"Veido" archyvas

Tu turi taip daryti, nes aš tau taip liepiau.

Žinoma, vaikas jūsų turi klausyti. Tačiau tikrai ne todėl, kad tai jūsų kaprizas, o todėl, kad tą daryti dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia. Jei jūs būsite kategoriški ir užsispyrę, sulauksite pasipriešinimo. Arba vos tik jūsų nebus šalia, mažylis elgsis priešingai.

Kaip elgtis? Nepamirškite pasakyti, kodėl jums svarbu, kad jis vienaip ar kitaip elgtųsi. Pavyzdžiui, negalima bėgti per gatvę, nes tai nesaugu – gali partrenkti mašina ir sužaloti, arba negalima su bateliais bristi į balą, nes gali sušlapti kojos, o tada jau nebesunku ir peršalti. Vaikų gyvenimiškos patirties bagažėlis dar mažas, todėl suaugusiųjų pareiga pasakyti, kaip jiems elgtis. Pavyzdžiui, “puodelį laikyk abiem rankom”, o ne “nedrįsk išpilti arbatos”. Tuomet vaikas girdi tik “ne” ir “išpilti”, tad dažniausiai taip ir padaro. Ir tik tuomet, kai pipiras užpila nesibaigiančių klausimų “kodėl” lavina, kartais užtenka pasakyti – nes aš taip pasakiau. Šios situacijos vis tiek baigiasi dideliu susierzinimu.

Elkis kaip nori – man vis tiek.

Po tokių žodžių vaikas pradės tikrinti, ar taip yra iš tikrųjų ir kiek daug jūs jam leidžiate. Ir tai tikrai nieko gero neduos.

Kaip elgtis? Tokiu atveju geriau pasakykite, kad jūs su vaiku visiškai nesutinkate, bet norite jam padėti, nes jį labai mylite. Ir priminkite – jei vaikas norės patarimo ar pagalbos, visada gali į jus kreiptis. Net jei ir labai esate užsiėmę, išklausykite mažylį. Galite pasidalyti savo asmenine patirtimi, tik jokiu būdu nekomentuokite, nemoralizuokite ir nežeminkite jo. Beje, neskubėkite ir su pagalba – jūs neprivalote išspręsti visų vaiko problemų. Priimdamas sprendimus pats mažylis mokosi įveikti sunkumus. Nežinote, kiek daug vaikui leisti? Pasikliaukite tokia schema: žalia zona – problemos ir sunkumai, kuriuos vaikas sprendžia savarankiškai, žinoma, atsižvelgiant į jo amžių (pavyzdžiui, vaikas vienas gali žaisti kieme), geltona zona – vaikas sprendžia ir daro pats, tėvai laukia pagalbos prašymo ir padeda tokį prašymą išgirdę (vaikas eina į draugo namus ar kiemą), raudona zona – vaikas veikia su tėvais kartu (kartu su tėvais eina į parduotuvę).

Eik pažaisti, aš užsiėmęs ir dabar neturiu laiko.

Ir kiek mes to laiko iššvaistome tokiems bereikšmiams dalykams, kaip savų ambicijų patenkinimas ar nieko gero neduodantys barniai bei ginčai… O mažieji, visą dieną praleidę darželyje, tik ir svajoja, kaip su tėčiu kartu dėlios dėlionę ar klausysis mamos sekamos pasakos. Rodos, tiek nedaug… Po tokių jūsų pareiškimų apie laiko neturėjimą mažylis gali pasijusti atstumtas ir pradėti ieškoti paguodos kitur. Gerai, jei ją suras geraširdės močiutės glėbyje ar artimiau susibičiuliaus su draugišku bendraamžiu iš kiemo. O jei ne?..

Kaip elgtis? Net jei jūsų dienotvarkė suplanuota minučių tikslumu, raskite laiko ir savo atžalai: kartu pažaiskite, pavartykite knygelę ar bent jau kartu eikite gaminti vakarienės, kurios metu mažylis bus vyriausiasis, o tai reiškia – ir svarbiausias jūsų padėjėjas. Žinoma, nutinka ir taip, kad būtent dabar jūs tikrai negalite pažaisti su vaiku. Tuomet pasakykite, kad jums dėl to labai gaila, ir susitarkite, kada tai galėtumėte padaryti. Vaikas turi teisę “įeiti” į tėvų dienotvarkę!

Ne, tu lankysi muzikos pamokas, o ne futbolo treniruotes.

Dažniausiai už mažylį linkę nuspręsti tie tėveliai, kurie turi savų nerealizuotų svajonių. O jei dar vieną ar kitą būrelį lanko draugų, pažįstamų sūnus ar dukra arba šis būrelis tiesiog tuo metu yra labai madingas, tada vaiko norų neretai net neklausiama.

Kaip elgtis? Jei mažylis išties labai gabus muzikai, vertėtų pasistengti jį sudominti muzikavimu, tačiau jokiu būdu neverskite. O gal vaikas spėtų ir į muzikos pamokas, ir paspardyti futbolo kamuolį? Kas žino, gal išbandęs abi sritis ir pats suprastų, kad jam labiau prie širdies vis dėlto muzika. O jei ne, teks jums su tuo susitaikyti – juk pamokas ar treniruotes turės lankyti vaikas, o ne jūs. Antraip gali kilti didžiulis pavojus, kad mažylis iš vis nieko nebenorės, taps apatiškas.

Kitas ne mažiau nemalonus dalykas – jausmas, kad kiti žino geriau, ko man reikia, nei aš pats, ir šis jausmas gali lydėti visą gyvenimą. Tėvams reikėtų visų pirma užduoti sau klausimą, kodėl jie taip nori, kad vaikas lankytų vieną ar kitą būrelį. O tuomet galbūt bus lengviau rasti išeitį.

Mes padarysime patys – tau juk dar per sunku.

Nieko keista, kad mažylį besąlygiškai mylintys tėvai nori suteikti jam gražią ir nerūpestingą vaikystę. Ir turbūt nustebs, kad viską darydami už savo atžalą jai ne padeda, o veikiau priešingai – daro meškos paslaugą. Mat taip elgdamiesi žlugdo mažylio iniciatyvumą ir savarankiškumą.

Kaip elgtis? Žinoma, tai nereiškia, kad mažajam pipirui nebereikia padėti. Reikia. Bet tik tuomet, kai jam pačiam nepavyksta ir iš tiesų reikia pagalbos. Ragindami vaiką ką nors padaryti patį, nepamirškite jam priminti, kad jei nepavyks, jūs visada esate pasirengę jam padėti. Kraštutinumai visada blogai, todėl pabandykite rasti aukso viduriuką.