Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas (AT) priėmė galutinį sprendimą (2011 06 07) “Alitos” privatizavimo istorijoje. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius kaltino Povilą Milašauską savo veiksmais padarius didelę žalą valstybei ir pažeminus Lietuvos valstybės įvaizdį užsienio verslininkų akyse. Valstybės turto fondo (VTF) vadovas kaltintas pasirašęs dokumentus, kuriais neteisėtai iš konkurso buvo pašalintas Italijos verslininkas Luigi Bosca. Prokuroras padarė viską, kad milijoninę žalą valstybei padaręs valdininkas atlygintų žalą. Bet AT baudžiamosios bylos teisėjai nusprendė, kad buvęs VTF generalinis direktorius P.Milašauskas alkoholio bendrovės privatizavimo byloje nepadarė nieko, dėl ko galėtų būti pripažintas kaltu. Teismas atmetė ir 1,7 mln. Lt ieškinį.

Šioje byloje buvo galima tikėtis, kad AT bus sukurtas valstybės tarnautojų atsakomybės už neteisėtus veiksmus baudžiamasis precedentas. Po tokio sprendimo jau tiek visa visuomenė, tiek valstybės tarnautojai, tiek teismai galėtų aiškiai žinoti, koks valdininkų elgesys yra baustinas, o koks ne. Kai aukščiausią teisminę instanciją pasiekia byla, kurioje figūruoja VTF fondo generalinis direktorius, o ant Vyriausybės nutarimo, prieštaraujančio Konstitucijai, puikuojasi Algirdo Brazausko parašas, tai yra tas atvejis, kuris turi patekti į Lietuvos valstybės teisingumo istoriją, aiškiai suformuluojant, kas yra kas, kas yra kaltas ir kaip turi už tai atsakyti. Tai valdininkijos elgesio vadovėlinis atvejis, iš kurio kelios lietuvių kartos galėtų mokytis, kaip galima ir kaip negalima elgtis dirbant valstybės tarnyboje bei politikoje.

Bet taip neatsitiko. Iš AT sklinda migla. AT baudžiamojoje byloje negirdi savęs, tą pačią problemą spręsdamas civilinėje byloje (2006 10 10). Visuomenė turi pagrįstą teisę suprasti, kodėl AT civilinėje byloje nusprendžia, kad privatizuojant “Alitą” P.Milašauskas “elgėsi nepagrįstai ir nesąžiningai”, L.Bosca “pašalintas iš šių derybų be pakankamos priežasties”, VTF “neteisėti veiksmai yra nepagrįsti ir nesąžiningi”, “turi būti taikoma atsakomybė už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą nuostolių atlyginimo forma”. O tų pačių faktinių aplinkybių byloje baudžiamosios bylos teisėjai tvirtina, kad “P.Milašauskas pasirašydamas įsakymą “Dėl AB “Alita” privatizavimo” siekė veikti teisėtai, nesuvokė ir nenumatė žalingo savo veiksmų pobūdžio. Nesant įrodytų šių aplinkybių, negali būti konstatuota tyčinė P.Milašausko kaltė, ir tai yra pagrindas jį išteisinti.” Kuriuo Aukščiausiuoju Teismu tikėti?

Pasitikėjimą Lietuvos teisingumu dar labiau komplikuoja tai, kad šioje “Alitos” privatizavimo byloje priimtas ir Konstitucinio Teismo nutarimas. Jo verdiktas tiesus ir aiškus: A.Brazausko Vyriausybės priimtas nutarimas, kuriuo L.Bosca pašalintas iš privatizavimo konkurso, prieštarauja Privatizavimo įstatymui ir Konstitucijai. Vyriausybei priminta tai, kas lyg ir turėtų būti aišku demokratine ir teisine save laikančios valstybės Vyriausybei: ji negali laisvai spręsti, taikyti įstatymą ar ne, jos pareiga įstatymus vykdyti.

Taigi valstybei žala padaryta, elgtasi nesąžiningai ir neteisėtai, bet kaltų nėra. Kodėl taip atsitiko? Dalis teisininkų argumentuotų, kad baudžiamoji ir civilinė bylos yra visiškai skirtingi dalykai ir vienodo teisingumo čia negalima tikėtis. Bet vargu ar atsiras daug norinčiųjų tikėti šia teisine migla. Žiūrint paprasto ir sąžiningo piliečio akimis, tai visiškas absurdas. Jei elgtasi neteisėtai ir nesąžiningai, padaryta didelė žala, tai kažkas turi būti dėl to kaltas.

Kyla pagrįsta abejonė, ar tikrai pačios aukščiausios Lietuvos instancijos teisėjai nori, kad visuomenė juos suprastu ir jais pasitikėtų. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius iš visų tribūnų garsiai prisiekinėja, kad teisėjai to nori. Skaitant AT sprendimą susidaro priešingas įspūdis.

Jeigu paliktume ramybėje faktą, kad AT, spręsdamas vieną bylą, nenori girdėti savęs kitoje byloje ir baudžiamosios bylos teisėjai teisingai nustatė P.Milašausko psichinį santykį su jo padarytais veiksmais, t.y. priimtume AT baudžiamosios bylos teisėjų įsitikinimą, kad P.Milašauskas elgėsi sąžiningai bet neapdairiai (priešingai, nei mano AT civilinės bylos teisėjai), ir sutiktume su tuo, jog tinkamas tyčinės nusikalstamos veikos įrodymas yra valdininko sąžiningas prisipažinimas, kad jis elgėsi nesąžiningai tyčia, vis dėlto kyla esminis klausimas: kokia yra Lietuvos piliečių ir Lietuvos politikų valia vertinant valstybės tarnautojus, piktnaudžiavusius tarnybine padėtimi arba viršijusius savo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė? Ar jie sutinka, kad valstybės tarnautojai būtų baudžiami tik už tuos neteisėtus veiksmus, kuriuos padaro tyčia, ar vis dėlto baudžiamąja atsakomybe turėtų būti vertinami ir tie veiksmai, kurie padaryti dėl neatsargumo?

Gal valstybės patirtai žalai atlyginti priteisti iš žioplų valdininkų milijonines sumas būtų neproporcinga nuobauda, bet ar neturėtų būti tokiems neapdairiems valdininkams užkirstas kelias tarnauti valstybės tarnyboje bent tam tikrą laikotarpį? Vargu ar į šį klausimą sulauksime teismų atsakymo. Mūsų teisėjai skendi glosų ir kodeksų džiunglėse ir vargiai patys turės drąsos atsakyti į šį klausimą (teisinių priemonių tam turi). Į šį klausimą turi atsakyti Seimo nariai.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime ragina “pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia – žmonių pasitikėjimu valstybe.” Kodėl Aukščiausiasis Teismas mano kitaip?