Kūdikėlių mamytėms svarbiausia, kad mažylis būtų sveikas ir pavalgęs. O ką daryti, jei ką tik godžiai traukęs pienelį vaikas jį taip pat godžiai grąžina atgal? Ar jis pavalgęs ir ar sveikas?

Naujagimiai ir kūdikiai dažniausiai atpylinėja dėl to, kad valgydami prisiryja oro arba suvalgo daugiau pieno, nei telpa jų skrandyje. Nuryto oro burbulai skranduke beveik visuomet atsiduria po pienu. Kai tik skrandis sujuda arba mažylis pats keičia padėtį, oro burbulai “šauna” į stemplę. Taip kartu su oru atpilama ir truputį skrandžio rūgšties paveikto pieno, kuris būna rūgštaus kvapo. Dažniau atpylinėja goduoliai – per 2–3 savaites išmokę žįsti jie godžiai čiumpa spenelį, stipriai traukia ir kartu su pienu pritraukia oro. Dažniau atpila ir tie, kurie blogai apžioja spenelį. Kūdikiai paprastai nustoja atpylinėti 6–8 mėn., kai pradeda gerai sėdėti ir valgyti tirštą maistą.

Kada reikėtų sunerimti

Reikėtų sunerimti, jei kūdikis gausiai atpila po kiekvieno ar beveik po kiekvieno maitinimo, blogai priauga svorio, dažnai užspringsta, atsirūgęs ir atpylęs tampa neramus, raitosi, keičiasi jo veiduko mimika, verkia ir akivaizdu, kad jam skauda. Tačiau dar pavojingesnis ženklas – vangumas.

• Sutrinka tik funkcija. Dažniausiai atpylinėjimas – tai laikinas sutrikimas, vadinamas funkciniu ir susijęs su virškinimo sistemos nebranda. Kitaip tariant, vaikučio skrandis ir žarnynas yra praktiškai sveikas, bet nepakankamai subrendęs arba tiesiog blogai veikia dėl nepakankamos kitų organų veiklos. Pvz., jei mažylis dirglus, padidėjęs (ar sumažėjęs) jo nervų sistemos tonusas – atpylinėjimai gali būti tik šio sutrikimo rezultatas, visiškai nesusijęs su skranduko bėdomis. Kai tik mažylio nervų sistema susitvarko, nustojama atpylinėti.

• Atpylinėjama dėl ligos. Jei vaikas nuolat atpila fontanu, nusilpsta, galima įtarti organinius virškinimo sistemos pakitimus – skrandžio pilorinės dalies (pereinančios į dvylikapirštę žarną) spazmą ar susiaurėjimą. Antrasis atvejis sunkesnis, nes visiškai sutrinka maisto patekimas iš skrandžio toliau į dvylikapirštę žarną ir į plonąjį žarnyną. Kūdikis nuolat gausiai atpila ir netenka svorio, skysčių, sutrinka elektrolitų balansas, vystosi organizmo intoksikacija. Vaikutis tampa vangus, išblyškęs. Tai pastebėjusi mama turi nedelsiant kreiptis į gydytoją. Atlikus echoskopiją mažyliui gali būti paskirta operacija.

Į kovą su atpylinėjimu

• Prieš kiekvieną maitinimą paguldykite vaiką ant pilvuko, kad iš skrandžio pasišalintų oras.
• Maitinkite laikydami jį pusiau vertikalioje padėtyje (maždaug 45 laipsnių kampu).
• Pavalgius mažylį pakelkite ir palaikykite vertikalioje padėtyje, kad atsirūgtų (laikykite 5–20 min.).
• Maždaug valandą po valgymo stenkitės kūdikio nejudinti, intensyviai nesupkite. Daryti masažus, mankštelę ar vandens vonias reikėtų praėjus ne mažiau kaip 1,5 val. po valgio.
• Mažylį guldykite miegoti ant kairio šono.
• Kūdikis atpils mažiau, jei žįsdamas apimts ne tik spenelį, bet ir aplink esantį tamsų laukelį, o apatinė lūpa turi būti atsivertusi į išorę. Mišiniais maitinamą kūdikį reikia maitinti lėtai, dažniau ir po nedaug. Kai kūdikis suvalgo pusę mišinio kiekio, padėkite jam atsirūgti ir maitinkite toliau. Labai godžiai traukiančiam iš buteliuko parinkite žinduką su mažesne skylute.
• Mažyliui galima duoti simetikono turinčių preparatų, kurie mažina oro burbulų susidarymą skrandyje ir žarnyne.
• Kartais skiriama natūralių žarnyno bakterijų ar fermentinių preparatų, dėl kurių pagerėja virškinimas ir žarnyne susidaro mažiau dujų.
• Jeigu visos šios priemonės nepadeda, mažyliui galima anksčiau duoti papildomo tiršto maisto (nuo 4–5 mėn, o kartais ir anksčiau). Papildomas tirštas maistas neretai sumažina atpylinėjimą.
• Ne mamos pienu maitinam kūdikiui gali padėti specialūs gydomieji mišiniai, kurių sudėtyje yra tirštiklių, pvz., “Aptamil AR”.
• Kai kada siūloma rinktis mišinį su mažesniu laktozės kiekiu ar visiškai be jos. Kai laktozė ne iki galo suskaldoma, vaikui pučia pilvuką, dėl to jis gausiau atpila.