Staigią karjerą padariusi pirmoji aukščiausio lygio vadovų karta šiandien susiduria su dilema, ką daryti toliau – dėl mažos rinkos ir padidėjusios konkurencijos daryti horizontalią karjerą tampa labai sudėtinga. Tad šiandien rinkoje laisvi net keliolika aukščiausio lygio vadovų.

„Darbo paieška – pats sudėtingiausias darbas”, – pripažįsta aukšto lygio vadovas Gintautas Mažeika, prieš kelis mėnesius išėjęs iš “AL holdingo” ir šiuo metu besiderantis dėl poros darbo pasiūlymų. Samdomo top vadovo karjerą pradėjęs nuo vadovavimo draudimo įmonėms „BonumPublicum“ ir „PZU Lietuva“, per pastaruosius šešerius metus G.Mažeika pakeitė tris darbovietes – įmones „Rytų skirstomieji tinklai“, „Leo LT“, „Lietuvos rytas“ ir galiausiai – AL holding”. Dažniausiai šis vadovas būdavo pasamdomas projektiniams darbams – atlikti tam tikras skaudžias reformas, sumažinti darbuotojų skaičių, padidinti efektyvumą ir pan.
„Vargu, ar šiais laikais taip būna, kad vadovui prieš nosį guli keli pasirinkimo variantai. Iš tiesų nėra didelio pasirinkimo“, – pritaria ir Valdas Tekorius, buvęs „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinis direktorius, po šio darbo trumpai vadovavęs “Fly Technics” ir dirbęs “Amazing CILI Invest” valdybos pirmininku.
Šiuo metu pirmosios kartos aukščiausio lygio vadovų tarpe matome ypatingai daug laisvų vadovų – vieni jų tik prieš mėnesį ar kelis pasitraukė iš aukščiausio lygio vadovo pareigų, kiti šias gretas papildė prieš metus ar daugiau. Tarp šių pirmosios kartos Lietuvos vadovų žvaigždžių – neseniai iš „Teo LT“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukęs Arūnas Šikšta, savo verslą nusprendęs kurti buvęs „Swedbank“ valdybos pirmininkas Antanas Danys, buvęs „Achema“ prezidentas Arūnas Laurinaitis, buvęs „Pieno žvaigždžių“ vykdantysis direktorius Linas Sasnauskas, buvęs „Air Baltic“, „AstraZeneca Lietuva“ ir „Žemaitijos pienas“ vadovas Tadas Vizgirda, buvęs „Konekesko Lietuva”, “Fazer Gardėsis” ir „Alita“ generalinis direktorius Paulius Kibiša, buvęs „Bitė Lietuva“, „Čili Holdings“ vadovas Darius Masionis, buvęs „Bureau Veritas” direktorius Suomijai Gintaras Gavėnas bei keletas kitų. Birželio 1 dieną iš „Biok Lietuva“ generalinio direktoriaus pareigų pasitrauks bei naujos veiklos žvalgysis dar ir Linas Čereška. Tad kodėl šiandien laisvų vadovų sąrašas toks ilgas?

Staigi karjera atsigręžia bumerangu

Vadovų paieškos specialistai paaiškina, kad brangiai apmokamam aukščiausio lygio vadovui Lietuvoje susirasti darbą galimybės labai ribotos – pasirinkimas jiems kur kas mažesnis nei daugumai žemesnių pozicijų specialistų. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvos rinka labai maža, tad įmonių, kurios būtų įdomios aukščiausio lygio vadovams ir kurios pačios galėtų juos įpirkti, mūsų šalyje mažai – dažniausiai jie sukasi tarp tų pačių kelių dešimčių bendrovių. Daugumos kalbintų vadovų ir galvos medžiotojų nuomone, potencialiame sąraše tėra apie 50-100 įmonių, tačiau jose laisvų pozicijų atsiranda gana retai – ypač dabar.
„Anksčiau vadovai patys išeidavo, susirasdavo kitą darbą, darydavo karjerą. Dabar dėl rinkos sudėtingumo daugiau vadovų, kurie dirba, laikosi savo pozicijos, todėl mažai pokyčių pačiose bendrovėse ir mažai tų laisvų vietų“, – mano G.Mažeika.
Judėjimą sumažino ir tai, kad vadovauti įmonėms per krizę sugrįžo nemažai akcininkų. Tad tarptautinės vadovų paieškos kompanijos „Pedersen & Partners” partnerė Kristina Vaivadaitė tvirtina, kad minėti vadovai pasiūlymų tikrai sulaukia, bet ne visi juos sudomina.
„Kai vadovauji didelei organizacijai, kurios apyvarta šimtai milijonų litų, tau nebeįdomu vadovauti įmonei, kurios apyvarta 5 milijonai. O didelių įmonių sąrašas Lietuvoje nėra didelis. Be to, Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta – žinodami akcininkus, vieni nenori eiti dirbti pas vienus, kiti pas kitus,“, – priduria personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ plėtros direktorius Andrius Francas.
Štai G.Mažeika pasakoja, kad per tuos tris mėnesius, kai nedirba, porą pasiūlymus atmetė, nes jie nepasirodė labai patrauklūs – dėl vieno reikėjo pakeisti gyvenamą vietą, kitame pritrūko iššūkių. „Normali, gera, vidutinė įmonė, kur reikia išlaikyti esamą lygį ir kažkiek jį pagerinti, bet „draivo“ pasirodė mažoka. Šiuo metu vyksta derybos dėl kelių pasiūlymų – vienas iš jų įdomus, žiūrėsime, kas susidėlios“, – atskleidžia G.Mažeika.
Beje, jis pastebi, kad pastaraisiais metais aukščiausio lygio vadovams susirasti darbą užtrunka ilgiau nei iki krizės – anksčiau top vadovui susitarti dėl naujo darbo pakakdavo pusmečio, o dabar šis laikotarpis pailgėjo iki metų. Žinoma, ne paskutinį vaidmenį vaidina ir sėkmės faktorius – atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tad vieni vadovai greitai susiranda darbus, o kiti užsilieka.
Šiems pirmosios kartos vadovams po truputį bumerangu ima atsigręžti ir iki šiol privalumu laikytas Lietuvos ypatumas – staigi karjeros galimybė, leidusi tiems ambicingiems, sovietmečio antspaudo neturėjusiems specialistams iki aukščiausios pozicijos vadovo iškilti mažiau nei per dešimt metų. Staigiai pasiekę iki tokių aukštumų, po 7-10 metų vadovai susiduria su dilema, ką daryti toliau, kai nusprendžia pasitraukti iš įmonės dėl išsisiėmusių galimybių ar dėl akcininkų pasikeitimų. Būdami 40-45 metų amžiaus Vakarų šalyse jie dažnu atveju dar tik artėtų iki aukščiausio laiptelio ar mėgautųsi karjeros aukštumomis.
„Kai jie greitai geometrine progresija pakyla į viršų, jiems atrodo, kad ir toliau taip turi būti, tad kai pasiekiamas zenitas ir toliau nebėra kur, sunku susitaikyti, kad nuo šiol turėsi gyventi taip, kaip dabar, ir nieko grandiozinio neatsitiks. Tuomet lieka horizontali karjera, tačiau Lietuvoje vienetai kompanijų, kurios gali išlaikyti tokius specialistus“, – komentuoja vadovų paieška užsiimančios įmonės “AIMS International Lietuvoje“ vadovaujantis partneris Šarūnas Dyburis.
Dėl mažos rinkos top vadovų karjera Lietuvoje nuo karjeros Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje skiriasi ir tuo, kad lietuviai dažniau priversti migruoti tarp skirtingų sričių. Vadovų atrankos įmonės “Amrop” Vilniaus biuro partneris Audrius Šošas lygina, kad Vokietijos automobilių pramonėje be didžiųjų automobilius gaminančių koncernų veikia dar daugybė kitų įmonių, kurios gamina įvairius komponentus, todėl vadovas gali galvoti apie karjeros tęstinumą toje pačioje industrijoje.
„Lietuvoje tokios galimybės dėl rinkos mažumo labai ribotos – pažvelkite į telekomunikacijų ar aludarystės kompanijas. Štai aludarystėje be mažųjų gamintojų veikia trys pagrindiniai rinkos dalyviai, todėl vienos iš jų vadovas, jei yra korektiškas, net negali sau leisti judėti į konkuruojančią kompaniją, todėl tiesiog svarsto galimybes eiti į kitą verslo sritį“, – atkreipia dėmesį A.Šošas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.