"Veido" archyvas

Populiarus, skaitomas ir mylimas vaikų. Dvidešimt šešių knygų autorius jiems savas. Ne vienas jų, net ir vaikystei prabėgus, iki šiol jį cituoja, nes jo knygose viskas gyva ir šmaikštu.

Vytautas Račickas laukiamas ir vaikų bibliotekose, ir mokyklose. O knygų mugėse prie jo stalelio nuolat spiečiasi skaitytojai – ne tik knyga, bet ir autografas rūpi. Maga ir gyvą jo žodį išgirsti, nusifotografuoti. Todėl ir mums, suaugusiems, pats laikas su juo susipažinti.

Beje, rašytojo sukurti herojai gyvena ne tik knygose, bet ir jo namo kieme Vilniuje, kurį jau keleri metai puošia iš ąžuolo išdrožtos išraiškingos figūros, vaizduojančios Zuiką Padūkėlį, Edvarduką iš “Šlepetės”, Meškučių Žiniuonę, tragiško likimo mergaitę Deivę iš “Nebaigto dienoraščio”, breikininką Jokūbėlį, išdaigininką Lukošiuką, Mikę su Juozapėliu ir kitus. Taip įgyvendino seną svajonę – kieme įkūrė Personažų parką.
O dabar apie tai, ką apie save jis papasakojo mūsų skaitytojams.

Vaikai pažįsta Jūsų knygų herojus… O koks žmogus esate Jūs pats?

Ramus ir gan nuobodus. Nemėgstu vienatvės, nors ji rašytojui labai reikalinga. Jausmingas, kaip ir mano amžiną atilsį mama. Kartais mane net graži muzika gali sugraudinti.

Gyvenime netrūksta kasdienių rūpesčių. Kaip juos įveikiate?

Būna visko. Gyvename nuosavame name. Žiūrėk, kas nors sugenda, atsisuka ar sulūžta. Reikia remontuoti, man tai – tikra bėda. Mat nesu didelis meistras, nors vinį įkalti moku. Prakaituodamas bei stenėdamas dar ir inkilą padarau.
Pomėgiai? Nieko nekolekcionuoju. Nesu žvejys ar medžiotojas. Tiesa, neprastai žaidžiu stalo tenisą, nors esu visai nesportiškos išvaizdos. Prieš dvidešimt ar daugiau metų anų laikų Minske dalyvavau tikrose stalo teniso varžybose, teko atmušinėti ir sporto meistrų kamuoliukus. Užėmiau antrą vietą… nuo galo (juokiasi). Teniso stalą dabar turiu namuose. Dažniausiai žaidžiu su žmona Aldona, o kartais su kaimynu. Manau, kad stalo tenisas – nepamainomas šeimos sportas visais metų laikais.

Sakoma, kad vaikams gali rašyti tik ypatingą vaikystę turėję žmonės…

Viename interviu esu prisipažinęs, kad mano vaikystė buvo didelė ir kupina įspūdžių. Mat kurį laiką neturėjome savos pastogės ir kaip tie čigonai kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Per vienuolika savo vaikystės metų spėjau pagyventi ne viename kaime ar miestelyje, tad patyriau daug visokių įspūdžių.

Visa mano vaikystė prabėgo kaime, po Aukštaitijos dangum. Moku visus ūkio darbus, nes padėdavau tėvams namų ūkyje – per šienapjūtę, per bulviasodį ar bulviakasį. Ir kolūkio avis yra tekę ganyti. O labiausiai patikdavo talkinti, kai pavasarį tėvas mėšlą veždavo. Tas darbas man taip kvepėdavo…

Vaikai – patys išrankiausi skaitytojai… Esate mėgstamas, skaitomas autorius. Kur glūdi tokios sėkmės paslaptis?

Taip, vaikai išrankūs, bet ko jie neskaito. Ypač nuobodžių, moralizuojančių tekstų. Mano kūryboje – jokių moralų. Nors patiems mažiausiems jų gal ir reikia. Aš rašau plius minus dešimtmečiams. Vaikams labai patinka, kai apie ne itin linksmus, net graudžius dalykus pasakoji linksmai. Kai skaitant vienu metu tenka ir verkti, ir juoktis. O užvertus paskutinį knygos puslapį – pamąstyti. Jie nemėgsta sunkių, ilgų tekstų, todėl stengiuosi rašyti lengvai skaitomas istorijas. O labiausiai jiems patinka trumpi humoristiniai pasakojimai.

Esu realistas, nemoku ir nemėgstu rašyti pasakų. Man geriausiai sekasi, kai rašau atsispyręs nuo kokios nors tikros istorijos, tikro fakto. Tuomet, ko gero, ir pavyksta parašyti taip, kad skaitytojai knygoje atpažintų save. Ne kartą esu vaikų klausęs, kas ir kodėl jiems patinka mano knygose. Atsakymai tokie: kad linksmos istorijos, kad skaitydamas mano, jog skaito apie save, kad į juokingą situaciją kartais patenka ne tik koks nors teigiamas išdykėlis, bet ir mokytojas. Yra skaitytojų (dažniau mergaičių), kuriems patinka liūdnos (arba baisios) istorijos. Tokia sąlygiškai liūdna yra apysakaitė “Jos vardas Nippė”.

O kaip gimsta knygų herojai?

Niekas iš mėnulio nenukrinta. Su jais susipažįstu gyvenime. Su Rimantu Zuika toje pačioje mokykloje mokiausi. Vėliau į jį panašių berniukų sutikau kitur. Taip atsirado Zuika Padūkėlis. “Šlepetę” parašiau pagal tikrą istoriją, taigi ir pagrindinis jos herojus Edvardukas – neišgalvotas. Pramanyti tik jo nuotykiai.

Šiuo metu vaikai noriai skaito mano novelių apysaką “Berniukai šoka breiką”. Pagrindinį jos herojų Jokūbėlį, gan jautrios sielos berniuką, tikriausiai buvau sutikęs kurioje nors mokykloje. O apie šiltnamyje fleita grojančią mergaitę, kurią pakrikštijau keistoku Nippės vardu, man papasakojo jos mama. Geno Narušio prototipas (romanas jaunimui “Baltos durys”) gyvena Vilniuje. Sostinėje gyveno ir po traukiniu puolusi penkiolikmetė Dalytė. “Nebaigtame dienoraštyje” ji – Deivė Tauraitė. Tačiau mano knygose yra ir sugalvotų personažų.

Ką savo knygomis siekiate pasakyti vaikams?

Ką čia pasakysi? Tiesiog rodau jų ir mūsų gyvenimą. Manau, kad perskaitę knygą kai kuriuos herojus vaikai tiesiog pamilsta. Netinkamus jų poelgius tyliai mintyse pasmerkia, o iš gražių stengiasi pasimokyti. Esu įsitikinęs, kad knyga vaikų širdyje ugdo gerumą.

Ar dabartiniai vaikai smarkiai skiriasi nuo tų, su kuriais bendravote prieš dvidešimt ar daugiau metų?

Taip, žinoma. Dabartiniai vaikai drąsesni, labiau pažįsta gyvenimą, jiems nesvetimos ne tik jų pačių, bet ir tėvų, suaugusiųjų problemos.

Įprasta, kad suaugusieji rašo romanus bendraamžiams. Ar nekirba mintis parašyti knygą vaikų tėvams?

Ne, kol kas ne. Vaikams knyga kur kas reikalingesnė.

O kaip Jus vertina literatūros kritikai?

Dažniausiai muša. Kritikams (žinoma, ne visiems) aš nepatinku. Nepatinku, nes rašau ne pagal jų įsivaizduojamą modelį. Va šito tai tikrai nesuprantu, todėl šia proga noriu pasakyti: mielieji mane mušantys kritikai, niekada nerašysiu pagal jūsų modelį. Užmuškit, bet rašysiu pagal savąjį. Rašysiu ne jums – rašysiu vaikams.

Gyvename informacinių technologijų laikais. Daugelis tėvų tik atsidūsta, kai jų paklausia, ar vaikai mėgsta skaityti. Ką kompiuteriai atima iš vaikų ir, žinoma, iš mūsų pačių?

Dūsaujančių tėvų reikėtų paklausti, ar skaito jie patys. Jeigu namuose nėra net kukliausios knygų lentynėlės, jeigu patys tėvai tik prie televizoriaus sėdi, kažin ar jų vaikas skaitys. Vaikas turi matyti pavyzdį.

O be kompiuterio šiandien irgi negalime gyventi. Nemokantis juo naudotis ūgtelėjęs vaikas, ko gero, bus ne mažiau atsilikęs negu neskaitantis. Čia turbūt tinka sakyti: kas per daug, tas nesveika. Per ilgai sėdėti prie knygos juk irgi negerai. O prie kompiuterio – tiesiog žalinga. Tokiu atveju kompiuteris iš vaiko atima gebėjimą džiaugtis gyvenimo malonumais, kurių ir taip ne itin daug turime. Į gamtą išėjęs nuo kompiuterio priklausantis vaikas gali nebegirdėti paukščių čiulbesio, jis gali būti praradęs gebėjimą matyti grožį. Apie tai visuomet pagalvoju, kai matau gamtoje iškylaujančius su radijo aparatu rankoje. Iš tėvų kompiuteris irgi labai daug atima – visų pirma galimybę bendrauti su vaikais.

Kokį laiką dabar gyvename?

Laiką, kai viskas pamažu yra. Pradedant šeima ir baigiant mūsų valstybe. Kai net tokiuose gražiuose miesteliuose, kaip Tauragnai, nyksta mokyklos. Keistas tas mūsų laikas. Iš vienos pusės – visiška asmenybės ir kūrybos laisvė, iš kitos – baisūs nusikaltimai, nuo kurių kenčia net vaikai. Vienoje tvoros pusėje – viskuo pertekę turtuoliai, kitoje – skurdas ir nedarbas. Tačiau labiausiai pašiurpsti, kai nuvyksti į kokį nors kaimą ir sužinai, kad jame begyvena vos trys šeimos, ir tos prasigėrusios…

Ką gyvenime esate atradęs? Kas jame stebina ir žeidžia?

Mano kelionė jau į pabaigą. Jau nė trečdalio neliko. Nė trečdaliuko.

Atradau save, savo gyvenimo tikslą, į kurį žiūrėdamas ir gyvenu.

Dar atradau (tai, ko gero, svarbiausia) ištikimą savo gyvenimo draugę. Kartu esame jau daugiau nei trys dešimtmečiai.

Kai tau šešiasdešimt, kai esi nuplikęs ir pražilęs, niekas nebestebina. Nei draugo išdavystė, nei bičiulio pakišta kiaulė, nei priešų sąmokslai… Tai gal tiktai žeidžia.

Ar Jums svarbi šeima? Ko joje išmokote, ką suvokėte?

Žinoma, kad svarbi. Prieš dvidešimt metų, kai ant gražaus kalno tarp Dvarčionių ir Kairėnų lipdėme namą, maniau, kad jame gyvens ir sūnus ar dukra. Deja… Likome su žmona dviese.

Kartais pagalvoju: jeigu ne mano Aldona, kuri kur kas ūkiškesnė nei aš, tai gal ir to gražaus dvarelio neturėtume. O ir aš nebūčiau tiek knygų parašęs. Beje, ji – ir pirmoji mano knygų skaitytoja. Ne tik perskaito, bet ir ištaiso kai kurias klaidas, įvertina. Ir jos vertinimas neretai būna stebuklingai tikslus.

Žinoma, kažko išmokau, tik sunku tai įvardyti. Kažko ir šiandien dar mokausi (esu užmaršus ir netvarkingas), kažko iš manęs galbūt išmoko ir mano “geresnioji pusė”.

Teigiama, kad santuoka – tai neišvengiami konfliktai. Gal esate radęs atsakymą, kaip juos geriausia spręsti?

Sakoma, kad vyras turi išmokti su žmona nesiginčyti. Nors ir pasiginčijame, bet konfliktuojame labai retai. Gal dėl to, kad ji Liūtė, o aš – Ožiaragis.

Esate ne tik rašytojas, bet ir tėtis. Kaip auginote savo atžalas?

Dėl savo vaikų vargo ir bėdų, ačiū Dievui, neturėjau. Pernelyg ir neauklėjau. Tiesiog džiaugiausi jais. Tie gyvenimo metai, kai auginome vaikus, man visų gražiausi. Todėl nesuprantu sutuoktinių, kurie nenori turėti vaikų, kuriems vaikai – savotiška našta. Kokia beprasmybė gyventi santuokoje ir sąmoningai negimdyti vaikų!

Šiame pasaulyje viskas gan trapu – šeima, meilė, santuoka… Kas Jums pačiam teikia vilties?

Nesu patyręs to trapumo pavojų. O kas juos patiria, tekaltina patys save. Aš nesuprantu išsiskyrusio vyro, kuris teisinasi, neva santuoka iširo dėl to, kad buvo sunkios materialinės sąlygos, trūko pinigų. Augindami mažus vaikus, kažkada gyvenome tokiame garažėlyje, kuriame po šaltesnės žiemos nakties kartais paltas prie sienos prišaldavo. Ir maisto neretai pirkdavome už paskutines kapeikėles. Tai ką – turėjome išsiskirti? Man rodos, tas šaltas mūsų garažėlis kaip tik ir buvo mūsų šeimos tvirtovė. Kokios nors vilties, gyvenimo skonio niekad nebuvau praradęs.

O dabar, kai žiūriu į antraklasę anūkėlę Kamilę ir dvejų metukų jos broliuką Vytuką, norisi pakartoti vieno laimingo senelio žodžius: “Jeigu būčiau žinojęs, kokie “faini” tie anūkai, nuo jų būčiau ir pradėjęs.”