"Veido" archyvas

Vienuolis Ajahn Brahmas pasakoja istorijas, galinčias padėti pasveikti nuo depresijos

Išmintis – tai visų pirma paprastumas; didelė išmintis – tai šypsena, nieko nedarymas ar puodelis arbatos. Tai suprasite perskaitę budizmo vienuolio Ajahn Brahmo knygą “Atverk savo širdies duris”, kurią išleido leidykla “Tyto alba”, o jos ištrauka pasidalijo su “Veidu”.

Laisvė nuo baimės

Kaltė žiūri į mūsų praeities plytų sieną, matydama tik blogai paklotas plytas, o baimė spokso į mūsų ateities plytų sieną, įžiūrėdama tik tai, kas gali nutikti blogai. Apakinti baimės mes tiesiog nebematome sienos dalies, pastatytos iš to, kas galbūt klostysis tiesiog puikiai. Savo baimę įveiksime tik pamatydami visą sieną, kaip šioje istorijoje, nutikusioje per vieną paskutinių mano mokymų Singapūre.

Keturių paskaitų ciklas buvo suorganizuotas likus keliems mėnesiams iki jų pradžios: užsakyta didelė ir brangiai kainavusi pustrečio tūkstančio vietų salė Singapūro “Suntec City” komplekse, autobusų stotelėse iškabinėti plakatai. Kaip tik tuomet Aziją ištiko SŪRS protrūkis. Kai atvykau į Singapūrą, buvo uždarytos visos mokyklos, gyvenamųjų namų kvartaluose paskelbtas karantinas, o vyriausybė ragino susilaikyti nuo bet kokių masinių susibūrimų. Visus buvo apėmusi baimė. Tad manęs paklausė:

– Gal atšaukiame renginį?

Tos dienos rytą vieno dienraščio pirmasis puslapis dideliais juodais skaitmenimis skelbė, kad jau devyniasdešimt devyniems Singapūro gyventojams patvirtinta SŪRS diagnozė. Aš pasiteiravau, kiek iš viso gyventojų Singapūre.

Tuomet jų buvo apie keturis milijonus.

– Vadinasi, 3 999 901 gyventojas nėra užsikrėtęs SŪRS! Tęskime viską toliau, – pasakiau aš.

– Bet jeigu kas nors užsikrės SŪRS? – ištarė baimė.

– O jeigu neužsikrės? – atsakė išmintis. Išminties pusėje tikimybė buvo didesnė.

Taigi mano paskaitos prasidėjo. Pirmąjį vakarą susirinko apie pusantro tūkstančio žmonių. Ir tas skaičius nuolat didėjo, kol galiausiai paskutinį vakarą salė buvo pilnut pilnutėlė. Iš viso mano paskaitose apsilankė apie aštuonis tūkstančius žmonių. Jie sužinojo, kaip pasipriešinti neracionaliai baimei, dėl to turės daugiau drąsos ateityje. Jiems patiko mano pasakojimai, ir jie išėjo laimingi, vadinasi, ir jų imuninė sistema, kovojanti su virusais, taip pat sutvirtėjo. Kadangi jie smagiai juokėsi iš linksmų mano istorijų, pramankštino plaučius, taigi kartu sustiprino ir kvėpavimo sistemą! Šitai jiems pabrėždavau kiekvienos paskaitos pabaigoje. Nereikia ir sakyti, kad nė vienas iš mano auditorijos nesusirgo SŪRS.

Ateities galimybės yra begalinės. Kai sutelkiame dėmesį į galimas nesėkmes, tai vadinama baime. Kai prisimename ir kitas, gerąsias galimybes, kurios paprastai net labiau tikėtinos, tai vadinama laisve nuo baimės.

Kas nėra išmintinga

Prieš kelerius metus pasaulinėje spaudoje nuskambėjo keli su Tailando vienuoliais susiję skandalai. Vienuoliai yra įpareigoti griežtai laikytis celibato. Mano tradicijoje, kad būtų išvengta bet kokių įtarimų, susijusių su celibatu, vienuoliams negalimi jokie fiziniai kontaktai su moterimis, o vienuolėms – su vyrais. Plačiai aprašytuose skandaluose vienuoliai sulaužė šią taisyklę. Tai buvo neklusnūs vienuoliai. Spauda žinojo, kad jų skaitytojamsįdomūs tik neklusnūs, o ne nuobodūs ir taisyklių paisantys vienuoliai.

Per tuos įvykius nusprendžiau, kad pats laikas ir man prisipažinti. Taigi vieną penktadienio vakarą mūsų šventykloje Perte prieš kokių trijų šimtų žmonių auditoriją, tarp kurių buvo ir ilgamečių mūsų šalininkų, sukaupiau visą drąsą ir išklojau jiems visą tiesą.

– Noriu jums prisipažinti, – pradėjau aš, – ir tai nėra lengva. Prieš kažkiek metų… – neryžtingai stabtelėjau.

– Prieš kažkiek metų, – tęsiau toliau, – praleidau vienas laimingiausių savo gyvenimo akimirkų… – vėl sustojau.

– Praleidau vienas laimingiausių savo gyvenimo akimirkų… mylinčiame kito vyro žmonos glėbyje. – Aš pasakiau tai. Aš prisipažinau.

– Mes buvome apsikabinę. Mes glamonėjomės. Ir mes bučiavomės, – užbaigiau aš. Tuomet nuleidau galvą ir įsistebeilijau į kilimą.

Girdėjau, kaip salėje kažkas ištiktas šoko giliai įkvėpė oro. Rankos pridengė išsižiojusias burnas. Kažkas sušnibždėjo:

“O ne! Tik ne Ajahn Brahmas!” Įsivaizdavau daugumą savo ilgamečių šalininkų, einančių prie durų, pro kurias niekada nebegrįš. Net pasauliečiai budistai nesidairo į kitų vyrų žmonas – juk tai svetimavimas! Pakėlęs galvą ramiai nužvelgiau savo klausytojus ir nusišypsojau.

– Ta moteris, – suskubau paaiškinti, kol visi neišsiskirstė, – ta moteris buvo mano mama. Kai aš dar buvau kūdikis.
Visa auditorija atsiduso ir pratrūko juoktis.

– Taip, tai tiesa! – sušukau į mikrofoną, bandydamas perrėkti triukšmą. – Ji buvo kito vyro – mano tėvo – žmona. Mes buvome apsikabinę, glamonėjomės ir bučiavomės.

Ir tai buvo vienos laimingiausių mano gyvenimo akimirkų.

Kai klausytojai nusišluostė ašaras ir liovėsi kikenę, atkreipiau jų dėmesį, kad, ko gero, visi pasmerkė mane neteisingai.

Nors jie girdėjo viską tiesiai iš mano lūpų, o mano žodžių prasmė atrodė visiškai aiški, jie padarė klaidingą išvadą.

Laimė, o tiksliau todėl, kad buvau tai kruopščiai suplanavęs, galėjau paaiškinti klausytojams jų klaidą.

– O kiek kartų, – paklausiau, – mes skubotai padarome išvadas, kai viskas atrodo taip akivaizdu, o tada suprantame klydę, siaubingai klydę?

Kategoriški sprendimai: “Tai – tiesa, o visa kita – melas”, nėra išmintingi.

Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas

Vienuolystės pradžioje gyvenimas Tailande man atrodė labai neteisingas. Vyresnieji vienuoliai gaudavo geriausią maistą, sėdėdavo ant minkščiausių pagalvėlių ir jiems niekada nereikėdavo stumti karučių. O mano vienintelis dienos patiekalas buvo šlykštus; apeigų metu tekdavo ištisas valandas sėdėti ant kietų betoninių grindų (jos, be to, buvo gumburiuotos, nes kaimiečiai buvo niekam tikę betonuotojai) ir kartais reikėdavo labai sunkiai dirbti. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Praleidau daug nesmagių valandų, ieškodamas, kaip pateisinti savo nepasitenkinimą. Vyresnieji vienuoliai tikriausiai jau tokie nušvitę, kad visas tas gardus jiems gaminamas maistas tiesiog be reikalo švaistomas, todėl aš turėčiau gauti geriausią maistą. Vyresnieji vienuoliai metų metus yra prasėdėję sukryžiuotomis kojomis ant kietų grindų ir tikriausiai prie to pripratę, todėl aš turėčiau gauti tas minkštas pagalvėles. Be to, vyresnieji vienuoliai ir taip jau nutukę nuo geriausio maisto, ant užpakalių turi “natūralias pagalvėles”. Vyresnieji vienuoliai tik nurodinėja, ką jauniesiems dirbti, bet patys nieko nedirba, tai kaipgi jie gali žinoti, ką reiškia karštą dieną stumti sunkų karutį?! O kadangi visus darbus yra jie sumanę, tai patys ir turėtų juos dirbti! Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!

Pats tapęs vyresniuoju vienuoliu, valgiau geriausią maistą, sėdėjau ant minkštos pagalvėlės ir beveik nebedirbau fizinio darbo. Bet vis save pagaudavau su pavydu žvelgiantį į naujokus. Jiems nereikėjo sakyti kalbų prieš susirinkusią minią, visą dieną klausytis kitų žmonių problemų ar valandų valandas leisti tvarkant vienuolyno reikalus. Jų neslėgė jokia atsakomybė, jie turėjo daug laisvo laiko vien tik sau. Ne kartą nugirdau save sakantį: “Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!”

Ir staiga aš suvokiau, kaip yra iš tiesų! Jaunuosius vienuolius kamuoja “jauno vienuolio kančios”, o vyresniuosius graužia “vyresniojo vienuolio kančios”. Kai tapau vyresniuoju vienuoliu, tiesiog pasikeitė kančios forma.

Lygiai tą patį jaučia ir vieniši, nesukūrę šeimos žmonės, jie pavydi vedusiems, o vedę pavydi viengungiams. Taigi turėtumėte prisiminti, kad vesdami ar ištekėdamos jūs tiesiog pakeičiate “viengungio kančias” į “vedusiojo kančias”.

Išsiskyrę mes ir vėl tik pakeičiame “vedusiojo žmogaus kančias” į “viengungio kančias”. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Kai esame skurdžiai, pavydime tiems, kurie yra turtingi. Tačiau daugybė turtuolių pavydi neturintiesiems pinigų – pavydi nuoširdžios draugystės ir laisvės nuo atsakomybės. Praturtėjus pasikeičia tik viena: “neturtėlio kančios” į “turtuolio kančias”. Išėjus į pensiją ir netekus pajamų šaltinio, pasikeičia tik vienas dalykas: “turtuolio kančios” į “neturtėlio kančias”. Ir taip tęsiasi be galo. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Manydami, kad būsite laimingi, tapę kuo kitu, klystate. Tapus kuo kitu, tik pasikeis kančios forma. Bet kai jaučiatės laimingas būdamas tuo, kuo esate dabar: jaunesniu ar vyresniu, vedusiu ar viengungiu, turtingu ar skurdžiumi, jūs esate laisvas nuo kančios. Koks aš laimingas, o jie – tokie vargšai!

Iš anglų kalbos vertė Inga Bytautė

"Veido" archyvas

Apie autorių

Ajahn Brahmas gimė 1951 m. Londone ir tuomet jo vardas bei pavardė buvo Peteris Bettsas. Baigęs mokyklą, jis studijavo teorinę fiziką Kembridže, o dabar jau daugiau kaip trisdešimt metų yra Theravada budizmo miško tradicijos vienuolis, mokantis budizmo Australijoje, Singapūre ir Malaizijoje. Kassavaitinių jo pamokymų “You Tube” reguliariai klausosi daugiau nei 20 tūkst. žmonių iš viso pasaulio.

Budizmo istorijos apie laimę, surinktos šioje knygoje, – Ajahn Brahmo mokymo pagrindas. Dažnai atrodo, kad viso pasaulio nelaimės užgriuvo būtent mus; dažnai problemos būna tikros, o mūsų jėgos – menkos. Dažnai apima liūdesys ir nepasitenkinimas pačiais savimi. Tačiau vienuolis sako: mums trūksta tik sielos ramybės, skaidraus žvilgsnio ir gebėjimo atverti savo širdis laimei.

Ajahn Brahmas pasakoja istorijas, galinčias padėti pasveikti nuo depresijos, pažvelgti į savo gyvenimą naujomis akimis, pakeisti savo likimą ir net išgyventi, pakibus tarp gyvybės ir mirties.