"Veido" archyvas

Susitikimą su Leonardu Pobedonoscevu planavome ilgai. Nenuostabu, juk jo visur tiek daug: teatro gerbėjai jam ploja Mažojo teatro salėje, televizijos žiūrovus savo charizmatiškumu jis ilgą laiką prikaustydavo prie ekranų laidoje “Rožių kerai”, dar jis – trokštamas įvairių renginių vedėjas. O kur dar tėčio pareigos, trunkančios ne keletą valandų, kol baigsis spektaklio repeticija ar filmavimas televizijoje. Visi puikiai žinome – tėčio pareigos tęsiasi visą parą.

Į pokalbį viename Vilniaus restoranų jis taip pat atskuba ne vienas, o lydimas žavios damos – penkerių metukų dukrytės Emilijos, švelniai tėčio vadinamos žiogeliu, o ši atsineša dar ir savo pliušinę draugę. Sako, jie dažnai leidžia laiką kartu, o apie pareigų ar darbų pasiskirstymą į vyriškus ir moteriškus šeimoje negali būti nė kalbos. Kuris iš poros turi laisvesnio laiko, tas ir imasi kambarius tvarkyti, šeimininkauti virtuvėje ar dukrytę nuvežti į būrelius. Tik prasitaria, kad atrasti laiko pabūti visai šeimai kartu išties nelengva, mat Leonardo žmona Ieva ne mažiau paskendusi darbuosi nei jos vyras. Gal todėl, pasak pašnekovo, tos akimirkos yra kone aukso vertės. Tada šeima lekia į Druskininkus, Palangą, Nidą, svečias šalis ar tiesiog nueina į kiną arba piceriją.

Dėl dukros – į užmiestį

Dar prieš prasidedant pokalbiui Leonardas su Emilija atidžiai peržiūri vaikišką valgiaraštį. Ne, Leonardas nėra pametęs galvos dėl sveiko ir ekologiško maisto. Jau vien leidimas išsirinkti skrudintas bulvytes daug pasako. Tačiau dėl pieno kokteilio su braškėmis, kuris, atrodytų, mažiau nuodėmingas produktas, vyksta derybos. Mat mažylę kankina alergija ir bronchinė astma.

“Kartą važiuojant automobiliu Emilija sėdi ant galinės sėdynės, bandydama išsilaisvinti iš automobilinės kėdutės, kurioje sėdėti ypač nemėgsta, diržų nelaisvės. Galiausiai nutyla. Privažiavę sankryžą atsisukame, o ji, sustingusi ir pamėlusi, žiūri į mus stiklinėmis, nieko nematančiomis akimis. Tąkart abu su žmona beprotiškai išsigandome – mintyse jau beveik laidojome dukrą, nors dabar žinome, kad tai nėra taip baisu, kaip mums tąsyk pasirodė. Tik kažkodėl medikai buvo pamiršę pasakyti, kad alergiškiems vaikams taip gali nutikti…” – prisimena Leonardas ne pačias linksmiausias šeimos gyvenimo akimirkas.

Žaidimų kambaryje švenčiant trečiąjį gimtadienį dukra pradėjo kosėti, ją ištiko pirmasis astmos priepuolis. “Sužinoję diagnozę, iš namų išnešėme kone visus daiktus, galinčius bent kiek alergizuoti dukrytę, įsigijome turbūt patį brangiausią siurblį. Net pakeitėme gyvenamąją vietą – iš pamėgto Užupio, kurį Emilija vis dar vadina namais, persikėlėme į užmiestį. Gydytojai nustatė, kad pagrindinis jos priešas – dulkės ir jų erkutės”, – atsidūsta tėtis.

Obuolys nuo obels…

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad dabar jie sėdi užsibarikadavę namuose ir iš jų niekur nekiša nosies. Mažylė lanko ne tik vaikų darželį, į kurį pradėjo pėdinti sulaukusi pusantrų, bet dar ir baleto bei piešimo pamokas menų mokykloje, į kurias nuvedė, bet tikrai ne varu nuvarė tėvai. “Kada, jei ne dabar, viską išbandyti”, – pradeda dėstyti Leonardas.

Juolab kad ir jis kadaise turėjo galimybę išbandyti viską, ko širdis geidė. Kol galiausiai suprato – jo pašaukimas yra teatras. Tiesa, Leonardo tėvas, pats būdamas verslininkas, tuo labai nesidžiaugė – grasinosi net paprašyti režisieriaus, kad jo į savo renkamą grupę nepriimtų. Bet išėjo taip, kaip yra, o tėvo kalbos taip ir liko kalbomis. Dabar Leonardas, jau augindamas savo dukrą, tą tėvo nenorą supranta ir netgi yra linkęs pateisinti. O paklaustas, ar norėtų, kad ir Emilija pasirinktų šį kelią, nepuola išsisukinėti nuo tiesaus atsakymo: “Teatre nėra lengva, ypač moterims, kai nežinai, kiek gali tekti laukti savojo vaidmens. Kita vertus, dabar, kai vienas paskui kitą televizijoje lyg iš gausybės rago pasipylė lietuviški serialai, galimybių gerokai daugiau. Meldžiuosi, kad Emilija nesirinktų teatro artisto kelio, tačiau bus, kaip bus… Beliks tik pritarti jos pasirinkimui ir padėti”.

Pasak mergaitės tėčio, teatras jai yra labai artimas ir brangus. Argi gali būti kitaip, kai Emilija jame leido dienas kone nuo kūdikystės – ir per repeticijas, ir per spektaklius. O paklaustas, ar jai nebūna teatre nuobodu, Leonardas šypteli – ji ir tuščiame kambaryje rastų, ką veikti. Vienąsyk, būdama pusantrų, ji ramiai sau žaidė užkulisiuose, o tėtis sumanė paišdykauti: pasirodo, “Madagaskare” vaidinantys aktoriai dažnai mėgina paįvairinti improvizacijomis šį dažnai rodomą spektaklį. Mažylę greit aprengė kūdikio drabužėliais ir išnešė į sceną – Emilija nė nemirktelėjusi ramiai atliko jai primestą vaidmenį.

Džiaugiasi, bet nesipuikuoja

Tikriausiai nėra nė vieno vaiko, kuris nenorėtų turėti žinomo tėčio, kurį rodo per televizorių, atpažįsta gatvėje. Emilija ne tik turi tokį tėtį, bet ir pati yra gana žinoma – akylesni gali ją atpažinti ir vienos televizijos kalėdiniame filmuke. Tačiau, pasak tėčio, dukra dėl to tikrai netapo pasipūtėle. Ar jai tai svarbu? “Ne daugiau, nei tai svarbu aplinkiniams. Nors neslėpsiu – jai dėl to tikrai smagu, o ir tapo laisvesnė. Iki tol nedrąsiai svetimiems net savo vardą sakydavo”, – prisipažįsta žinomas teatro ir televizijos veidas.

“Gimus dukrai verkiau”

Anokia čia paslaptis – dauguma vyrų prieš pasibeldžiant į pasaulį mažyliui svajoja, kaip su sūnumi spardys kamuolį, eis žvejoti arba kartu remontuos automobilį, tačiau pameta galvą ne dėl ko nors kito, bet būtent dėl dukters. Leonardas ne išimtis. “Prisimenu, prieš gimstant dukrai viena bendrakursė sakė, kad gimus vaikui verksiu, net pats nesuprasdamas kodėl. Tąkart aš nesupratau, ką ji norėjo pasakyti. Tačiau kai po cezario operacijos pasaulį išvydo Emilija, kai nedrąsiai paliečiau jos kojytę, aš iš tiesų pradėjau verkti. Mane apėmė toks keistas, bet geras jausmas…” – prisipažįsta Leonardas.

Šiandien jis tvirtai žino – dėl Emilijos galėtų padaryti bet ką. Ir ne tik galėtų, bet jau ir daro… “Dukra nuolat lipa man ant galvos ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme”, – sako aktorius. Ir tikrai visą vakarą neišgirdau nė vieno pikto žodžio jai iš Leonardo lūpų. O juk daugelis pultume tramdyti, barti, bausti, kai vaikui pabostų porą valandų ramiai sėdėti prie stalo ir jis leistųsi linksmai pavaikštinėti po restoraną. Jau vien dėl piktų aplinkinių žvilgsnių… “Noriu, kad vaikas augtų laisvas”, – nė nesudvejoja pašnekovas.

O po keleto minučių prasitaria, kad kartą ir jiems teko išeiti iš koncerto bažnyčioje tik todėl, kad prieš juos sėdinti pora to piktai paprašė: “Emilijai ramiai išsėdėti buvo nelengva: tai ji mūsų kažko paklausdavo, tai, žiūrėk, koks daiktas jai iš rankyčių iškrisdavo, tai sučežindavo kažką. Neliko nieko kito, tik išeiti. Vis tiek dėl aplinkinių netolerancijos vaikams nuotaika jau buvo sugadinta”.

Auksinė taisyklė – nevok ir nemeluok

O ribos? “Mūsų šeimoje egzistuoja auksinė taisyklė – neimti svetimų daiktų ir nemeluoti. Tik dėl pastarosios kartais kyla keblumų – dar sunku atskirti, kada tai yra melas, o kada tik dukrytės fantazijos. Ir nors Emilija šauni mergaitė, kartais ragiukai išdygsta ir jai. Gražu būna žiūrėti, kaip Ieva, prisiskaičiusi įvairių edukacinių knygų, jai aiškina, su ja kalbasi kaip su suaugusiu žmogumi. Tuo tarpu aš ją auklėju papirkinėdamas”, – neslepia gadinantis visą žmonos auklėjimo sistemą.

Nemažas autoritetas Emilijai ir jos vyresnysis brolis. “Bet kai amžiaus skirtumas – šešiolika metų, greičiausiai artimų broliškų santykių tikėtis sunku?” – paklausiu genama smalsumo. Leonardas iš karto pradeda ieškoti privalumų: “Ko verta vien jau tai, kad prireikus jis visada galėjo pabūti Emilijos aukle! Net jo draugai stebėjosi, kaip gražiai jis ja rūpinasi: maitina, keičia sauskelnes, žaidžia. O ir jai paaugus jie nė karto nebuvo susipykę, kas yra labai dažna tarp panašaus amžiaus brolių ir seserų. Tą įrodo ir mudviejų su Ieva patirtis – mes su saviškiais pasikapodavome kaip reikiant. Vienintelis trūkumas – Emilija su Norvydu per retai bendrauja, nes dičkis jau nebegyvena su mumis”.

Tad gal visai nebloga Kalėdų dovana Emilijai būtų jaunesnis broliukas? Gal ir visai nebloga – linguoja galvą ir šypsosi Leonardas. Pagyvensim – pamatysim.