Aštuoniolikos tapo LKL čempionu, devyniolikmetį pašaukė NBA naujokų biržoje, dvidešimties debiutavo olimpinėse žaidynėse, 21-erių su vyrų rinktine pelnė pirmąjį trofėjų, o 22-ejų sėkmingai pradėjo jau trečiąjį sezoną NBA – Jonas Valančiūnas nesirengia išsukti iš dar jaunučių rinktinėse pradėto pergalių kelio.

Inga Necelienė

Pradėti vardyti iki 213 cm išstypusio vidurio puolėjo laimėjimus derėtų nuo jaunučių ir jaunių rinktinių, bet turbūt užtenka pasakyti, kad kartu su bendraamžiais – 1992 m. gimusių vaikinų rinktine – jis pasiekė visų jaunimo amžiaus grupei rengiamų čempionatų apdovanojimų pakylos aukščiausią laiptelį. Šių vaikinų, vadovaujamų Kazio Maksvyčio, penkerių metų vien auksu grįstas kelias prasidėjo 2007 m. Belgrade vykusiu Senojo žemyno jaunimo olimpiniu festivaliu, o baigėsi 2012 m. Europos jaunimo iki 20 metų čempionatu – paskutiniu atskirai jaunimui rengiamu turnyru. Bet kaip tik šiuose dviejuose mūšiuose iš penkių J.Valančiūnas nedalyvavo: pirmajame dėl to, kad panašiu metu kaip Belgrade bendraamžiai varžėsi metais vyresnių krepšininkų – šešiolikmečių Europos pirmenybėse, iš kurių parsivežė bronzą, o paskutinį praleido dėl kitos svarbios priežasties – Londono olimpinių žaidynių. Bet ir prieš Londoną, ir prieš Torontą dar buvo Utena.

Ir dviratis nestojo, ir batų nebuvo

Aštuonmetį antroką iš pramoginių šokių į krepšinio salę atvedusi mama trenerei Sinilgai Bartaševičiūtei prasitarė, kad iš sūnaus šokėjas vargu ar išeis, todėl reikia iš jo padaryti krepšininką. Iš pradžių mažai kuo skyręsis nuo bendraamžių vaikinukas aplinkinių dėmesį atkreipė šiek tiek vėliau, kai kokioje ketvirtoje klasėje pradėjo sparčiai tįsti. „Jo pėdos, kurios ir taip buvo nemažos, pasidarė dvigubai didesnės nei kitų vaikų, ir rankos ištįso“, – puikiai mena S.Bartaševičiūtė.

Iš pradžių būsimajam krepšininkui ilgos kojos ne visada padėdavo. „Kartą per treniruotę bėgo, koja už kojos užkliuvo, griuvo – koja lūžo. Kitąsyk dviračiu važiavo, bet stabdžiai dingo, todėl kišo į ratą koją, kad dviratį kaip nors sustabdytų, apvirto – ranka lūžo. Kaip ir visiems, Jonukui visko pasitaikydavo, tik jis, kaip didelis vaikas, vis kur užkliūdavo“, – gražia uteniškių tarme apie šešerius metus ugdytą auklėtinį pasakoja pirmoji jo trenerė.

Išstypusiam vaikinui ir su kitokiomis negandomis tekdavo susidurti, pavyzdžiui, kur gauti reikiamo dydžio batų. „Paskutiniais metais, kai dar jį treniravau, važiavau į Vilnių Jonukui 51 dydžio sportinių batų pirkti, bet į sezono pabaigą jie jam ėmė spausti. Tada jis gal kokių trylikos buvo. Sportinių kedų dar rasdavome, bet va kur nupirkti žieminius batus? Juk tokio dydžio jų tiesiog nebūdavo. Pamenu, kaip jo mama netgi prašė, kad kas pasiūtų“, – apie nepaprasto auklėtinio neįprastus rūpesčius prasitaria S.Bartaševičiūtė.

O šią vasarą trenerės auklėtiniams J.Valančiūnas atvežė dovanų sportinių batų. „Tiksliai nepamenu, kokio dydžio tie jo batai – arba 54 su puse, arba 55 su puse. Bet mano vaikai tokių kojų neturi“, – juokiasi ir toliau tarp uteniškių krepšinio perliukų ieškanti specialistė.

Utenoje būsimasis krepšininkas augo apsuptas moterų – mamos, močiutės, trenerės. Pasak S.Bartaševičiūtės, auklėtinį mokyti nebuvo sunku, moralų nereikėdavo. „Dėl krepšinio tikrai nesipykom – jis žinojo, ko nori, ir ėjo to tikslo link. O va dėl mokslų kartais pasibardavome, nes gal pritingėjo truputį, gal ne tas galvoj buvo. Visada raginau anglų kalbos mokytis, sakydavau, kad stiprus matematikas ar lituanistas gal tu ir nebūsi, bet va užsienio kalbos prireiks. Ir prieš išvykas į užsienio turnyrus vaikams primindavau, kad jie už trenerę turės angliškai kalbėti, nes pati vokiečių mokiausi, todėl prašiau man gėdos nepadaryti“, – prisiminusi šypsosi pašnekovė.

Ar galėtų ką bloga apie savo garsųjį auklėtinį pasakyti? „Jis buvo geras, labai darbštus, puikaus charakterio vaikas. Talento jam irgi netrūko. Ir dabar jis toks pat, tik jau nebe Jonukas, o Jonas“, – gerų žodžių auklėtiniui negaili iki šiol su juo ryšį palaikanti trenerė.

Ir pats stengėsi, ir kitus vertė

Kai būdamas keturiolikos J.Valančiūnas atvyko į Vilnių, Sostinės krepšinio mokyklos treneris Gintautas Regina, į kurio rankas pateko, prieš save pamatė tvirtai žinantį, dėl ko jis čia yra, ir motyvuotą jaunuolį. „Nei jis blaškėsi, kaip būdinga paaugliams, nei ką – žinojo, ko atvažiavo. Didelių paauglystės pagundų irgi nepastebėjau. O jeigu jų ir buvo – viską užgoždavo krepšinis“, – apie talentingą auklėtinį pasakoja treneris, pabrėždamas, kad nei papildomai skatinti dirbti, nei jo spausti niekada nereikėjo.

O kai sportininkas yra talentingas ir nestokoja motyvacijos, su juo dirbti lengva. J.Valančiūnui, pasak G.Reginos, nei vieno, nei antro netrūko. „Vienas tikslų, su kuriuo jis puikiai susitvarkė, buvo patekti į metais vyresnių vaikinų rinktinę. Ir būdamas penkiolikos jis žaidė Lietuvos šešiolikmečių krepšininkų rinktinėje. Jonas greit įsisavindavo įgūdžius ir norėdavo vis kažko naujo. Tai versdavo ir mane rimčiau ruoštis treniruotėms, stengtis, kad jos būtų įdomios, – prisipažįsta Sostinės krepšinio mokykloje tebedirbantis specialistas. – Jeigu ateidavau prastai pasirengęs, žinodavau, kad Jonui bus neįdomu ir jis be užsidegimo dirbs. Treniruodamas tokį žaidėją negali atsipalaiduoti, nes jei kartelė nebus nuolat keliama aukštyn, žaidėjas netobulės ir sustos.“

Jaunučių ir jaunių rinktinėse su J.Valančiūnu dirbęs Kazys Maksvytis pabrėžia stiprų šio krepšininko charakterį, išskyrusį jį iš kitų komandos narių. „Jonas motyvuotas, jam nesvetimas sportinis pyktis, o tai labai gera savybė, nes susidūręs su kliūtimis toks sportininkas nepasitraukia – jis nori sunkumus įveikti ir tai, kas nepavyko, atlikti dar geriau“, – paaiškina krepšinio specialistas.

J.Valančiūnas – kol kas vienintelis vyrų rinktinėje įsitvirtinęs žaidėjas iš auksine karta pramintos K.Maksvyčio kariaunos, bet treneris nenurašo ir kitų vaikinų. „Kai kuriuos, pavyzdžiui, Deividą Pukį, Mantą Partiką, pristabdė sudėtingos traumos, kiti žaidžia ir yra matomi. Manau, kad ir Vytenis Čižauskas, ir Edgaras Ulanovas, ir Rokas Giedraitis, ir dabar pas mane rungtyniaujantis Arnas Butkevičius dar tikrai kaip reikiant iššaus“, – tikisi dabartinis Klaipėdos „Neptūno“ vyriausiasis treneris.