"Veido" archyvas

Niujorke gyvenantį pianistą G.Alekną stebina kolegos tautiečiai, savo kūrybinius projektus realizuoti siekiantys tik už valstybės pinigus.

Juilliardo muzikos mokyklą Niujorke, kurioje 2006-aisiais po dešimtmečio studijų pirmasis iš lietuvių gavo daktaro diplomą, pianistas iki šiol vadina savo namais. “Dabar ten dirbu akompaniatoriumi, dažniausiai su violončelininkais.

Taip stengiuosi neprarasti Juilliardo kortelės, kuri suteikia teisę groti mokyklos klasėse, naudotis turtinga jos biblioteka, lankyti čia rengiamus koncertus”, – sako Gabrielius Alekna.

Ar norėtų tapti Juilliardo dėstytoju? “Kodėl gi ne? Dauguma koncertuojančių muzikų yra dėstytojai. Tam ir studijavau doktorantūroje, nes kitaip konkuruoti dėl dėstytojo vietos universitetuose praktiškai nebūtų šansų”, – neslepia privačių mokinių jau dabar turintis pašnekovas.

Atviras pamokas Gabrielius ne kartą vedė Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuriose pats anksčiau mokėsi. Vilniuje jis dairėsi ir dėstytojo vietos, tačiau nusivylė sužinojęs, kad čia vis dar nėra vizituojančių dėstytojų programos. “Jei būtų galimybė kelioms savaitėms per semestrą atvykti padirbėti su jaunaisiais Lietuvos pianistais, manau, ir aš, ir kiti užsienyje gyvenantys lietuvių muzikantai mielai tuo naudotųsi, perteikdami sukauptą patirtį tėvynainiams. Tačiau tokių galimybių kol kas nėra, o gal mokykloms tiesiog trūksta lankstumo”, – svarsto G.Alekna.

Visam laikui persikelti į Lietuvą pianistas artimiausiu metu neplanuoja. Su žmona, bulgare Mariana, Niujorke šalia Centrinio parko augina vienų metų sūnelį Nikolą, kurį padeda prižiūrėti žmonos tėvai. Vardą kūdikiui išrinkti buvo paprasta, nes ne tiek daug tarptautinių vardų baigiasi lietuviams įprasta galūne “-as”. Mažylis, aplink kurį dabar sukasi visas šeimos gyvenimas, namie kalbinamas trimis kalbomis: anglų, bulgarų ir lietuvių, mat Gabrielius pasiryžo išmokyti jį lietuvių kalbos. “Ateityje įsivaizduoju save gyvenantį Europoje ir dalį laiko praleidžiantį Lietuvoje”, – teigia muzikantas.

Muzika ir sportas

Kol kas Amerikoje jis jaučiasi esąs europietis, o Lietuvoje – amerikietis. Ypač tokią jauseną paaštrina tėvynėje gyvenantys kolegos, valstybės paramą įsivaizduojantys kaip vienintelį būdą savo problemoms spręsti.

“Niujorke užsibrėžęs sau kokį nors tikslą, pats ieškai įvairiausių būdų. Niekas ten valdžios pagalbos nesitiki. Tarkim, nusprendęs įrašyti kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus “Žodžius” žinojau, kad noriu dirbti su stipriais partneriais ir geroje užsienio leidybos kompanijoje. Tam reikėjo solidaus biudžeto, keliskart viršijančio Lietuvoje panašiems įrašams įprastus. Nors krizė jau buvo prasidėjusi, pavyko rasti rėmėjų tiek JAV, tiek Lietuvoje. Galiausiai pasitelkiau garso inžinierę Judith Sherman, kuri dukart buvo pripažinta “Grammy” metų klasikinės muzikos prodiusere, triskart “Grammy” apdovanojimams nominuotą pianistę Ursulą Oppens ir vargonininką Mattew Lewisą, dėstantį Juilliarde.

Samdėme vieną geriausių įrašų studijų Niujorke (tik solines kūrinio dalis įrašiau Lietuvoje). Parengta kompaktinė plokštelė netrukus pasirodys Didžiosios Britanijos leidybos kompanijoje “Toccata Classics” ir bus platinama tarptautinėje rinkoje”, – pasakoja G.Alekna.

Beje, jo menų daktaro disertacija apie V.Bacevičiaus nespausdintus kūrinius fortepijonui buvo apdovanota kaip geriausias tų metų Juilliardo mokyklos mokslinis darbas.

Pianistas pripažįsta, kad kol kas nėra atlikęs jam dedikuotų muzikos kūrinių premjerų ir nevadina savęs dabar rašomos muzikos fanatiku. “Tikrai nėra lengva tarp šiuolaikinės muzikos stilių įvairovės atrasti kūrinių, vėliau galbūt tapsiančių klasika. Man muzikoje turbūt įdomiausia yra dvidešimto amžiaus pradžia, kai kūrė tokie kompozitoriai, kaip Arnoldas Schonbergas, Igoris Stravinskis, Bela Bartokas, Claude’as Debussy, Maurice’as Ravelis, Leošas Janačekas…

Devynioliktame amžiuje dar nebuvo šitokios muzikos stilių įvairovės, o dvidešimto amžiaus antroje pusėje nebeliko tiek ryškių kūrėjų”, – konstatuoja pianistas.

Tris B.Bartoko etiudus, kuriuos atliko per Vilniuje ir Klaipėdoje surengtus rečitalius, G.Alekna vadina sudėtingiausiais kūriniais savo ligšioliniame repertuare. “Apskritai B.Bartoko disonansinė dinamika labai “užvedanti”. O techniškai daug pastangų iš atlikėjo reikalaujantys kūriniai primena, kiek bendra turi klasikinės muzikos virtuozai ir sportininkai profesionalai. Ir vieni, ir kiti ištvermės, judesių tikslumo požiūriu balansuoja ties žmogaus galimybių riba. Man įdomu atskleisti savo paties galimybes ir siekti to, kas anksčiau nebūtų pavykę. Tačiau jau įveiktas sudėtingas opusas scenoje kartais tampa ganėtinai paprastas, o iš pirmo žvilgsnio neįmantrus – ilgainiui kelia vis daugiau klaustukų. Vėlgi kaip sporte: treniruočių neužtenka, reikia žaisti”, – tvirtina pašnekovas.

O kūriniu, kurį galėtų sugroti net iš miegų pažadintas, Gabrielius vadina Ferenczo Liszto Vengriškąją rapsodiją: ją yra atlikęs daugybę kartų, ir visuomet energiją spinduliuojanti rapsodija koncertuose sulaukdavo didžiausių publikos simpatijų.

Pats muzikantas žavisi pianizmo aukso amžiaus atlikėjais – Ignazu Friedmanu, Vladimiru Horowitzu – ir teigia, kad jų profesionalumo aukštumos dabar retai pasiekiamos. Kodėl? “Šiuolaikiniu atlikimu klausytojui “parduodama” kiekviena nata, vyrauja punktualistinis mąstymas. Anksčiau buvo daugiau harmonijos, mąstymo sąskambiais ir frazėmis, kuris dabar nustumtas į antrą planą. Manau, tai įrašų eros pasekmė. Įraše neįmanoma toleruoti nešvarių natų. Stengiesi groti taip, kad klausantis šimtą kartų niekas neužkliūtų, ir paaukoji tėkmės pojūtį. Gali būti, kad tobulėjanti skaitmeninių įrašų industrija atlikėjams grąžins dalį buvusios laisvės. Bet kuriuo atveju lieka viltis, kad tai, kas buvo įmanoma vakar, ir šiandien tebėra įmanoma”, – svarsto G.Alekna.

Studijos – gyvenimo šansas

Niujorko centre, Manhatane, netoli Centrinio parko su šeima butą besinuomojantis lietuvis tvirtina, kad kaip klausytojas labiausiai mėgsta lankytis “Metropolitan Opera”: dauguma spektaklių šiame teatre keri statytojų fantazija ir atlikėjų meistriškumu. Čia ne kartą klausėsi ir lietuvės Violetos Urmanos, bet pastebėjo, kad latviškos pavardės Niujorko teatro afišose mirga gerokai dažniau nei lietuviškos. “Metropolitan Opera” scenoje dažnai pasirodo puikią karjerą darantis jaunas latvių sopranas Maija Kovalevska, prie dirigento pulto neretai stoja Maris Jansonas…

Beje, “Metropolitan Opera” simfoninis orkestras, pristatantis ir savarankiškas simfoninių kūrinių programas, amerikiečių kritikų sudaromuose reitinguose lenkia neseniai Vilniuje viešėjusį Niujorko filharmonijos orkestrą. “Jei tektų palikti Niujorką, labiausiai ilgėčiausi būtent “Metropolitan Opera” spektaklių, – teigia pašnekovas.

Vasarį su žmona abu tradiciškai ketina išsiruošti į kalnus slidinėti. Greičiausiai tai bus jau neblogai pažįstami Uoliniai kalnai Amerikos šiaurės vakaruose. Europoje Gabrielius kol kas išmėgino tik Bulgarijos slidinėjimo kurortus.

O vėliau lauks reikšmingi koncertai: balandį Niujorko “Symphony Space” salėje G.Alekna kartu su “New Amsterdam” simfoniniu orkestru atliks Ludwigo van Beethoveno Penktąjį koncertą fortepijonui.

“Esu laimingas, kad tėvai išrinko man būtent tokį gyvenimo kelią. Nenorėčiau jo keisti, nes jaučiu, kad menas teikia galimybę visapusiškai lavintis. Beje, muzikos buvo mokomas ir mano vyresnysis brolis Darius, tačiau jis spaudimui nepasidavė ir galiausiai tapo filologijos mokslų daktaru, medievistikos tyrinėtoju. O aš gana lengvai “prigijau” muzikoje”, – teigia Gabrielius.

Persikėlęs studijuoti į Ameriką, jaunuolis didelio streso nepatyrė: “Buvau pakankamai subrendęs, o bakalauro studijos Niujorke ypatingų sunkumų nekėlė – daug dėstomų dalykų buvo išmokti dar M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Bet prisimenu tą jausmą, kai su instrumentu it dėžėje užsidarai mažoje belangėje klasėje ir girdi, kaip už vienos sienos kažkas skambina Brahmsą, už kitos – Rachmaninovą… Puikiai supratau, kad šios studijos – mano gyvenimo šansas. Ir stengiausi jo nepaleisti”.