Taline – jokios euforijos, bet ne todėl, kad estai nesididžiuotų ar nesidžiaugtų, jog jau nuo sausio Estija taps euro zonos nare. “Estai žinią apie eurą sutinka santūriai, nes su juo gyvename jau ne pirmus metus. Visos kainos parduotuvėse ar kavinėse nurodomos ir eurais, turistai juo ir atsiskaitinėja jau kokie ketveri metai”, – paaiškina jau pusaštuonioliktų metų Taline gyvenantis buvęs Lietuvos televizijos žurnalistas Andrius Kulvietis.

Tačiau Lietuvoje estiškas euras, ko gero, bus paskutinis argumentas, kad anekdotai apie estų lėtumą neturi nieko bendra su šiandienos realijomis. Nebent pagrindinį herojų estą pakeistume lietuviu. Juk estai pirmieji iš trijų baltijiečių praėjusią savaitę tapo turtingų šalių klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nariais. Estija ir derybų dėl narystės ES pakviesta anksčiau nei Lietuva, nors tikrosiomis narėmis tapome tą pačią dieną. Estai jau balsuoja internetu, pasaulis jiems lenkia galvą už jų sugalvotą “Skype’ą”. 80 proc. estų teigiamai atsako į “Eurostato” klausimą, ar per pastaruosius metus perskaitė nors vieną knygą, o tokių lietuvių – mažiau nei 65 proc. Ir net tokį, atrodytų, elementarų dalyką, kaip talkos “Darom!” idėją, lietuviai nusižiūrėjo nuo estiškojo “Teeme”.

Dar pridurkime, kad estų vidutinis mėnesio atlyginimas į rankas 2009 m. ketvirtąjį ketvirtį 25 proc. viršijo mūsiškį, algos per dešimtmetį pakilo beveik triskart, o senatvės pensijos Estijoje buvo beveik ketvirtadaliu didesnės nei mūsiškės, dar iki jų sumažinimo nuo šių metų sausio, ir suprasime, kodėl pernai iš Estijos emigravo 4,5 tūkst., o iš Lietuvos – 22 tūkst. žmonių.

Estų politikai mažiau gaišta laiko tuštiems ginčams ir vis dar prisimena, dėl kokių prioritetų sutarė prieš dvidešimt metų atkūrę nepriklausomybę. Net žodį “krizė” estai taria lyg juokaudami. Akivaizdu, mūsų šiauriniai kaimynai ne tiek lėti, kiek racionalūs, pragmatiški, kryptingiau siekia tikslo ir mažiau parako išleidžia švilpukui. Kaip jiems tai pavyksta?

Už finansinę drausmę – euras

“Nenoriu taip sakyti, bet taip yra: Taline visuomet buvo aukštesnis lygis, Lietuva visuomet buvo pora metų atsilikusi. Estijoje jaučiama, kaip stabiliai kyla gyvenimo lygis”, – pasakoja Taline gyvenantis A.Kulvietis.

Kad Estija visuomet buvo šiek tiek priekyje – ne naujiena, tačiau akivaizdu, kad atotrūkis tarp jų ir mūsų didėja ir pagal makroekonominius rodiklius, ir pagal tarptautinį pripažinimą, ir pagal gyvenimo lygį. Kodėl? Į šį klausimą pašnekovai tiek Estijoje, tiek Lietuvoje atsako tą patį: jei estai užsibrėžia tikslą, jo sugeba siekti labai kryptingai. Juk buvo sunkoka patikėti, kad krizės įkarštyje estai sugebės ne tik įtilpti į Mastrichto kriterijus, kurių nebeatitinka net euro zonos elitas, bet ir išgyventi su vos –1,7 proc. biudžeto deficitu. O tai, kad Estija jau nuo 1997 m. pradėjo kaupti stabilizavimo fondą, pernai jai leido apsieiti su mažiausia ES valdžios sektoriaus skola, palyginti su BVP (7,2 proc.).

“Pernai balandį buvo tokia situacija, kad turėjome susiimti, norėdami gauti kvietimą į euro zoną. Vyriausybė laikėsi labai griežtos pozicijos. Teko smarkiai karpyti valdymo išlaidas. Nepaisant prieštaringų vertinimų, įstatymu įteisintas darbo santykių liberalizavimas – dabar lengviau darbuotoją atleisti iš darbo, paprastesnė įdarbinimo procedūra. Jei ne darbo santykių liberalizavimas, vargu ar būtų pavykę tilpti į Mastrichto kriterijų – ne daugiau kaip 3 proc. biudžeto deficitą”, – pripažįsta Kalevas Kallemetsas, valdančiosios Reformų partijos programos komiteto ir Liberalų akademijos valdybos narys. Priminsime, kad Lietuvoje analogiškas įstatymų pataisas po užsitęsusių diskusijų Seimas pradėjo svarstyti tik prieš pusantros savaitės.

Estų politikas pabrėžia, jog norint ko pasiekti reikia ir valdžios griežtos pozicijos, ir visuomenės supratimo, kad reformos būtinos. Tačiau jis net dukart pakartoja, kad jam absoliučiai nesuprantama, kaip ankstesnė Lietuvos vyriausybė galėjo ignoruoti ne kartą pateiktas Europos Komisijos rekomendacijas ekonomikos pakilimo laiku užtikrinti nedeficitinį biudžetą. Deja, Lietuva nuo 1994 m. nė karto neturėjo nedeficitinio biudžeto. Tuo tarpu Estijos vyriausybė pernai ėmėsi net 9 proc. BVP dydžio biudžeto karpymų, už tai mainais gavo narystę euro zonoje, o tai neabejotinai bus patikimumo ženklas investuotojams. Tik, kaip yra sakiusi “DnB NORD” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka, tai gali nuvilioti investuotojus ir nuo Lietuvos. Tad euforija, kad iš estų euro turėsime naudos ir mes, kelia abejonių. Nauda nebent – pavyzdys, kad darant padaroma.