BFL

Valdymas. Kai aukštuose valstybės postuose atsiduria kelis karjeros laiptus peršokę vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – žalinga visai valstybei.

Taip ir nesužinosime, ar Nerijus Meilutis būtų buvęs geras valstybės generalinis prokuroras, – Seimas Prezidentės pasiūlytą kandidatūrą praėjusią savaitę išbrokavo, o pats buvęs kandidatas pareiškė antrą kartą į tą pačią upę nebrisiąs, net jei Dalia Grybauskaitė tokį siūlymą pakartotų.

Tad tegalima dedukcijos būdu bandyti atsakyti į šį klausimą. 41 metų kaunietis N.Meilutis teisės mokslus baigė tuometėje Policijos akademijoje, bakalauro – toje pačioje ~alma mater~, jau persivadinusioje Teisės akademija (dabar tai Mykolo Romerio universitetas). Pagal šiuos faktus galima daryti prielaidą, kad N.Meilutis pasirinko studijas toje teisininkų kalvėje, į kurią įstoti buvo lengviau. Bet baigęs studijas jis sėkmingai kopė karjeros laiptais: STT Kauno skyriuje nuo agento-inspektoriaus pakilo iki vyr. tardytojo ir vyr. specialisto, paskui tapo Kauno miesto apylinkės teismo teisėju, iš kur pakilo iki Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininko, o po metų, 2011-aisiais, buvo paskirtas visos Kauno apygardos teismo pirmininku. Tai didžiausia plotu ir gyventojų skaičiumi apygarda, joje gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, veikia trylika apylinkės teismų.

Verta priminti, kad N.Meilučiui teko imtis vadovauti skandalų krečiamam teismui: jo pirmtakas Albertas Milinis turėjo pasitraukti po Prezidentės pareikšto nepasitikėjimo, mat teismo pirmininkas nuslėpė vykstant tyrimą dėl galbūt klastotų teismo nutarčių, prieš tai teismo darbą trikdė Neringos Venckienės violetinė epopėja. N.Meilutis sugebėjo teismo darbą grąžinti į deramą vagą.

Vis dėlto teisininko karjeros hierarchijoje nuo apygardos teismo pirmininko iki valstybės generalinio prokuroro dar yra laiptelių, kuriuos D.Grybauskaitės valia N.Meilutis, jei būtų tapęs generaliniu prokuroru, būtų peršokęs. Iki nacionalinio lygmens posto pakilęs jis nebuvo ir net pretenduodamas į regiono teismo vadovus nelyderiavo (anuomet Prezidentė pasirinko jį, nors pretendentų į teisėjus atrankos komisijos atrankoje pagal surinktus balus jis buvo antras). Negarsėjo jis ir įspūdingų bylų išnarpliojimu, atvirkščiai – buvo sulaukęs kritikos, kai jo priimtas verdiktas su bankrutuojančiu Ūkio banku susijusioje byloje buvo labai naudingas su nusikalstamu pasauliu siejamai bendrovei.

Ne visai skaidrus buvo ir jo kandidatavimas į generalinius prokurorus: sakyta, kad jo kandidatūrą rekomenduoja prokurorų profsąjunga, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai tebuvo vienasmenė jos pirmininko, N.Meilučio draugo, rekomendacija.

Nepaisant šių neigiamų aspektų, vis dėlto kolegos jį vertina kaip kompetentingą teisininką, gabų vadovą, žmogų su stuburu. Niekas nė neabejojo, kad jis būtų buvęs geresnis generalinis prokuroras už savo pirmtaką. Na, gal ir nedidelis komplimentas, bet jau vien todėl, kad blogesniam sunku būti.

Jau skiriant į šį postą Darių Valį retas kas abejojo, kad jo paskyrimas buvo klaida. Prezidentė generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškojo būtinai provincijoje, kad jis nepriklausytų jokiam „klanui“, kol pagaliau buvo rastas savanoris. Tuomet 38-erių gimtojoje Akmenėje triūsusio D.Valio karjera nebuvo įspūdinga: jis dirbo tardytoju Akmenės rajono policijos komisariate, paskui Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, devynerius metus jai vadovavo, bet pavaldinių teturėjo tris kolegas. Jokių ypatingų nuopelnų, jokių išskirtinių bylų. Tuometis premjeras konservatorius Andrius Kubilius net viešai pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs, o, pasak kai kurių jo partijos kolegų, frakcijoje net agitavo nebalsuoti už D.Valį, nes Prezidentės favoritas – akivaizdžiai bejėgis.

Nuogąstavimai, ar D.Valys tinkamas tokioms atsakingoms pareigoms, išsipildė su kaupu: tiek skandalų dėl kompetencijos, vadovaujamo darbo patirties stokos ir asmeninių savybių prokuratūroje lig tol nėra buvę.

Tad N.Meilutis buvo nepalyginti tinkamesnis kandidatas nei ligšiolinis generalinis prokuroras, nors akivaizdu, kad tarp Temidės pašauktųjų elito yra kur kas autoritetingesnių pavardžių.

Ne tik į šį – ir į daugelį kitų aukštų Lietuvos valdžios postų, lemiančių visos valstybės sėkmę ir jos žmonių gerovę, vis rečiau siūlomi tų sričių autoritetai, jau pelnę visuomenės pasitikėjimą. Jiems nesiūloma ar jie nenori sėstis ant karštų kėdžių? Jei nenori – ar kad Lietuvoje valdžios žmogui iš karto klijuojama savanaudžio ir neišmanėlio etiketė? Ar kad pasibaigus kadencijai su tokia neigiama renomė žmogus ne tik nesusigrąžina ankstesnės darbo vietos, bet ir sunkiai randa naują? Ar kad skambios pareigos yra gana kukliai apmokamos? Ar kad nenori patekti į tokią skyrimo procedūrą kaip N.Meilutis, kai pretendentas tampa politinių sąskaitų suvedinėjimo auka?

O jei korifėjams nesiūlomi postai – ar kad skiriantysis turėtų kišeninį vadovą: mažiau kompetentingą, bet iš dėkingumo už avansu dovanotą postą paklusnesnį ir nuolankesnį?

Analizuojant pastarųjų kelerių metų paskyrimus daugeliu atvejų tai ne tiek klausimai, kiek tezės. Padariniai, kai valstybę valdo vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, apgailėtini. O turintys potencialo savo srities profesionalai politikų išbrokuojami.

Kad ir grįžtant prie N.Meilučio – jo kompetenciją ir reputaciją teigiamai vertino kolegos, Seimo nariai dievažijosi už jį balsuosią, bet balsuojant slaptai gal kažkokie žmogeliukai už parlamentarus nubalsavo?

Ironiška, kad tą pačią savaitę Seime vykę balsavimai dėl dar dviejų postų turėtojų –  Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Lygių galimybių kontrolieriaus – klostėsi diametraliai priešingai. Stebėtinas Seimo dviveidiškumas: priešingai nei N.Meilučio atžvilgiu, Seimo nariai negailėjo pretendentėms kritikos, bet balsavo „už“.

Gražinos Ramanauskaitės-Tiumenevienės kandidatūra į žurnalistų etikos inspektorius atitiko pavyzdį, kai pelei patikima saugoti sūrį. „Respublika“, kurios leidinių grupės įmonėje ELTA dirbo žurnalistų prievaizde tapusi moteris, už nuolatinius etikos pažeidimus net buvo pripažinta etikos nesilaikančia žiniasklaidos priemone. Ar užteks G.Ramanauskaitei-Tiumenevienei stuburo, jei reikės spręsti skundus dėl buvusių darbdavių? Ne itin įspūdinga ir pačios G.Ramanauskaitės-Tiumenevienės ligšiolinė karjera: baigusi lietuvių filologiją ji beveik dešimt metų dirbo ELTOJE sekretore (oficialiai – referente personalui), o paskui staiga 2007 m. tapo generaline direktore. Bet žinant šios žiniasklaidos grupės hierarchinę valdymo schemą tai buvo administracinis, o ne strateginis postas. Kandidatūros silpnumą bandyta paaiškinti tuo, kad į taip mažai atlyginamą darbą niekas nesutikęs eiti. Atlygis tikrai nėra didelis, bet vis dėlto vos ne dvigubai didesnis nei šalies vidurkis.

O Seimo pirmininkės pateiktoji jos pačios buvusi patarėja Agnetė Lobačevskytė, pastaruosius aštuonis mėnesius dirbusi kultūros viceministre tautinių mažumų, archyvų ir informacinės visuomenės klausimais, parlamentarų vertinimu, nelabai tinka į lygių galimybių kontrolieriaus postą, kur didžiausia – užsitarnauto autoriteto galia. Nors, kaip juokaujama, jaunystė – lengviausiai ištaisoma vadovo yda, A.Lobačevskytei, vos prieš šešerius metus įgijusiai teisės bakalauro, o prieš ketverius – magistro laipsnį, vos apšilusiai kojas valstybės institucijose, anot parlamentarų, iki tokio posto dar toloka.

Kritikavo seimūnai tokį akivaizdžiai politinį „darbiečių“ kadrų parinkimą, bet jam pritarė, nors jau buvo atmetę dvi kur kas tinkamesnes kandidates – teisės ekspertę prof. Lyrą Jakulevičienę ir advokatę Dianą Gumbrevičiūtę-Kuzminskienę.

O paskui tyčiojosi iš A.Lobačevskytės: lygindami ją su atmestomis kandidatūromis, klausė, kokių mokslo darbų lygių teisių srityje yra parašiusi, ką šioje srityje nuveikusi. Atsakymas buvo iš anksto aiškus – nulį.

Bet nuliai parlamentarams tinka, nes nuliais lengviau manipuliuoti. Parlamentarai tyčiojasi iš valstybės, kai balsuodami už kandidatūras ne vertina kompetenciją, gebėjimus, reputaciją, tinkamumą atlikti pareigas, į kurias siūlomas asmuo, bet suvedinėja sąskaitas su kandidatūrų teikėjais. Ar po tokių patyčių Seime daug tikrai kompetentingų savo srities specialistų ir valstybės sąrangą suvokiančių žmonių norės mesti savo darbą dėl darbo valstybei, kurį gaus tik tuo atveju, jei Seimas tuo metu nenorės kam atkeršyti istorijose, su kuriomis pretendentas neturi nieko bendra?

Norėtųsi palinkėti dviem naujoms valstybės institucijų vadovėms sėkmės, bet objektyvių priežasčių tam tikrai nedaug. O pavyzdžių, kas nutinka su institucijomis, kai kengūros principu į jas užkeliamas jų nepriaugęs, o kai kuriais atvejais – ir nepajėgus niekad priaugti asmuo, nesuvokiantis valstybės sąrangos ir tarnystės valstybei misijos, – daugybė. Kad ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovė Daiva Vaišnienė. Ji rimtu veidu aiškina, kad jei lenkas gyvena anapus Lietuvos sienos, tai pagal lietuvių kalbos taisykles jo žmona, Lietuvos pilietė, gali būti Mickiewicz, o jei tas pats Mickiewicz bus gimęs už penkių metrų šiapus Lietuvos sienos, visa jo šeima jau amžiams bus Mickevičiai, mat taip turi būti pagal kažkokius senus biurokratinius potvarkius. Akivaizdu, valstybinė komisija sergsti ne lietuvių kalbą, ne sveiką protą, ne valstybės ir jos piliečių interesus, o tik biurokratinį absurdą. O mokesčių mokėtojai už tai šiemet komisijos išlaikymui sumokės 783,4 tūkst. eurų.

Ar kas dar prisimena laikus, kai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai būdavę įvykis? Kai komisijos vadovais imti skirti autoriteto bagažo neturintys asmenys, prasidėjo dažna jų kaita, o neretai komisijai pirmininkaudavo laikinas vadovas, ji tapo bedantė, išnyko iš valstybės gyvenimo, kaip efektyvus skaidrumo garantas.

Net ir tikrai gero potencialo vadovui, įšokusiam į dar nepriaugtą postą, reikia laiko iki jo priaugti. O tokio nepriaugusio vadovo vadovaujama institucija taip pat stabteli. Štai paprasta palyginti: policija su generaliniu komisaru Sauliumi Skverneliu ir su Linu Pernavu priešaky. Po aktyvių reformų, iniciatyvų laikotarpio – šioks toks štilis. Net vidaus reikalų ministras S.Skvernelis yra pripažinęs, kad L.Pernavas – geras, bet po kokių metų su trupučiu būtų buvęs „ypatingai stiprus kandidatas“.

Visi šią kėdę jau matavo policijos generalinio policijos komisaro pavaduotojui Renatui Požėlai ar bent Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkui Donatui Malaškevičiui, bet iš trijų ministro pasiūlytų kandidatų Vyriausybė pasirinko ir Prezidentei teikė mažiausiai patyrusį. 38-erių L.Pernavas lig tol buvo pasižymėjęs itin geru darbu, bet tik gimtajame Ignalinos rajone ir Utenos apskrityje. Dvidešimties metų patirtį vidaus reikalų sistemoje turintis teisininkas karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies – eilinio Ignalinos policininko ir per trylika metų laiptelis po laiptelio užkopė iki Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko. Tuometis policijos generalinis komisaras S.Skvernelis itin vertino L.Pernavą už efektyvias policijos reformas Utenos apskrityje, tad matydamas perspektyvas pernai vasarį jį paskyrė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, o po aštuonių mėnesių pasiūlė vienu iš trijų pretendentų vadovauti visos šalies policijai.
S.Skvernelio nuomone, ir teritorinių padalinių vadovai turi turėti karjeros perspektyvą. Nors jie ir menkiau pažįsta valdžios koridorius, bet to galima išmokti. Be to, „departamentas dažnai atitrūksta nuo žemės“, tad, pasak buvusio policijos generalinio komisaro, vadovas iš regiono, susidūręs ne su biurokratine, o su realia situacija, turi pranašumų.

Ministras teisus: žmogus iš provincijos, jei jis priaugęs iki posto, gali būti vertesnis už sostinės biurokratą, dažnai tik ir temačiusį valdiškos įstaigos koridorius. Telieka apgailestauti, kad, pavyzdžiui, socialdemokratai taip ir nesugebėjo įkalbėti savo ryškiausio ir sėkmingiausio partiečio Druskininkų mero Ričardo Malinausko stoti prie partijos ir Vyriausybės vairo.

Tačiau kai valstybės valdymo imasi regioninio kalibro neperaugę ar ir iki jo nepriaugę veikėjai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – labai liūdna ir žalinga visos valstybės mastu.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro postą, vieną svarbiausių ir sunkiausių Vyriausybėje, šią kadenciją gavusi Marijampolės kolegijos lektorė Algimanta Pabedinskienė iš pradžių linksmino neadekvačiais tokiam postui nusišnekėjimais. Politikos debiutantė leidosi apsodinama keistais kadrais. Pavyzdžiui, į viceministrus jai įsodino tokį Aivarą Tušą. Mechanikos inžinierius, kurio oficialioje biografijoje žiojėjo net penkerių metų skylės, nurodė iki karjeros šuolio Didžiojoje Britanijoje direktoriavęs įmonėje „Ader United Ltd“, kuri užsiėmė paslaugomis privatiems namų ūkiams. Tik įmonė, ~companycheck.co.uk~ duomenimis, turėjo nulį svarų banke, nulį įsipareigojimų ir nulį svarų turto. Bet A.Tušo kompetencijai buvo patikėti ES struktūrinės paramos milijardai ir darbo rinka. Visa laimė, kad jo politinė karjera buvo trumpa.

Ministrė iš Marijampolės kolegijos neturėjo jokios patirties – nei politinės, nei jai patikėtos srities, nei vadovaujamo darbo. Net savo Darbo partijoje ji buvo niekam nežinoma eilinė narė.

Tad politikos ir vadovaujamo darbo debiutantė, kengūros šuoliais atšokdinta į valstybės mastu itin svarbų postą, jame ėmėsi pradžiamokslio. A.Pabedinskienė buvo uoli mokinė. Kai jai, kaip Vyriausybės narei, teko atstovauti Lietuvai, kada šalis pirmininkavo ES Tarybai, ministrė, neišmanydama savo srities, o dar ir nemokėdama kalbėti angliškai (ir kaip ji išlaikė D.Grybauskaitės testą?), energingai puldavo klausti ją apspitusių ministerijos darbuotojų, kaip atsakyti į užduotus klausimus. Per keletą metų poste ministrė šiek tiek prakuto. Tačiau ar iš tiesų mūsų valstybė turi tiek pinigų ir laiko, kad šiame konkurenciniame regiono valstybių greičio ruože ministrais skirtų asmenis, kurie pirma gauna postą, o paskui mokosi elementarių dalykų, reikalingų šioms pareigoms atlikti?

Ką gali nuveikti pareigas atitinkančios kvalifikacijos ministras, palyginti su „kengūriniu“, galima matyti iš Aplinkos ministerijos pavyzdžio. Valentinas Mazuronis per keletą mėnesių išjudino metų metais vilkintų problemų sprendimą. O ar daug girdėjote apie jau beveik metus šiame poste dirbantį „tvarkietį“ Kęstutį Trečioką?

Telšių rajono savivaldybės politinis veikėjas tik sulaukęs 56-erių pradėjo karjerą sostinėje: užpernai tapo ūkio viceministru, o nuo pernai liepos – aplinkos ministru. Bet K.Trečioko pavardė labiausiai buvo girdima, kai tuometis Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo linksniuojamas specialiųjų tarnybų tiriamuose skandaluose.

Naujausia Vyriausybės narė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, nors antra kadencija Seime, tačiau sunkiai dera prie modernios valstybės švietimo ir mokslo vyriausiajam strategui keliamų reikalavimų. Pagal jos karjeros žingsnelius vadovaujant Žemaitijos mokykloms, taip pat jos buvusių kolegų atsiliepimus galima spręsti, kad energinga pedagogė tikrai buvusi savo vietoje, vadovaudama gimtojo Skuodo rajono Trumplaukės, Gėsalų, Mosėdžio ar Skuodo mokykloms. Tačiau iš Europos valstybių švietimo ir mokslo ministrų, į kuriuos paprastai skiriami universitetų rektoriai ar kiti žmonės iš švietimo elito, patyrę ne vienos Vyriausybės nariai, konteksto A.Pitrėnienė, švelniai tariant, iškrinta.

Kartais ambicijos užimti aukštesnes, nei natūraliai esi užaugęs, pareigas žmogų padaro tragikomišką, o jei pareigos – valstybinės reikšmės, tai dar ir kenkia valstybei. Štai apie Loretą Graužinienę, iki atėjimo į politiką – ilgametę buhalterę, finansininkę, auditorę, kaip apie Seimo Audito komiteto pirmininkę, su ja susidūrę žmonės atsiliepdavo labai palankiai. Tačiau kokia gėda valstybei buvo jos debiutas Seimo pirmininko kėdėje! Juokingi strykčiojimai bandant vaizduoti svarbią personą, nusišnekėjimai… Kai žmogus atitinka pareigas, tokių absurdiškų situacijų nebūna. Juk mažai kam kilo noras šaipytis (nes ir nebuvo tam pagrindo), kai Seimo pirmininke tapo Irena Degutienė.

Politikų sluoksnio seklumas vis labiau tampa valstybės pažangos stabdžiu. Bet ir politikų skiriamų pareigūnų kokybė menksta. Nepriklausomybės pradžioje buvo galima teisintis: kur rasti patyrusių, valstybiškai mąstančių žmonių. Bet dabar, po ketvirčio amžiaus, jų jau turėtų būti subrendę.

Tiesa, yra sėkmės pavyzdžių. Neabejotinai kur kas sėkmingesnis bus Prezidentės „antrasis dublis“ skiriant Valstybės saugumo departamento vadovą: prieš porą mėnesių šių pareigų ėmęsis 47-erių Darius Jauniškis – įspūdingos biografijos ir nepriekaištingos reputacijos. 1991 m. sausio 13-ąją savanoriškai prisidėjęs prie parlamento apsaugos, jis Lietuvos kariuomenėje – jau per du dešimtmečius. Nuo 2008 m. vadovauja savo kurtoms Specialiųjų operacijų pajėgoms, vadinamoms kariuomenės smegenimis. Yra dalyvavęs trijose karinėse misijose Afganistane, taip pat išmano slaptąją veiklą, turi žvalgybos informacijos rinkimo patirties. D.Jauniškis sau išsikėlė ir kitokius nei pirmtakas tikslus: sakė, kad stebėti situaciją būtina, bet to maža – reikia ją užkardyti, ir VSD čia turi imtis lyderio vaidmens.

Verta priminti, kad jo pirmtakas Gediminas Grina, imdamasis šių pareigų, taip įvardijo savo tikslus: „VSD turėtų vykdyti valstybės vadovų ir institucijų pavedimus.“ Ne ką jis paaugo per penkerius kadencijos metus.

Formaliai žiūrint G.Grinos biografija irgi rodė neblogą pasirengimą skiriamam postui. Tuomet 45-erių Anykščiuose gimęs, fiziko išsilavinimą turintis G.Grina turėjo daugiau nei dvidešimties metų patirtį krašto apsaugos ir valstybės saugumo sistemoje, nuosekliai čia kopė karjeros laipteliais. 2001–2004 m. jis buvo gynybos atašė ambasadoje JAV ir Kanadoje. Grįžęs tapo Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento, kurio misija – karinė žvalgyba, gynybos atašė ir Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus viršininku, minėto departamento direktoriaus pavaduotoju žvalgybai. Tad pasirinkti jį į vyriausiojo valstybės saugumiečio postą, nors irgi peržengiant vieną kitą karjeros pakopą, atrodė gana logiška. Bet tik kol kandidatas prisistatė viešai.

Nors D.Grybauskaitė niekada neprisipažįsta klydusi, mat sakosi sprendimus priimanti pagal tuo metu turimą informaciją, akivaizdu, kad kadrų politika – švelniai tariant, ne stiprioji jos pusė. Ji ir pati ne kartą kritikavo savo pačios paskirtų valstybės pareigūnų vadovaujamas institucijas, tačiau, stebėtina, neištaškė jos vadovų taip, kaip atėjusi padarė su savo pirmtako paskirtaisiais, sutrikdydama sistemą, kuri sutvarkyta taip, kad siekiant išvengti politinės įtakos neturėtų sutapti skiriančiųjų ir skiriamųjų į aukštus valstybės postus kadencijos. Per visą antrąją Valdo Adamkaus kadenciją turbūt nepasikeitė tiek pareigūnų, kiek per kelis D.Grybauskaitės prezidentavimo mėnesius.

Reikia pripažinti, kad užsistovėjusio vandens buvo nemažai, bet akivaizdu, jog tai, ką Prezidentė vadino rotacija, labiau priminė kadrų valymą. „Išvėdinti“ sistemą nėra blogai, bet Prezidentės kadrų politikos prioritetas buvo pakeisti vadovą, o kuo – antrinis dalykas. Po kelis mėnesius ieškota nesisteminių vyriausiojo saugumiečio, generalinio prokuroro, o kai kurie teismai su laikinaisiais vadovais dirbo arti dvejų metų.

Kur kas operatyviau D.Grybauskaitei sekėsi versti iš postų. Pavyzdžiui, papolitikavusį ne pagal Prezidentę tuometį ambasadorių Mečį Laurinkų liepta atšaukti per 24 valandas.

D.Grybauskaitės kadrų pasirinkimo kriterijai – kad būtų mažai susiję su sistema, kuriai vadovaus, geriau ne iš Vilniaus, anot jos, „gal ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia“, „jaunesni, ne taip susiję su ankstesne sovietine sistema“. O kitų nepastebėtas (nes gal ir nebuvo už ką) Prezidentės iš provincijos gūdumos ištrauktas į aukščiausius postus sostinėje, tikėtina, jaus jai dėkingumą ir paklusnumą, bus kišeninis Prezidentės pareigūnas.

Žinoma, pirmą kadenciją, vos sugrįžusi iš Briuselio, buvusi eurokomisarė neturėjo sukaupusi kadrų rezervo į prezidento skiriamus postus. Tai, beje, lietuviškas politikos išskirtinumas: senos demokratijos šalyse valstybės vadovais tampa stambių partijų su dideliu žmogiškuoju kapitalu lyderiai, o Lietuvoje per ketvirtį amžiaus vos šešerius su trupučiu metų prezidentavo partijų iškelti prezidentai. Tačiau perrinkta prezidente, kai jos pačios paskirti vadovai baiginėjo savo kadenciją, D.Grybauskaitė jau galėjo turėti pakankamą gerų vadovų rezervą.

Beje, keista, kad ji leido užbaigti kadenciją net savo pačios kritikuojamiems prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento vadovams. Kadencijos pabaigos nesulaukė tik Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas Žydrūnas Plytnikas, bet ne Prezidentės dėka: garsėjęs pedantiškais reikalavimais laikytis biurokratinių reikalavimų raidės, kartais per tai net neįžvelgdamas protingumo kriterijaus, pats supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Beje, reikalavimų kartelę jis kėlė kitiems, bet ne sau: iki šio posto sugebėjo be konkurso užimti atsakingas pareigas, laimėti konkursą, nors neatitiko konkurso reikalavimų – deramai nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pakankamai stažo vadovaujamame poste.

Stebina ir tai, kad Prezidentė nė vieno savo paskirto vadovo nepaliko antrai kadencijai. Aiškinti to rotacijos privalumais neišeina, nes juk ir pati D.Grybauskaitė stojo į kovą dėl antros kadencijos, mat, anos jos pačios, likę nebaigtų darbų. Vieni gal patys nenorėjo, bet, kaip rodo ankstesnių vadovų tolesnės biografijos, dažnai aukštos kvalifikacijos specialistai pasibaigus kadencijai lieka gatvėje ieškotis darbo, net jei buvo pakankamai gerai vertinama jų ligšiolinė tarnystė valstybei.

Štai buvusiai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkei Dianai Korsakaitei teko tenkintis Seimo nario Kęstučio Daukšio patarėjos pareigomis.

O Vytautas Grigaravičius, vienas ryškiausių buvusių policijos generalinių komisarų (2001–2008 m.), iš šio posto atsistatydinęs ne dėl savo darbo broko, bet prisiėmęs politinę atsakomybę, kai girtas Skuodo policininkas automobiliu užmušė tris vaikus,  dabar tiesiogiai išrinktas Alytaus meru, pasakoja, kad jam po atsistatydinimo niekas nesiūlė jokių pareigų valstybės institucijose: „Atrodo, esi niekam nereikalingas, išeini į gatvę. Nors tiek metų esi pakankamai gerai parengtas valstybės tarnautojas, kartu esi niekas.“

Tiesa, tuometis premjeras Gediminas Kirkilas per kitą asmenį buvo perdavęs, kad siūlys patarėjo pareigas. Bet V.Grigaravičius pasakęs, kad nesutiktų, tad to siūlymo ir nesulaukęs. „Sulaukiau tik politikų kvietimų ateiti į vieną ar kitą partiją ir pažadą gauti kokį postą partijai laimėjus rinkimus. Bet man tai nepriimtina“, – sako V.Grigaravičius.

Antra vertus, jis prisipažįsta, kad gal ir nebūtų ėmęsis valstybės tarnybos: „Jau buvau ten, parodžiau, ką galiu, išsisėmiau. Reikia naujų žmonių su naujomis idėjomis. Tos pareigos labai alina visais atžvilgiais, ne tik fiziškai. Tai nėra, kaip kitiems atrodo, tik garbingos pareigos – ten reikia labai daug dirbti, priimti sprendimus. Tai žinantys ir save gerbiantys žmonės labai atsakingai vertina tokius siūlymus ir ne visi sutinka. Atsisako tikrai ne dėl to, kad netenkintų alga, – dėl atsakomybės. Nežinai, kaip pavyks naujame poste: gal žmogus kompetentingas viename lygmenyje, viename darbe, o ten gali pasijusti ne savo vietoje.“

Buvęs policijos generalinis komisaras pasakoja, kad tiesioginis darbas – kontroliuoti, organizuoti – aiškus, bet sąlytis su politikais sudėtingesnis: prasideda simpatijos ir antipatijos, vertinimai ne visiškai įsigilinus į problemas ar netiksliai žinant įstatymus. Tad jei žmogus rimtai mąsto apie darbą, gavęs pasiūlymą į aukštą valstybės postą labai pasveria galimybes ir dažnai lieka prie ligšiolinių pareigų, nes mato, kad perėjus į naujas gali būti labai daug problemų. Kad ir toks pavyzdys: per 25-erius nepriklausomybės metus vienintelis prokuroras, kuris išbuvo visą kadenciją, yra D.Valys. Kiti buvo pakeisti. Tai irgi kažką sako. Ir tokių pavyzdžių daugybė.

Žinoma, kartą postą gavę, bet pasitikėjimo nepateisinę asmenys neturėtų tapti amžinaisiais valdininkais. Bet jei norime ugdytis aukšto profesionalumo valstybės vadovaujantį personalą, būtų išmintinga panaudoti baigusių kadenciją gerų vadovų patirtį. O toks požiūris paskatintų ir kitus gabius žmones sutikti kandidatuoti į tokius postus, nesibaiminant, kad po kelerių metų jiems bus pamojuota atsisveikinant be tolesnės karjeros perspektyvų.

Be abejo, nesame Japonija, kur visa galimos karjeros hierarchija sudėstyta į griežtas schemas. Vis dėlto aukštuose valstybės postuose gausėjant „kengūrų“, dirbtiniu būdu užšokdintų į aukštus postus, vertėtų susimąstyti, ką tai reiškia valstybei. Maža, kad politinis sluoksnis vis silpnėja ir keliolika tūkstančių narių turinčios partijos neranda dviejų trijų žmonių, tinkamų į ministrus, bet net į valstybės institucijų vadovus dažnas autoritetingas žmogus nenori eiti. Kam: kad prarastum turimą garbingą darbą, kad būtum politikų bandomas tampyti už virvelių, o visuomenės apšauktas vagimi, nes visi valdžioje – vagys, galų gale kad būtum išmestas į gatvę? O dažnam ir nesiūloma, nes politikams geriau manipuliuoti menkiau savarankišku žmogumi.

Tad ir valdo Lietuvą vidutiniokai ar vadovai pradinukai. O jei žmogus nepasiekė asmeninės sėkmės savo pasirinktame gyvenimo kelyje – negali atvesti į ją ir kitų. Ar tikrai mus tai tenkina?

Aušra Lėka

Ekspertai pataria: reikia žinoti, ko ieškoma

„Gero darbo prielaida – kai žmogaus turima patirtis, jo gebėjimai, žinios atitinka tai pareigybei keliamus reikalavimus“, – pagrindinę sėkmės prielaidą apibrėžia Organizacijų vystymo centro, padedančio verslo ir kitoms institucijoms ugdyti žmogiškąjį potencialą, partnerė Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė.

Ekspertės manymu, nesvarbu, ar toks žmogus iš sostinės ar iš provincijos, dirba toje institucijoje ar ateina iš, pavyzdžiui, akademinio sluoksnio, – svarbiausia, kad jis atitiktų reikalavimus, reikalingus sėkmingam darbui einant tas pareigas. Bet čia ir problema: kad žinotum, ar asmuo atitiks reikalavimus, reikia labai aiškiai suformuluoti, kokių privalumų komplektas lemtų sėkmingą darbą viename ar kitame poste. Tada visiems su tuo susijusiems asmenims būtų aiškus ratas žmonių, tarp kurių reikia žvalgytis kandidatūrų. O dabar į aukštus valdžios postus, turinčius didelį poveikį valstybės sėkmei, ieškoma žmogaus, iki galo neapsisprendus, kas einant tas pareigas lemia sėkmingą darbą, tad vadovaujamasi simpatijų ir antipatijų principu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis atkreipia dėmesį, kad vadovų pareigybės valstybės institucijose skiriasi: valstybės politikui (pavyzdžiui, ministrui) svarbus politinis lojalumas, valstybės tarnautojui (pavyzdžiui, įstaigos prie ministerijos vadovui) – karjeros tęstinumo, o valstybės pareigūnai (Seimo, prezidento skiriami vadovai) yra kažkur per vidurį: čia reikia derinti politinį pasitikėjimą ir karjeros nuopelnus, kartais tai sutampa, o kartais ne. Kandidatų pasirinkimas, pasak eksperto, priklauso ir nuo to, kokių tikslų siekiama skiriant vieną ar kitą asmenį. Jeigu manoma, kad sistema ar institucija veikia neefektyviai ir reikia „šviežio kraujo“, gali būti pagrįsta skirti asmenį iš šalies, iš kitos sistemos, pavyzdžiui, teisėją skirti generaliniu prokuroru.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį V.Nakrošis, Lietuvoje apskritai daugėja vadovų, einančių pareigas laikinai, ir tai didžiulė problema. 2014 m., kai vyko Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų rotacija, tik 34 proc. visų vadovų buvo nuolatiniai. „Sukūrėme kadencijas minėtiems vadovams, bet nesukūrėme vadovų tarnybos. Be to, 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie kandidatai (galbūt partijų ir ministrų palaikomi) negalėjo jų visiškai atitikti ir todėl galbūt buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas, nors turėtų būti nuostata, per kokį trumpiausią laiką turi būti skelbiamas konkursas. O tai, kad Generalinė prokuratūra bus be nuolatinio vadovo neapibrėžtą laiką, nėra sveika šiai sistemai – pavaduotojas juk neturi mandato pokyčiams“, – vertina V.Nakrošis.

Kitose Baltijos šalyse aukščiausių institucijų kadrų skyrimo tvarka yra pastebimai kitokia. Tai lemia ne vien čia susiformavusi politinė kultūra, bet ir politinės sistemos sąranga. Jau pirmaisiais pokomunistinės raidos metais pastebėta, kad politinės konkurencijos tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra mažiau ir ji daugiausia susijusi su konfliktais tarp estiško ir latviško politinio elito bei rusakalbių palaikomų politinių partijų. Tokia padėtis lėmė, kad politinis elitas šiose šalyse yra labiau susitelkęs, sutariantis ir vieningesnis, o jo bendras tikslas, ypač Latvijoje, ilgą laiką buvo ir vis dar yra neprileisti prie valdžios ir reikšmingų postų rusakalbės visuomenės dalies.

Be to, Estija ir Latvija – parlamentinės respublikos, todėl ir kovų tarp prezidentų ir parlamentarų (kurie čia ir renka prezidentą) būna kur kas mažiau.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais atlikti Baltijos šalių politinio elito tyrimai ir apklausos parodė, kad Estijoje ir Latvijoje kur kas dažnesnis neformalus bendravimas tarp institucijų: nuolatiniai neoficialūs kontaktai šiose šalyse vaidina itin svarbų vaidmenį priimant sprendimus. Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, perskyra tarp biurokratijos ir politikos yra kur kas mažesnė, todėl dėl vienos ar kitos institucijos vadovų kandidatūros dažnai susiderama institucijų koridoriuose, o ne parlamento tribūnose.

Elitistinės politikos tradicija persikėlė ir į politinių partijų plotmę. Pavyzdžiui, kone dešimtmetį Latvijos politikoje dominavusi ir nuolat koalicinių vyriausybių darbe dalyvavusi partija „Latvijos kelias“ 1993 m. rinkimus laimėjo teturėdama 260 narių, iš kurių 36 pateko į parlamentą. Estijoje pagrindinė, centristine save įvardijanti Reformų partija vyriausybės darbe nenutrūkstamai dalyvauja šešiolika metų, o premjero postą išlaiko dešimtmetį. Labai sunku įsivaizduoti tokią situaciją Lietuvoje.

Sudėtinga atrasti „politinių kengūrų“, vadovaujančių svarbioms institucijoms, Estijoje. Tiesa, šioje šalyje tokiais nebent galima pavadinti būrį jaunų politikų, kuriems pasitikėjimo kreditas suteikiamas labai anksti. Tarp jų ir premjerui – šiandieninis valdančiosios Reformų partijos lyderis ir ministrų kabineto vadovas Taavi Roivas, rudenį švęsiantis 36 metų gimtadienį, yra jauniausias ministras pirmininkas Europoje. Tačiau jaunas amžius anaiptol nereiškia kompetencijos stokos. Jei kalbėsime apie teisėsaugą, Estijoje generalinį prokurorą teisingumo ministro siūlymu skiria vyriausybė, o ne parlamentas, todėl iš esmės užtenka pasiekti vidinį valdančiosios koalicijos sutarimą. Po nepriklausomybės paskelbimo šalyje iš viso buvo septyni generaliniai prokurorai. Šiuo metu šį postą užima Lavly Perling, savo kadenciją pradėjusi 2014-ųjų rugsėjį. Generalinėje prokuratūroje L.Perling dirba nuo 1996 m.: karjerą pradėjo kaip prokuroro padėjėja, vėliau tyrė su narkotikų prekyba susijusias bylas, 2004–2007 m. vadovavo regioninėms Viru ir Pohjos prokuratūroms, o prieš tapdama generaline prokurore vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriui.

Nepriklausomoje Latvijoje iki šiol tebuvo vos trys generaliniai prokurorai. Kandidatus į šį postą Saeimai Latvijoje siūlo Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Dešimtmetį (1990–2000 m.) šiai institucijai vadovavo vienas pagrindinių jos kūrėjų Janis Skrastinis. Postą jis paliko savo noru dėl tuo metu šalį krėtusio pedofilijos skandalo. Dvi kadencijas, dar dešimtmetį (2000–2010 m.), prokuratūrai vadovavo Janis Maizytis, kuris buvo pasirinktas kaip J.Skrastinio darbų tęsėjas ir artimas jo žmogus, kilęs iš to paties Cėsių miesto (iki paskyrimo jis šešerius metus vadovavo Cėsių prokuratūrai), kartu su pirmtaku mokęsis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nuo 2010-ųjų Latvijos generalinio prokuroro pareigas eina Erikas Kalnmeieras. Prieš užimdamas šį postą jis dešimtmetį vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamosios teisės departamentui, 1994–2000 m. buvo prisiekusysis advokatas, dar prieš tai dirbo „Parex“ banko teisininku, o karjerą pradėjo kaip rajoninės prokuratūros tyrėjas.

Naujasis prokuroras J.Mazyčiui, kuriam vadovaujant Generalinė prokuratūra ėmėsi reikšmingų korupcijos bylų, tarp jų ir nuo 1988-ųjų Ventspilio mero pareigas einančio Aivaro Lembergo korupcinių ryšių tyrimo, pasiūlė užimti bet kokias kitas jo norimas pareigas prokuratūroje. J.Maizytis jų atsisakė ir vėliau patarinėjo prezidentui Andriui Bėrziniui saugumo klausimais, o šiuo metu vadovauja Konstitucinio saugumo biurui – latviškajam Valstybės saugumo departamentui.

Tad tokio lygio institucijų vadovais Latvijoje nesišvaistoma, kita vertus, kritikai pasakytų, kad itin reta vadovų kaita ir jų pirmtakų darbų tęstinumas kliudo vykdyti reikšmingas reformas ar įžvelgti naujas veiklos perspektyvas. Tą neretai pabrėžia ir kone prieš kiekvienus rinkimus į politinę areną žengiantys balsingi naujokai, žadantys reikšmingų permainų ir teisėsaugos srityje.

O kaimyninėje Lenkijoje generalinio prokuroro postas atsirado tik 2010-aisiais, iki tol šias funkcijas vykdė Teisingumo ministerija. Generalinį prokurorą šioje šalyje skiria prezidentas, pasirinkdamas iš dviejų kandidatų, kuriuos siūlo nacionalinė teismų bei nacionalinė prokurorų tarybos. Nuo 2010-ųjų šias pareigas eina Andrzejus Seremetas, buvęs Aukščiausiojo teismo teisėjas, ilgametis Tarnuvo ir Krokuvos teismų teisėjas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos generalinių prokurorų atlyginimai panašūs: Lietuvos generalinis prokuroras per mėnesį uždirba daugiau nei 3400 eurų, Latvijoje ir Estijoje atlygis už šį darbą yra keliais šimtais eurų didesnis. Šiek tiek didesnis  Lenkijos generalinio prokuroro atlygis, tačiau ir valstybės bei atsakomybės mastai visai kiti.

Žvelgiant į Estijos, į kurią dažnai mėgstame lygiuotis, vyriausybės ministrus, „pradinukų“ čia galima atrasti, tačiau taip juos galima vadinti tik pagal amžių, bet ne patirtį, ambicijas ar vadybinį talentą. Nors Estijos valdančiąją koaliciją, kaip ir Lietuvoje, sudaro trys partijos, kurios savo įvardija kaip priklausančias skirtingoms ideologijoms, – centristinė Reformų partija, kairieji socialdemokratai bei dešinioji „Pro Patria“ ir „Res Publica“ sąjunga, kandidatų į ministrus paieškai šios partijos skiria didesnį dėmesį, o niekam negirdėtiems, vietiniams provincijos veikėjams į aukščiausius postus iš karto prasimušti nepavyksta.

Jauniausias ministrų kabineto narys – 34-ąjį gimtadienį netrukus švęsiantis sveikatos apsaugos ir darbo ministras Rannaras Vassiljevas. Prieš tapdamas ministru jis penkerius metus darbavosi 15 tūkst. gyventojų turinčio Rakverės miesto mero pavaduotoju, o prieš ketverius metus buvo išrinktas į parlamentą. Tačiau ten politikas spėjo tapti itin svarbaus finansų komiteto pirmininku. Iš tokios pozicijos į ministrus septynmylio žingsnio žengti nereikia.

Iš penkiolikos Estijos vyriausybės narių šeši nėra iš sostinės Talino arba Estijos kultūros ir švietimo židinio, antro pagal dydį šalies miesto Tartu. Tačiau iš šio šešeto karjerą provincijoje pradėjusių ir iš karto į ministrus „peršokusių“ politikų neatrasime. Be minėto R.Vassiljevo, kaimo reikalų ministras Urmas Kruuse, kilęs iš Elvos miesto, prieš tai buvo sveikatos apsaugos ir darbo ministras, o iki posto vyriausybėje septynerius metus vadovavo Tartu miestui. Verslumo ministrė Urve Palo, prieš pasukdama į politiką, vadovavo didelei užsienio kapitalo įmonei, kultūros ministras Indrekas Saaras dešimtmetį vadovavo įvairiems Estijos teatrams, vidaus reikalų ministras Hanno Pevkuras lig tol vadovavo Socialinės apsaugos bei Teisingumo ministerijoms, beveik dešimtmetį yra Estijos parlamento narys.

Nors ir būdami gana jauno amžiaus (Estijos vyriausybės ministrų amžiaus vidurkis – 41 metai), didžioji dalis politikų savo partijos veikloje dalyvauja bent antrą dešimtmetį, taigi yra partijų užauginti ir perėję visus jų laiptelius.

O štai  Latvijos vyriausybėje provincijos klerkų valdysenos pavyzdžių nesudėtinga pamatyti. Pradėti būtų galima ir nuo pačios ministrės pirmininkės Laimduotos Straujumos, kuri sovietmečiu penkiolika metų praleido Latvijos mokslų akademijos Agrarinės ekonomikos skyriuje, vėliau dirbo Žemės ūkio konsultavimo centre, Latvijos hipotekos ir žemės banke, valstybės sekretore Žemės ūkio, Regioninių reikalų ir savivaldybių ministerijose.

Politinė L.Straujumos karjera staiga pradėjo kilti kaip ant mielių: trejus metus išbuvusi žemės ūkio ministre, 2014-aisiais po parduotuvės „Maxima“ griūties Rygoje pasitraukus Valdžiui Dombrovskiui, technokratiška, visą gyvenimą žemės ūkio srityje dirbusi politikė gana netikėtai tapo vyriausybės vadove. Tačiau per savo vadovavimą ir Latvijos pirmininkavimą Europos Sąjungai politikė kol kas labiausiai spėjo pasižymėti savo prastomis anglų kalbos žiniomis.

Latvijos ekonomikos ministerijai šiandien vadovauja Žaliųjų ir valstiečių sąjungai atstovaujanti 33 metų amžiaus šachmatininkė, daugkartinė šalies čempionė, kuri iki tol dirbo Ventspilio technologijų parke. O šalies švietimo ir mokslo sistema šiuo metu patikėta nedidelio Preilių miestelio matematikos mokytojai Marytei Seilei. Prieš pasukdama į politika ji spėjo tapti mokyklos direktorės pavaduotoja, vėliau pasuko į verslą – UAB „Maxima“ ir keliose kitose įmonėse dirbo personalo ir verslo procesų direktore, vėliau vadovavo privataus verslo inicijuotai švietimo paramos programai.

Taigi „politinių kengūrų“ šuoliai aukštyn ir nusileidimai žemėn pirmiausia susiję su politine branda ir politinių partijų kokybe. Ten, kur šios pirmiausia rūpinasi savo prestižu ir viešosios politikos kokybe, būtent žmonių kompetencija, o ne postų dalybos, išskaičiavimai ar duoklė nusipelniusiems tampa svarbiausia vieno ar kito paskyrimo priežastimi. Tačiau ten, kur susitarti sudėtinga, o gal ir niekam nenaudinga, į priekį žengia ne geriausieji, bet beveidės kompromisinės figūros.

Dovaidas Pabiržis

Generalinių prokurorų atlyginimai (Eur)

Lietuvos generalinio prokuroro  3443

Latvijos generalinio prokuroro  3750

Estijos generalinio prokuroro   3850

Lenkijos generalinio prokuroro  4080

Šaltiniai: wynagrodzenia.pl, kasjauns.lv, prokuraturos.lt, news.postimees.ee