puikių restoranų, kuriuose galima pasimėgauti keistais kepsniais, dar keistesniais prieskoniais ir pasiklausyti afrikietiškų ritmų.

Na, o pabodus slampinėti Briuselyje, nuo žmonių grūsties galima atsikvėpti Gento, Briugės, Antverpeno ar Mecheleno miestų gatvėse ar pasiplaukioti miestų kanaluose. O kur dar galimybė paragauti belgiško alaus ir šokolado!

Tikrai ne vienas keliautojas nosį rauko išgirdęs apie atostogas Airijoje ar Škotijoje. Ir visai be reikalo. Būtent čia galima pamatyti tikros europietiškos egzotikos. Štai į Dubliną iš Vilniaus galima nuskristi už maždaug 100 eurų, į Šenono oro uostą – ir už 80 eurų. Dėmesio patartina skirti ne tik Dublinui, bet pasižvalgyti po visą šalį. Tarkim, kelionei turint keturias dienas, už maždaug 100–120 eurų ar dar pigiau galima išsinuomoti automobilį, tada teliks priprasti, kad vairas ne toje pusėje, kaip mums įprasta, ir patraukti palei pakrantę.

Prieš akis versis rūsčios Mohero uolos, suskilinėjusi žemė – Burenas, o ryškiai žalią šalies peizažą dabins rūstūs gotikinių vienuolynų ir bažnyčių griuvėsiai, šalia kurių į dangų stiebiasi aukštas, siauras, smailus bokštas – jame vienuoliai slėpdavosi nuo užpuolikų. Toks gana dažnas griuvėsių vaizdas – XVI amžiaus reformų pasekmė. Mat vienuolynus pradėta uždarinėti – pernelyg daug turto jie sukaupė.

Daugelį griuvėsių galima apžiūrėti nemokamai – tiesiog perlipus tvorelę.

Šiais laikais daugumą tokių vietų ir taip galima aplankyti nemokamai, pavyzdžiui, netoli Banračio pilies yra ~Quin~ vienuolyno liekanos, netoli Bureno parko – ~Kilmacduagh~ vienuolynas ir dar daugybė kitų.

Ypač įdomus ~Clonmacnoise~ vienuolynas. Jis įkurtas VI a. ant kalvos prie Šenono upės. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia kryžiavosi viduramžių keliai, jungiantys visas Airijos dalis. Tai viena svarbiausių Airijos vietų – čia palaidoti senieji karaliai, kunigai ir vienuoliai, čia vyko krikščionybės sklaida. Galima apžiūrėti daugybę keltiškų kryžių, kelis išsilaikiusiais bokštus, mažas koplytėles. Sako, čia pasimeldus žmonėms skaidrėja siela ir mažėja nuodėmių našta.

Vienas įspūdingiausių turistinių objektų Airijoje – ~Brú na Bóinne~ (arba kitaip vadinamas Niugreidžu.) Spėjama, kad tai – koridorinis kapas. Jis stūkso ant nedidelio skardžio prie Boinės upės. Netoliese yra dar kelios dešimtys mažesnių kapų. Pilkapis 9 metrų aukščio, 76 metrų pločio, sukrautas iš beveik 200 tūkst. upės akmenų, užpiltų storu durpių sluoksniu. Įėjimą puošia gulsčias akmuo, papuoštas spiraliniu ornamentu. Šis priešistorinis pastatas unikalus viena savybe: trumpiausią metų dieną pirmasis saulės spindulys prasiskverbia į vidų ir apšviečia visą 18 metrų ilgio koridorių bei gilumoje esantį laidojimo kambarį.

Štai tiek galima apžiūrėti per tris dienas, o ketvirtą pasilikti Belfastui ar Dublinui, pagal savo skonį.

Šioms Airijos įdomybėms nė kiek nenusileidžia Škotijos pilys. Skrydžiai iš Kauno į Edinburgą kainuoja jau gerokai daugiau – teks pakloti apie 100–200 eurų. Ir viskas čia bus brangiau. Viešbučiai – nuo 80 iki 100 svarų sterlingų, priklausomai nuo to, kiek viešbutis bus nutolęs nuo turistų lankomos vietos, tačiau galima rinktis gerokai pigesnius B&B. Verta žinoti, kad turistinio sezono metu reikėtų užsisakyti iš anksto, tačiau ne į visus priima su vaikais. Automobilio nuomos kaina – per 300 svarų.

Svarbiausia – kad ir kiek laiko čia praleistum, visada pritrūks keleto dienų vienam ar kitam įdomesniam objektui pamatyti.

Edinburgas – karališkas miestas: didingi rūmai, kylantys virš miesto, apačioje – jaukus, pilnas puikių išpuoselėtų rožynų parkas, kur ant vejos kas iškylauja, kas snaudžia prigulęs, o vaikinai spardo kamuolį. Smagu vakarėjant pasivaikščioti Karališkąja mylia, vedančia nuo rūmų žemyn link dabartinės Didžiosios Britanijos karalienės rezidencijos Holirudo rūmų. Klaidžiojant jaukiomis senamiesčio gatvelėmis verta atkreipti dėmesį į grakščius, vienus pirmųjų XVII a. daugiabučius namus, Škotijos parlamentą ir gotikinių formų Šv. Egidijaus (~St. Giles~) katedrą.

Apskritai galima patarti tik viena – keliaujant po šalį užsukti į kiekvieną pilį, na, bent jau neaplenkti, pavyzdžiui, ~Blair Castle~, ~Traquair House~ ar Stirlingo pilies, kurios kieme galima pasiklausyti ir dūdmaišių melodijų. Tiesa, labai jau rėžiančių ausį.

Daiva Urbienė