"Veido" archyvas

Karšti futbolo sirgaliai, garsiakalbiai, paslaugūs ir geranoriški savo krašto patriotai – tokį įspūdį per dvi viešnagės savaites paliko katalonai.

Pasibaigus pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio rungtynėms tarp Ispanijos ir Paragvajaus komandų, barmenas neskubėdamas ima dalyti sąskaitas. Eina prie kiekvieno staliuko, nešinas krūva neapmokėtų kvitų, ir bando iš tos stirtos atrinkti, kam kokią pateikti. Vieni užsieniečiai įnirtingai kraipo galvas – tikrai ne, jie omarų nevalgė ir ši sąskaita tikrai ne jų. Padavėjas kažką karštai kataloniškai aiškina, bet svečiai, nesuprasdami nė vieno jo žodžio, nepasiduoda – ne, ne, ieškokite toje krūvelėje kitos sąskaitos.

Kol vyksta šios derybos, visi nekantriai laukia, už ką susimokėti jiems pasiūlys barmenas. Katalonai nekantrauja atsiskaityti ir lėkti į gatves švęsti dar vienos savo futbolininkų pergalės, turistai – pažiūrėti, kaip vidurvasary atrodo naujiesiems metams prilygstantys džiaugsmo fejerverkai. Vis dėlto nepatenkintų, regis, nelieka, vadinasi, kad ir kokia būtų mįslinga jų sąskaitų dalijimo ir klientų paieškos tvarka, atrodo, ji veikia, o juk tai bene svarbiausia.

Dar po kelių dienų, paaiškėjus, kad ispanai išėjo į finalą, kuriame jų jau laukė olandai, būriais ir pavieniui pagrindinės Barselonos gatvės Ramblos link, nešdamiesi raudonai geltonas vėliavas, šūkaudami, vieni kitus sveikindami ir visiems mojuodami, traukė katalonai. O vairuotojai lėkė neatkeldami rankos nuo garso signalo. Fejerverkai ir triukšmas netilo visą naktį – švęsti tikrai buvo ką. Kaip žinome, vėliau ispanų laukė dar didesnė šventė – jų numylėtiniai namo grįžo su pasaulio čempionato auksu.

Prieš didžiąją šventę – protestai

Bet likus dienai iki didžiojo finalo katalonai, nepatenkinti Konstitucinio teismo sprendimu, skelbiančiu, kad Ispanijos konstitucija nežino jokios kitos tautybės kaip ispanų, nėra jokio teisinio pagrindo Kataloniją pripažinti valstybe, o katalonų kalba neturi dominuoti prieš ispanų, išėjo į gatves pareikšti savo pilietinės pozicijos. Per milijoną katalonų, mojuodami savo regiono vėliavomis ir plakatais, kurie skelbė “Mes esame valstybė, mes sprendžiame patys”, užplūdo Barselonos gatves. Toks buvo katalonų atsakas už šalies vientisumą pasisakančiai opozicinei Liaudies partijai, kuri suabejojo šio Ispanijos autonominio regiono statusu.

“Katalonija – ne Ispanija” – šį užrašą jau ne vienus metus galima pamatyti per futbolo klubo “Barcelona” rungtynes. Ištikimi sirgaliai nepavargsta nuolat to priminti, o po pastarųjų protestų, maža abejonių, prieš sezono pradžią pasirūpins dar didesniu plakatu.

Priminsime, kad Katalonija yra istorinė autonominė Ispanijos sritis, apimanti Barselonos, Cheronos, Leridos ir Taragonos provincijas. Galbūt viešint šio regiono kurortuose neatrodo, kad vietiniai daug dirba. Kaip ir visur Pietuose, čia siestos laikas yra šventas, tuo metu dirba nebent didžiosios maisto parduotuvės, o mažesnės – daržovių, duonos ir bandelių kepyklėlės po siestos duris atveria apie 17 val. Bet statistika tokia: Katalonija yra viena ekonomiškai stipriausių Ispanijos sričių. Čia klesti daugybė pramonės šakų, netgi automobilių, jūrų laivų statybos, lėktuvų, elektros mašinų gamybos, naftos perdirbimo, chemijos.

Katalonijoje pagaminama 25 proc. Ispanijos pramonės produkcijos. Turint omenyje tai, kad šiame regione gyvena apie 7 mln. žmonių (visoje Ispanijoje – apie 47 mln.), kurie sukuria ketvirtadalį šalies BVP, ir dar pridėjus vis garsesnes kalbas apie liūdną Ispanijos ekonominę ir finansinę padėtį, katalonų noras atsiskirti ir gyventi savarankiškai atrodo visiškai suprantamas. “Jeigu ispanai dirbtų taip, kaip katalonai, šalis klestėtų”, – mėgsta kartoti vietiniai gyventojai.

Kur gyvena princai ir princesės

Šio regiono centras, uostas ir didžiausias miestas Barselona pirmiausia asocijuojasi su Antonio Gaudi vardu. Šv. Šeimos bažnyčia, Guellio rūmai ir parkas, Casa Mila ir Casa Batlo – miesto svečių bene lankomiausi šio savito architekto kūriniai. Tarsi cukriniai, nulipdyti iš plastilino, lyg iš pasakos – daug įvairių epitetų sulaukia A.Gaudi projektuoti namai, be abejonės, pridedantys miestui žavesio ir nejučia verčiantys prisiminti kadaise skaitytas pasakas. Šalia garsiausio jau daugiau nei šimtmetį – nuo 1884 m. statomo šio menininko šedevro Šv. Šeimos bažnyčios vyksta statybos, be to, ir pati nebaigta bažnyčia vis dar apjuosta pastoliais ir kranais, todėl visą didybę sunku pajusti. Užtat žiūrint nuo bet kurios miesto kalvelės ji stūkso tarsi nepaimama tvirtovė.

Dešimtą valandą ryto Guellio parke jau verda kasdienis gyvenimas. Prekeiviai, daugiausia indai, visus kelius ir takelius jau nukloję paklodėmis, ant kurių išdėlioti stikliniai papuošalai, vasarą ypač populiarios vėduoklės ir kitoks pirkėjų masalas. Atsisėdusi ant garsiųjų suoliukų groja gitaristų pora – ateina eilė sirtakiui. Aplink juos paklodes išsitiesę prekeiviai ima į rankas pirkėjams siūlomus medinius spragtukus ir pradeda barškinti į taktą. Puiki prekės reklama ir visiems nuotaiką pakeliantis rytinis improvizuotas gyvo garso koncertas.

Dera ir sena, ir nauja

Barselona turi daug veidų – tai ne tik gotika, A.Gaudi ir modernizmas, bet ir kiti du tūkstančius metų menančio miesto įspaudai. Senojo miesto autentika alsuoja siaurų gatvelių labirintas Ciutat Vella (senamiestis), įsipynęs į Gotikos kvartalo raizgalynę. Karštą dieną čia tikra atgaiva dar ir dėl to, kad aukšti vienas šalia kito susispaudę pastatai nepraleidžia saulės spindulių.

Gotikos kvartalo pakrašty – Pablo Picasso muziejus, kuriame eksponuojami jo ankstyvieji tapybos ir grafikos darbai. Ankstų rytą, tiesa, ne bet kokį, o pirmąjį mėnesio sekmadienio rytmetį, kai apsilankymas muziejuje nemokamas, dairytis gatvių pavadinimų ir ieškoti šio muziejaus nereikia – iš toli matyti nutįsusi žmonių eilė.

Bene visos siauros Gotikos kvartalo gatvelės nuves į pagrindinę miesto arteriją – Ramblos gatvę. Nors jos pavadinimas, atėjęs iš arabų kalbos ir reiškiantis “srovė”, mena dar tuos laikus, kai čia buvo dauba, kuria lietaus vanduo tekėjo į jūrą, dabar ji puikiai apibūdina dieną naktį nenutrūkstamai srūvančią žmonių minią. Ši XVII a. alėja eina nuo senamiesčio centro – Katalonijos aikštės iki pat uosto, į kurį ranka rodo didysis keliautojas Kristupas Kolumbas.

Rambloje daugybė suvenyrų parduotuvėlių, kavinių, ją okupavę prekiautojai ir mimai. Vienur stoviniuoja lyg prieš diduomenės vakarėlį išsipusčiusios poniutės, tuoj slepiančios veidus po vėduoklėmis, jei kuris smalsuolis bando jas nufotografuoti neįmetęs pinigų. Netoliese prie vaišėmis nukrauto stalo sėdi parimęs begalvis žmogelis – jo galva pamėkliškai kyšo iš puodo. Bene daugiausiai praeivių šypsenų sukelia šis buitiškas vaizdelis – ant klozeto sėdintis ir laikraštį skaitantis vyriškis.

Perėjus Ramblą, pamojavus K.Kolumbui ir pasiekus uostą galima sukti kairiau ir aplankyti Mažąją Barselonetą (La Barceloneta). Iki XVIII a. vidurio pastatytas rajonas, įsiterpęs tarp jūros ir uosto, buvo jūreivių ir dokininkų kvartalas.

Nors čia prabanga tviskančių namų ir viešbučių nėra, siaurose akmenimis grįstose gatvelėse virš galvos tabaluoja skalbiniai, ieškant kur apsistoti nusveria kitas nenuginčijamas privalumas – iki paplūdimio vos pora minučių kelio, iki Ramblos pradžios maždaug kilometras.

Atgaiva akims, išbandymas ausims

Po pažinties su triukšmingu didmiesčiu ar mažesniu kurortiniu miesteliu pravartu bent dienai nuklysti į kalnus – šiaurinė Katalonijos dalis yra Pirėnų kalnuose, pietinę dalį užima Katalonijos kalnai. Ne alpinistams puikiai tiks išvyka į Montserato vienuolyną – seniausią benediktinų vienuolyną Ispanijoje. Jis įsikūręs ant Montserato kalno 725 m aukštyje, į kurį užkelia funikulierius arba keltuvas.

Kitas akims privalomas Katalonijos vaizdas – turgus. Virtinėmis sukabinta rūkyta mėsa ir kumpiai, nuklotos sūrių eilės, prekystaliai nukrauti įvairiomis daržovėmis ir dar įvairesniais vaisiais ir, žinoma, nesunkiai pagal kvapą atrandamas žuvų ir jūrų gėrybių skyrius – maždaug taip atrodo kiekvienas didesnis turgus. Jei kyla noras čia pat paskanauti vaisių, už eurą ar du galima įsigyti kartu su šaukšteliu supakuotų pjaustytų papajų, arbūzų, melionų ar įvairių vaisių rinkinuką. Nedrąsu pirkti žuvį? Pagal pageidavimą ją išdarinės, supjaustys norimo dydžio gabaliukais ir supakuos. Ir kažką kataloniškai vis pasakos – gal pagaminimo receptą?

Privalu paragauti paeljos, įvairių tapomis vadinamų užkandžių ir išgerti sangrijos. Su daug ledo, citrinų ir apelsinų skiltelėmis – tikra atgaiva karštą vasaros dieną.

Kas žino – sangrija, alus ar siestos kalčiausios, kad naktimis ne tik po futbolininkų pergalių netyla triukšmas. Pirmomis naktimis pašokti iš lovos privertė katalonų įprotis trečią nakties su visu įmanomu triukšmu vežti šiukšles. Tikra tiesa, naktį ne taip karšta, bet kam garsiai šaukti ir taip energingai grindiniu traukti šiukšlių konteinerius?

Du besišnekučiuojantys katalonai, ypač naktį, – jau didelis turgus. Gal būtų mažesnis, bet šaligatviai siauri, todėl vienas eina viena kelio puse, kitas – kita ir abu kažką įsijautę aptarinėja. Jei paplūdimyje netoliese įsikurs kelios vietinės merginos, atsineštą knygą galima drąsiai dėti į šalį. Ar bereikia stebėtis, kodėl į “Nou Camp” stadioną atvykę varžovai ir jų palaikymo komanda skundžiasi, kad “Barcos” sirgalių neįmanoma perrėkti?