Lietuva tikrai yra demokratinė valstybė. Lietuvos pilietis gali laimėti bylą prieš Valstybės saugumo departamentą. Pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, vadovavęs trijų teisėjų kolegijai, priėmė sprendimą, kuriuo apgintas žurnalistas, o apkaltintas Valstybės saugumo departamentas ir buvęs jo vadovas Arvydas Pocius.

Aukščiausiojo Teismo byla “Laisvas laikraštis” prieš Valstybės saugumo departamentą turėtų patekti į Lietuvos teisingumo vykdymo istoriją. Jei Aukščiausiasis Teismas priima sprendimą, kad žurnalistas nekaltas, o kaltas Saugumo departamentas ir jo vadovas, galima drąsiai tvirtinti, kad šis teismas tikrai yra nepriklausomas nuo galingiausių šalies teisėsaugos institucijų ir pakankamai nutolęs nuo sovietmečio totalitarinės tradicijos. Nekompetentingos, nesąžiningos ir neaišku kuo užsiimančios teisėsaugos pareigūnams bei jų patologiškam tarpusavio solidarumui suduotas skaudus smūgis.

Priminsime, kad 2006 m. rugsėjo mėnesį Valstybės saugumo departamentas (VSD) sulaikė “Laisvo laikraščio” vyr. redaktorių ir leidėją Aurimą Drižių. VSD pareiškė įtariantis, kad žurnalistas disponuoja informacija, kuri sudaro valstybės paslaptį, kad A.Drižius galimai neteisėtai įgijo, laikė ir platino šią informaciją asmenims, neturintiems leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Tuomet dar leidžiamas dienraštis “L.T.” paskelbė, kad, neoficialiomis žiniomis, saugumo dokumente, kurį turėjo A.Drižius, surinkta medžiaga, kaip juodaisiais pinigais iš užsienio buvo finansuojama tuometinio Seimo pirmininko Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga, taip pat ekspremjero Algirdo Brazausko Socialdemokratų partija ir Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas. Kaip galima politikų finansuotoja buvo minima užsienio bendrovė, Lietuvoje turinti kazino verslą.

VSD po žurnalisto sulaikymo buvo uždaręs “Laisvo laikraščio” interneto svetainę ir sustabdęs savaitraščio tiražą. Toks VSD elgesys buvo sukėlęs neigiamą keleto aukščiausių šalies pareigūnų reakciją. Prezidentas Valdas Adamkus tokius VSD veiksmus įvertino kaip neadekvačius.

“Laisvo laikraščio” redaktorius kreipėsi į teismą dėl savo garbės bei orumo gynimo ir reikalavo paneigti žinias, žeminančias leidėjo ir laikraščio dalykinę reputaciją, neva “Šilo bitė” turėjo ryšių su buvusių KGB darbuotojų valdomomis bendrovėmis “Verslo prognozė” ir “Status”.

Franzo Kafkos “Procesą” primenančioje “Laisvo laikraščio” ir Saugumo departamento kelerių metų bylinėjimosi istorijoje Aukščiausiasis Teismas padėjo tašką: buvęs VSD direktorius A.Pocius šmeižė “Laisvą laikraštį” sakydamas, kad šis susijęs su KGB. Bylos nagrinėjimo metu VSD elgėsi kaip sukčius, patekęs į bėdą: prašė teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo valstybės paslapties atskleidimo, A.Pocius buvo apsirgęs, VSD net bandė teisintis, kad tokia informacija niekada nebuvo paskleista.

Prieš keletą savaičių (rugpjūčio 8 d.) galutinį tašką šioje byloje padėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino dar 2008 m. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartį, sakančią, kad VSD vadovo A.Pociaus paskelbta žinia, jog “yra žinomi “Šilo bitės” ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai”, neatitinka tikrovės ir pažeidžia “Laisvo laikraščio” leidėjo UAB “Šilo bitė” dalykinę reputaciją. VSD šį sprendimą apskundė Kauno apygardos teismui (nes Vilniaus apygardos teisme dirba A.Pociaus žmona), o vėliau ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Ar galima tikėtis, kad šia Aukščiausiojo Teismo nutartimi bus padėtas tam tikras taškas dėl žurnalistų, atliekančių savo darbą, teisminio persekiojimo?

Lietuva, kaip jaunos demokratijos šalis, kartoja visas klaidas, kokios buvo padarytos bandant riboti žodžio laisvę ar susidoroti su laisvais žurnalistais senojoje Europoje. Vokietijos kairiųjų savaitraščio “Der Spiegel” vyr. redaktorius ir leidėjas Rudolfas Augsteinas buvo įkalintas už tai, kad paskelbė slaptą informaciją, jog Bundesveras neturi jokio realaus Vokietijos gynimo plano ir jei Vokietija būtų užpulta, ji realiai negalėtų pasipriešinti. Šis skandalas baigėsi Vokietijos gynybos ministro Franzo Josefo Straußo, atsakingo už žurnalistų areštus, atsistatydinimu. Nuo to laiko daugiau joks Vokietijos žurnalistas dėl savo profesinės veiklos nebebuvo įkalintas.

Šveicarijoje “Tages-Anzeiger” žurnalistas Martinas Stollis paskelbė valstybės paslaptį – paviešino Šveicarijos diplomatų tarnybinio susirašinėjimo turinį, kuriuo buvo atskleistas Šveicarijos diplomatų požiūris į holokausto aukų turto grąžinimą jo teisėtiems paveldėtojams. Po valstybės paslapties skraiste slepiamas diplomatų požiūris labai skyrėsi nuo to, kas buvo deklaruojama viešojoje erdvėje. Šveicarijos teismuose žurnalistas buvo nuteistas už kriminalinį nusikaltimą – valstybės paslapties atskleidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo verdiktas buvo labai aiškus: jei tokia informacija pateko į žurnalisto rankas ir egzistuoja viešasis interesas visuomenei žinoti tokią informaciją, ji gali ir turi būti atskleista. Diplomatų dviveidiškumo atskleidimas yra neabejotinas viešasis interesas.

Tarp objektyvios informacijos apie mūsų kasdieną spaudoje ieškančių žmonių nedaug atsiras palaikančiųjų tokį žurnalistikos žanrą, kokį propaguoja “Laisvas laikraštis”. Niekada negali būti tikras dėl to, ar čia skleidžiama informacija yra tikra, ar smarkiai pritempta prie tikrovės. Skundų skaičius Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje ir teismuose liudija, kad beatodairiškas kišimasis į asmenų privatų gyvenimą, garbės ir orumo atakavimas – nuolatinis vaikščiojimas ant plono informacinio ledo – nėra be nuodėmės. Bet turime pripažinti, kad Lietuvos žiniasklaidos miške turi teisę gyventi ir toks agresyvus ir ne visai padorus žvėrelis.

Aptariamą bylą pralaimėję VSD ir buvęs jo vadovas A.Pocius tiesiog sukompromitavo šią svarbią instituciją. Jei praktiškai neribotas sekimo ir informacijos rinkimo galimybes turinti institucija nesugeba įrodyti ir atsakyti už savo viešumoje pasakytus žodžius, ko apskritai verta ši institucija?

Vienas geriausių XX a. rašytojų F.Kafka savo kūriniuose klausė, ar pats teismas nėra bausmė, bet į šį klausimą neatsakė. Tai, kad teisme atsidūrė VSD ir buvęs jo vadovas, ir dar pralaimėjo bylą, mums leidžia pozityviai vertinti savo demokratijos kokybę. Šis faktas rodo, kad ji nėra jau tokia bloga, kaip dažnai esame linkę manyti. Tam, kam sunku įvertinti jos sparčiai gerėjančią kokybę, reikia tik įsivaizduoti, kaip sovietinėje Lietuvoje kas nors būtų drįsęs paduoti į teismą KGB ir prieš jį bandęs laimėti bylą.