Sveikata. Lietuvoje stokojama atsakingo gyventojų požiūrio į dantų priežiūrą. Keisti nusistovėjusią padėtį svarstoma taikant baudas tėvams, iki šiol atsakomybę už prastą vaikų dantų sveikatą permetantiems valstybei. Tačiau ar bausmė išties veiksmingiausia priemonė?

„Esame tauta, menkai tesirūpinanti burnos švara, neatliekame ėduonies tyrimų. Dantų šepetėlius keičiame kone rečiausiai iš visų europiečių, o pas odontologą užsukame rečiau nei kartą per metus“, – statistinį lietuvį apibūdina Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikų vadovė Alina Pūrienė.

Apie Lietuvą, kaip šalį, kurioje odontologinės sveikatos priežiūra neatitinka šiuolaikinių odontologinių reikalavimų, kalbanti specialistė atkreipia dėmesį, jog bene liūdniausia padėtis mūsų šalyje šiandien susiklosčiusi dėl to, kad tėvai numoja ranka į savo atžalų dantų sveikatą.

Lietuvoje atliktas epidemiologinis tyrimas atskleidė, kad 50,6 proc. trimečių vaikų nustatytas ankstyvasis ėduonis, iš jų 6,5 proc. – ypač agresyvus daugybinis ankstyvasis ėduonis. Šiuo metu šešerių metų mažųjų pacientų dantų problemos sudaro apie 85 proc.

„Didžiulė vaikų dalis šiandien vaikšto sugedusiais dantimis. Vis dažniau ateina pacientų, neturinčių nė vieno sveiko danties. Situacija daugiau nei baisi“, – Lietuvą su šalimis, kuriose už vaikų dantų nepriežiūrą tėvams grėstų piniginės baudos (Norvegija, Švedija, Australija, Škotija), lygina klinikų vadovė.

Kas gi skiria lietuvius nuo geriausia dantų priežiūra garsėjančių skandinavų, vokiečių, ispanų ar portugalų?

Jei tikėsime Eurostato duomenimis, didžiausiais Lietuvos vaikų dantų priešais tampa saldumynai, prasti iš šeimos atėję mitybos įpročiai ir nepakankama dantų priežiūra bei higiena. Daugiau kaip pusė tirtų vaikų, A.Pūrienės teigimu, kasdien saldina arbatą didesniu, nei reikėtų, cukraus kiekiu, vartoja per mažai vandens, per dažnai iš tėvų išsireikalauja saldumynų.

„Atrodytų, smulkmena, tačiau jei vertiname visos populiacijos mastu, susiduriame su rimtomis socialinėmis problemomis. Kadangi dabartiniams vaikams dantys išdygsta anksčiau, dėl dažno saldumynų vartojimo anksčiau ir sugenda. Taigi vis dažniau sulaukiame paauglių, kuriems dantis ne plombuojame, o protezuojame“, – teigia vyriausioji Sveikatos apsaugos ministerijos odontologė.

Ar tai reiškia, kad netrukus garsėsime kaip bedančių tauta? Kaip matyti iš Aldonos Ablingienės ir Sigitos Mačiuikienės atlikto ir apibendrinto Lietuvos gyventojų sveikatos tyrimo (pirmą kartą atliktas 2005 m.), sulaukę penkiolikos metų mūsų šalyje savais dantimis gali pasidžiaugti tik penktadalis moterų ir ketvirtadalis vyrų. Problemos mastą dar taikliau iliustruoja 55-ojo gimtadienio sulaukę asmenys: tarp jų visus dantis turi tik 1 proc. gyventojų, o tarp perkopusių 55–64 metų amžiaus ribą 7 proc. jau neturi savo dantų. Po 65-mečio sukakties be savų dantų lieka ketvirtadalis, o po 75 metų jų jau neturi beveik pusė lietuvių.

Be jokios abejonės, tokį niūrų vaizdą šalyje lemia prasta gyventojų mityba (energiniai ir saldūs gėrimai, „sintetinis“ maistas), judėjimo stoka ir pernelyg dažnai vartojami saldūs produktai. Nieko keisto, kad iki pilnamestystės dažnam jau sunkiai funkcionuoja virškinimo sistema, inkstai ar nebelieka dantų.

Apie nerimą keliančią lietuvių dantų būklę užsimena ir du vaikus globojanti „Veido“ herojė Vaida Intienė. Po onkologinės giminaitės ligos jos vaikus prieš kelerius metus priglaudusi moteris mini, kad be visų sunkumų, kuriuos teko įveikti bandant rasti bendrą kalbą su paaugliais, daug įtampos kilo ir dėl netinkamos dantų priežiūros.

„Po apsilankymo odontologo kabinete su vyru nustėrome: dėl itin prastos Dovydo dantų būklės kone visus dantis teko protezuoti. Kalcio trūkumas ir laiku nesuteikta reikiama odontologo pagalba lėmė tai, aštuonioliktąjį gimtadienį vaikinas pasitiko be savų dantų“, – liūdna patirtimi dalijasi uostamiestyje gyvenanti V.Intienė.

Moteris neneigia, kad pagrindiniu vaikų maistu iki juos įsivaikinant buvo tapę saldumynai, kurie, akivaizdu, jų dantų būklės nepagerino, trūko visaverčio maisto ir tinkamos dantų priežiūros.

Biomedicinos mokslų daktarė, vaikų odontologė Rasa Račienė, išklausiusi šią istoriją, atskleidžia savo darbo kabinete taip pat sulaukianti labai įvairių pacientų: „Kai kurių kortelėje taip ir norisi pažymėti, kad tai akivaizdi dantų nepriežiūra. Jei atvežamas trylikametis, kurio burnoje nelikę sveikų dantų, kaltinti vaiko neišeina. Deja, tėvai vis dar neprisiima reikiamos atsakomybės.“

Kaip rodo odontologų stebėjimai, net trims iš keturių Lietuvos gyventojų per pastaruosius porą metų yra plombuoti dantys. Tai reiškia, kad didžiajai Lietuvos daliai kyla ėduonies susidarymo rizika ateityje. Taigi kas lemia itin prastą lietuvių dantų būklę? Nepakankamas valstybės dėmesys profilaktinėms programoms, lėšų trūkumas valstybinėse poliklinikose, o gal laiku šeimoje neišugdomi tinkami dantų priežiūros įgūdžiai?

„Veido“ kalbinti odontologai sutaria, kad valstybei atkūrus nepriklausomybę sugriuvo iki tol Lietuvos mokyklose buvusi odontologijos kabinetų sistema. „Anksčiau vaikai buvo gydomi priverstiniu būdu, o šiandien nieko panašaus nelikę. Daugeliui tėvų vis dar atrodo, kad už jų ir jų vaikų dantų sveikatą atsakinga valstybė, taigi patys reikiamos atsakomybės neprisiima“, – mano A.Pūrienė.

Odontologų teigimu, šiuo metu Lietuvoje valstybės vykdoma vos viena dantų profilaktinių priemonių programa (dantų vagelių dengimas silantinėmis medžiagomis). Deja, nacionalinė burnos sveikatos programa dar tik kuriama. Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė yra subūrusi darbo grupę, kuri kaip tik dirba šiuo klausimu (iš Lietuvos mokyklų jau surinkti, bet dar nesusisteminti duomenys apie mokinių dantų būklę). Jei sukurta programa bus finansuojama valstybės, tikėtina, kad lietuvių dantų būklė po kurio laiko iš tiesų pagerės. Tačiau kol kas odontologai siūlo gyventojams peržiūrėti savo dantų priežiūros ir apsilankymo pas odontologus periodiškumo įpročius.

Žinant, kad kiekvienas mūsų dantis turi penkis paviršius (du šonus, liežuvinę ir skruostinę pusę, kandamąjį ir kramtomąjį paviršių), valytis juos patariama kur kas ilgiau nei pusę minutės. Vaikams iki septynerių metų (remiantis gerąja skandinavų praktika) valytis dantis reikėtų tris minutes. Kadangi jų judesiai dar nėra pakankamai koordinuoti, specialistų manymu, tikslinga būtų vaikų išsivalytus dantis pervalyti jų tėvams.

Mokslinių tyrimų duomenimis, nuolatiniai krūminiai dantys vaikams pradeda dygti apie šeštuosius septintuosius gyvenimo metus, taigi labai svarbu nuo pat pradžių juos tinkamai prižiūrėti, o pastebėjus pirmuosius pavojaus ženklus imtis profilaktikos priemonių.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) specialistų atlikti tyrimai atskleidžia, kad daugiau negu 90 proc. kai kurių amžiaus grupių vaikų dantys pažeisti ėduonies. Jo formavimąsi burnos ertmėje lemia plika akimi nepastebimi mikroorganizmai. Kai kurie jų, patekę ant danties paviršiaus, suformuoja lipnias apnašas. Taigi pakanka, kad į burnos ertmę patektų ko nors saldaus, ir susidarys rūgštys, kurios tirpina danties emalį.

Odontologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė Julija Narbutaitė sako, kad kiekvienas mūsų gali užkirsti kelią ėduonies vystymuisi, atsakingai prižiūrėdamas dantis. Kadangi ėduonis ardo dantį pamažu, labai svarbu gerinti burnos priežiūrą, vartoti mažiau cukraus, stengtis apsisaugoti nuo ėduonies ir naikinti pradinius jo požymius. Žinoma, tam būtinas reguliarus dantų valymasis pasta, higieniniu siūlu ir burnos skalavimo skysčiu.

2013 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete disertaciją apsigynusi vaikų odontologė Jaunė Razmienė atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kad tik 45 proc. vaikų valosi dantis kartą per dieną. Taigi dalis dantims pražūtingų apnašų lieka ir taip palengva formuojasi ėduonis (viena labiausiai paplitusių vaikų ir paauglių burnos ligų). Kadangi tai dinamiškas procesas, itin svarbu laiku sudarytas tinkamas gydymo planas. Tačiau jis taikomas vyresniems nei trejų metų vaikams, o su mažesniais tenka dirbti pagal kitokias metodikas.

Dalydamiesi darbo praktika odontologai pasakoja, kad į jų kabinetus patenka mažamečiai sutinusiais veidais, kai neretai tenka šalinti sugedusius dantis taikant bendrą nejautrą, tačiau suklusti verčia tai, kad pasitaiko tokių tėvų, kurie į odontologą kreipiasi tik tokiais atvejais, ir ne po vieną kartą. Galima būtų sudaryti net tokį apsilankymo pas odontologą scenarijų: vaiko žandas sutino – skubos tvarka apsilankoma, pavyzdžiui, Žalgirio klinikoje, vaikas guldomas į stacionarą danties šalinimui su bendra nejautra, vėliau kokius metus gyvenama be dantų skausmo, o jam pasikartojus – vėl tas pats scenarijus. Dar norėtųsi pridėti, kad už stacionarinį vaiko gydymą skubos tvarka sumoka valstybė. Tėvai nesivargina vaikų atvesti kasmetinei dantų patikrai, dažnai vadovaujamasi principu – mano vaikas, ką noriu, tą ir darau.

Odontologų teigimu, elementarios burnos higienos nesilaikymas ir nereguliarus dantų valymasis lemia tai, kad jau po septynių dienų ima formuotis dantų akmenys. Dažnai susidurdami su ydinga mažamečių vaikų dantų priežiūra Lietuvos gydytojai odontologai svarsto, kad kartais išties praverstų galimybė bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos ar socialinių paslaugų tarnyba. Būtent tokia praktika ir remiasi skandinavų odontologai, užtikrindami vaiko teises į sveikatą.

Pasak R.Račienės, odontologai taip pat gali pastebėti galimą smurto panaudojimą prieš vaiką: „Tarkime, Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad per metus laiko dauguma odontologijos klinikų nebuvo nė karto pranešę vaiko teisių apsaugos institucijoms apie pastebėtus galimo netinkamo elgesio su vaiku požymius. Lieka tik svarstyti, ar odontologai dar nepasirengę įvardinti to, ką pastebi, ar nėra parengta tinkamų rekomendacijų, kaip tokiu atveju reikėtų elgtis. Taigi šiuo atveju kalbame ir apie moralinius dalykus.“

Kadangi lietuviai iki šiol už vaikų dantų nepriežiūrą baudžiami nebuvo, daugelis ir žvelgė į tai pro pirštus.

„Skandinavai nepalyginti sąmoningesni, todėl ten rimtesnė ir vaikų dantų priežiūra. Priešingai nei Lietuvoje, ten skaičiuojami ne ėduonies pažeisti dantys, o pažeisti dantų paviršiai. Valstybinės programos leidžia sekti burnos higieną, taigi tose šalyse vaikų dantų valymas suvokiamas kaip tėvų rūpestis. Žinoma, norvegų dantų priežiūra gerokai brangesnė nei mūsų, gal todėl žmonės suinteresuoti taupyti pinigus“, – svarsto A.Pūrienė.

Vis dėlto prieš įvedant baudas dėl vaikų dantų nepriežiūros odontologai siūlo pirmiausia pasirūpinti žmonių švietimu, pamėginti pakeisti jų požiūrį ir nusistovėjusius įpročius. Kaip ydingą praktiką „Veido“ kalbinti odontologai mini tai, kad beveik 50 proc. tėvų savo vaikus gydyti dantų atveda tik prasidėjus skausmams, taip pat vyrauja nuomonė, kad pieninių dantų gydyti neverta, nes jie iškris.

„Įsivaizduokite, kiek pastangų ir laiko prireikia norint įtikinti jau išgąsdintą vaiką, kad šis neverktų, nesikandžiotų ar išsižiotų. Šis užsiėmimas labai reiklus laikui, o mokama juk už atliktą darbą. Matyt, tuo ir paaiškinamas menkas vaikų odontologų skaičius (Lietuvoje jis siekia vos 60, bet panaši praktika vyrauja ir kitose valstybėse – K.K.-Š.)“, – teigia R.Račienė.

Ji svarsto, kad bendrosios praktikos gydytojai odontologai, kurie taip pat privalėtų gydyti vaikus, ne visada skiria pakankamai laiko ir dėmesio mažiesiems pacientams, o neretai iš viso atsisako juos gydyti.

Dar viena opi mūsų visuomenės problema, kad žmonės odontologų pagalbos tiesiog neieško: vieni dėl laiko stokos, kiti dėl aplaidumo, o kartais ir dėl pinigų trūkumo.

Kaip matyti iš atlikto Lietuvos gyventojų sveikatos tyrimo, mūsų šalies gyventojai odontologų paslaugomis naudojasi išties retai. Bent kartą per metus odontologijos kabinete lankosi 12 proc. vyrų ir 19 proc. moterų, daugiau jaunesnio amžiaus. Kartą per 1–2 metus į odontologą kreipiasi 8 proc. vyrų ir 12 proc. moterų. Net 15 proc. vyrų ir 10 proc. moterų beveik niekada nesilanko. Beveik penktadalis gyventojų odontologo paslaugų atsisako dėl negalėjimo naudotis mokamomis paslaugomis.

Palyginus, kiek lėšų vieno gyventojo dantų sveikatai skiriama Lietuvoje ir kiek Latvijoje, tampa šiek tiek nejauku: kaimynai šiuo klausimu mus lenkia tris kartus (Lietuvoje – 12, o Latvijoje – 43 eurai).

Deja, tenka pripažinti, kol ieškoma išeičių, kaip spręsti įsisenėjusią Lietuvos visuomenės dantų būklės problemą, visiškai sveikais dantimis pasižyminčių suaugusiųjų ir vaikų liko itin mažai (vos 1 proc. visuomenės). Akivaizdu, kol valstybė ir tėvai nesukrus ir nesiims tinkamų priemonių geresnei vaikų dantų sveikatai užtikrinti, matyt, ir toliau investuosime į jų gydymą, o ne į prevenciją.

Išsaugoti dantis padės:

Kuo retesnis saldžių produktų, kurių sudedamoji dalis cukrus, vartojimas;

Burnos skalavimas po valgio;

Reguliarus higieninio siūlo ir dantų pastos su fluoru naudojimas;

Profilaktinis apsilankymas odontologijos kabinete;

Kas kelis mėnesius atnaujinamas dantų šepetėlis.