Kaip žinoma, sąvoka “lobistas” yra kilusi iš angliško žodžio “lobby”, reiškiančio prieangį, koridorių. XVII a. taip buvo vadinamas Anglijos parlamento rūmų vestibiulis, kuriame ir vykdavo interesų grupių atstovų ir parlamentarų pokalbiai apie priimamus teisės aktus. Suprantama, intriguojanti užkulisių prietema kelia tam tikrą įtarumą, tačiau verta paminėti, kad šiuolaikinio lobizmo šaknys vis dėlto kildinamos iš XVIII a. JAV Kongreso priimtos JAV konstitucijos pataisos, kuri garantavo piliečiams teisę pateikti valdžiai peticijas ir užtikrino, kad “Kongresas nepriims įstatymų, ribojančių žmonių teisę kreiptis į valdžią, siekiant skriaudų (nuostolių) atlyginimo”.

Taigi nuo šios juridinės atramos, kaip peticijų teisė, ir vystėsi vakarietiško tipo interesų atstovavimas. Nieko stebėtina, kad jau XVIII a. pabaigoje Kongresą užplūdo verslininkų atstovų peticijos, o vienas pirmųjų susirėmimų įvyko dėl prekybos muitų – vieni reikalavo juos didinti, kiti, priešingai, mažinti. Tai suprantama – juk verslininkai visada buvo viena aktyviausių visų šalių visuomenės grupių. Ir iki šiol lobizmas dažniausiai siejamas būtent su atstovavimu verslo interesams. Vėliau jėgos ir veiklos masto įgavo profesinių sąjungų susivienijimai, žemdirbių, vartotojų, žaliųjų grupės ir kitos visuomeninės organizacijos.

Iki šiol daugiausiai lobistų yra Vašingtone, o po jo – Briuselyje, kur susikerta daugelio šalių vyriausybių, įvairių pasaulinių verslo organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų interesai.

Sovietiniais laikais lobizmo Lietuvoje, aišku, nebuvo. Tiksliau, tuomet buvo sovietinis lobizmas, kurio atstovų pagrindinis tikslas buvo pasitelkus stipriuosius alkoholinius gėrimus bei deficitinius maisto produktus iš Maskvos gauti kokių nors staklių, vamzdžių ar kitų Lietuvos įmonėms reikalingų dalykų. Dėl politikos krypčių bei ūkio teisinio reguliavimo tuomet apskritai nebuvo galimybės diskutuoti, ir vakarietiško tipo peticijų teisė tiesiog neegzistavo. Turbūt dėl to iki šiol Lietuvoje atstovavimas verslo interesams dažnai turi neigiamą atspalvį ir yra gretinamas su primityviu tiesioginės materialinės naudos siekiu.

Vakarietiško stiliaus atstovavimo verslui pradžia Lietuvoje laikytini 1989 metai, kai buvo įkurta Lietuvos pramonininkų asociacija, vėliau tapusi konfederacija. Ši organizacija tuomet jau kėlė sau tikslą atstovauti besikuriančiam verslui, propagavo “ekonomikos dėsniais grindžiamą ūkio tvarkymą”, siekė aktyviai bendradarbiauti su valdžia. Viena iš besikuriančios vakarietiškos atstovavimo verslui kultūros išraiškų tapo 1996-aisiais Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir tuomet Seimo rinkimus laimėjusios Tėvynės sąjungos pasirašytas memorandumas, numatęs šalies pramonės eksporto skatinimą, sąlygų užsienio investicijoms gerinimą, privačios nuosavybės apsaugos stiprinimą.

O šalia Pramonininkų konfederacijos sėkmingai auga ir kitos verslo konfederacijos, atstovaujančios paslaugų verslo sektoriui, smulkiajam verslui. Jų interesai dėl atstovavimo skirtingoms verslo sritims dažnai nesutampa ar būna netgi priešingi. Prieš metus po ilgų diskusijų, šįkart jau kartu su profesinių sąjungų susivienijimais ir Vyriausybe, keletas didžiausių šalies verslo organizacijų pasirašėme Nacionalinį susitarimą, kuris tapo solidarumo simboliu sunkiomis valstybei ekonominio sunkmečio aplinkybėmis, nemažai prisidėjo prie viešųjų finansų subalansavimo, padėjo užtikrinti valstybėje socialinį stabilumą, tapo vienu iš Vyriausybės veiklos instrumentų, padėjusių išlaikyti Lietuvos konkurencingumą. Tai rodo nuoseklią šalies socialinio dialogo raidą vakarietiška kryptimi.

Šiuolaikinėse visuomenėse interesų grupių dalyvavimas ir politinis kompromisas yra būtini politinės kultūros elementai. Tačiau Lietuvoje dažnai manoma, kad jeigu interesams atstovaujama organizuotai, tai jie gali būti žalingi valstybei. Ypač jei kalbama apie verslo interesus. Vis dėlto nepamirškime, kad verslininkai sudaro tik labai mažą visuomenės dalį, o parlamentą renka visi šalies žmonės. Atsižvelgdami į tai politikai ir priima sprendimus. Šiuo metu Seime yra įregistruota arba jau svarstoma apie 50 verslą vienaip ar kitaip reguliuojančių teisės aktų, ir dauguma jų numato vienokius ar kitokius verslo laisvės apribojimus, verslo kontrolės didinimą.