Lietuvos aukštojo mokslo sistema modernėja, tačiau dalis problemų, tokių kaip didžiulis mokymo įstaigų skaičius ar studentų motyvacijos trūkumas, įsišaknijusios labai giliai.

Prieš dvejus metus pradėta aukštojo mokslo reforma šiemet bus tęsiama toliau be kardinalių pakeitimų. “Didieji pokyčiai įvyko 2008-aisiais, kai kurios korekcijos – pernai. Dabar aukštosioms mokykloms norisi stabilumo”, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.
Toliau bus tęsiami sisteminiai pokyčiai: mokslas labiau integruojamas į taikomąją veiklą, aukštosios mokyklos tobulina studijų kokybės priežiūros sistemą, pertvarkomos studijų programos, investuojama į laboratorijų, auditorijų, bendrabučių atnaujinimą.
“Universitetai ir kolegijos pradeda daugiau dėmesio skirti studentui ir ypač abiturientui, nes yra suinteresuotos jų pritraukti, o paskui išlaikyti, nes jie gali keisti studijų programą ar nutraukti studijas, jei netenkins kokybė. Studentai tampa daug svarbesne universitetų varomąja jėga, nei buvo anksčiau”, – tikina N.Putinaitė.
Viceministrė pabrėžia, kad ministerija reformą vertina labai teigiamai. Tačiau pati akademinė visuomenė mato daugybę erdvės tobulėti.

Ar Lietuva pajėgi turėti 22 kokybiškus universitetus

“Reforma? Kokia reforma? Tai, kad iš Kauno medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos sukurtas bendras Sveikatos mokslų universitetas? O kas daugiau?”– ironizuoja Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis.
Iš tiesų susijungimų būta ir daugiau: Klaipėdoje jėgas suvienijo dvi kolegijos, prie Vytauto Didžiojo universiteto prisijungė Stasio Šalkauskio kolegija. Tačiau tai menkos žuvys Lietuvos aukštųjų mokyklų jūroje.
AIKOS duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 22 universitetai ir 23 kolegijos, kuriose rudenį studijas pradėjo 30,4 tūkst. studentų. Viena vertus, tai sudaro geras sąlygas aukštojo mokslo prieinamumui užtikrinti – vienam pagrindinių reformos tikslų. Tačiau abejotina, ar Lietuvoje užtenka finansinių ir intelektinių resursų tokiam skaičiui studentų ir mokymo įstaigų iškelti aukštą kokybės kartelę.
“Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete seminarai vyksta 30–60 žmonių grupei ir maždaug pusė studentų per metus neprataria nė žodžio”, – asmenine patirtimi dalijasi Kernius Kuolys, metęs jo netenkinusias studijas Vilniaus universitete ir šiuo metu studijuojantis Škotijos Šv. Andriaus (St Andrews) – trečiame geriausiame Didžiosios Britanijos universitete. “Čia kassavaitiniai seminarai vyksta grupėse nuo trijų iki dešimties žmonių. Būtent per juos aš išmokstu daugiau nei per paskaitas”, – sako jis.
Dar viena didelio studento skaičiaus pasekmė – menka solidžios dalies studentų motyvacija. “Kiek studentų Lietuvoje laisvalaikiu savo iniciatyva domisi sritimi, kurią studijuoja? Kiek iš jų apskritai studijuoja tai, kas juos tikrai domina?” – retoriškai klausia K.Kuolys.
“Motyvuotų studentų būtų daugiau, jei keistųsi visuomenės požiūris, kad baigus mokyklą būtinai turi iš karto eiti į universitetą. Neik, kol nežinai, kur nori nueiti. Didžiojoje Britanijoje daugybė abiturientų renkasi laisvus metus (angl. “gap year”), per kuriuos keliaudami ir savanoriaudami skirtingose pasaulio vietose įgauna gyvenimo patirties ir suvokimo, kas iš tiesų juos domina”, – sprendimą siūlo studentas.
Didelė studentų ir mokymo įstaigų gausa susijusi ir su kitomis Lietuvos aukštojo mokslo problemomis: per dideliu dėstytojų darbo krūviu, prastu studentų paskaitų lankymu, dažnais sukčiavimo per egzaminus atvejais, mažomis studentų stipendijomis, dideliu bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičiumi ir kt.
Kita vertus, Mykolo Romerio universiteto (MRU) kanclerio Sauliaus Spurgos teigimu, nėra akivaizdu, kad studentų, universitetų ir kolegijų skaičius siejasi su aukštojo mokslo kokybe. “Rodos, jei neturima aiškių aukštojo mokslo vertinimo kriterijų, griebiamasi aukštųjų mokyklų skaičiavimo, – svarsto socialinių mokslų daktaras, manantis, kad pernelyg užaštrinti aukštųjų mokyklų konkurencijos Lietuvoje nereikėtų. – Bendradarbiavimas ir telkimasis neišvengiamas. Tik aš to tiesiogiai nesiečiau su universitetų skaičiumi”, – teigia S.Spurga.
Universitetai jau tariasi bendrai vykdyti kai kurias studijų programas, keistis dėstytojais, bendradarbiauja rengdami bendrus mokymo modulius.
Tačiau ir daugelyje kur kas turtingesnių valstybių nėra tiek universitetų, kiek Lietuvoje, nes visur skaičiuojami ir finansiniai ištekliai, ir universitetinio išsilavinimo žmonių poreikis, be to, rūpinamasi, kad kiekybė nemenkintų universitetinio išsilavinimo kokybės.

Sąmyšis dėl protų nutekėjimo neturi pagrindo?

S.Spurgą piktina peršama nuomonė, kad prasčiausias Vakarų universitetas geresnis už geriausią Lietuvos universitetą. “Nėra tokių “vakarietiškų universitetų”, nes ir Vakaruose galima rasti labai didelės įvairovės”, – tvirtina MRU kancleris.
Nėra didelio pagrindo ir panikai, kad “geriausi šalies protai išvyksta” studijuoti. 2010-ųjų pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerija per ambasadas ir kitas atsakingas institucijas surinko duomenis apie visose studijų pakopose užsienyje studijuojančius lietuvius. Iš Didžiosios Britanijos gauti duomenys parodė, kad tokių studentų yra 2000, Lenkijoje – apie 800, kitose šalyse mažiau. Tiesa, šie skaičiai atskleidžia 2009 m. padėtį. “Palyginti su kitomis šalimis ir Europos Sąjungos vidurkiu, mūsų išvykusieji studijuoti sudaro labai nedidelį procentą. Mums čia, Lietuvoje, galbūt atrodo tragedija, kad kažkas išvyksta, bet jei matysime mobilumo situaciją ES šalyse, tai tikrai nėra dideli skaičiai”, – sako N.Putinaitė.
Prestižinės KTU gimnazijos direktorius B.Burgis taip pat nelinkęs sureikšminti abiturientų emigracijos. “Baigusių mūsų gimnaziją abiturientų, vykstančių studijuoti į užsienį, skaičius gana stabilus – jų maždaug trečdalis. Tik reikia pabrėžti naują tendenciją: anksčiau studijas užsienyje rinkdavosi tik pažangiausieji, o dabar išvažiuoja net tie, kuriems Lietuvos universitetai durų neatveria. Ir tegu važiuoja, tiesa?” – svarsto KTU gimnazijos direktorius.
Kitas klausimas, kaip reikėtų vertinti studentų pasirinkimą studijuoti užsienyje. “Nelaikau gabių žmonių siekio studijuoti užsienyje problema. Atvirkščiai – tą, kuris skatintų žinių ir naujų patirčių trokštantį abiturientą niekur nevažiuoti ir likti Lietuvoje, kaltinčiau gyvenimo žlugdymu. Kokia nauda Lietuvai protingą žmogų, ką tik baigusį mokyklą, per ketverius metus universitete paversti vidutinybe? Neteigiu, kad studentas Lietuvoje negali tobulėti, bet tai jam padaryti daug sunkiau, palyginti su sąlygomis, sudarytomis užsienyje”, – tikina K.Kuolys.

Raktas į teigiamus pokyčius – globalizacija

Vis dėlto daugelis Lietuvos aukštųjų mokyklų negali prilygti turtingesniems ir kitaip pranašesniems užsienio konkurentams. Tai rodo ir pasauliniai universitetų reitingai, kuriuose aukščiausią iš lietuviškų mokymo įstaigų poziciją turintis Vilniaus universitetas šiemet pirmąkart pateko tarp 500–550 geriausių pasaulio universitetų. Globalizacijos ir masinio aukštojo mokslo amžiuje Lietuvos universitetams ir kolegijoms reikia būti konkurencingiems, kad pritrauktų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio studentų. Kaip to pasiekti?
“Kai ką galima padaryti, o kai ko ne, nes tam prireiktų šimtmečių. Ar galima įsivaizduoti, kad Kembridžo universitetas palauks, kol jį nukonkuruos Šiaulių universitetas? Bet reikėtų pasistengti, kad mūsų universitetai būtų atviri viso pasaulio jaunimui, kad paskaitos vėl būtų paskaitos, o ne pamokos, kad net norintys, bet nepajėgiantys studijuoti būtų šalinami iš universitetų, kad universitetų autonomija būtų gražiai suderinta su visuomenės teise uždaryti nenaudingus universitetus”, – “vaistus” siūlo B.Burgis.
Dar vienas kelias tobulėti – Lietuvos mokymo įstaigose diegti užsienyje studijavusių ir grįžusių studentų patirtį. “Jau dabar pirmoji banga lietuvių, po įstojimo į ES baigusių studijas užsienyje, po truputį grįžta į tėvynę ir susiranda darbus. Taip atsiranda žmonių, pažįstančių pasaulį – žinančių, kaip yra kitose šalyse ir kaip gali būti Lietuvoje. Grįžę jie gali kartu atvežti ir vakarietišką požiūrį į mokslą, perduoti jį kitoms kartoms. Kažkas turi išvykti ir sugrįžti, kad kitiems išvykti nebereikėtų”, – svarsto K.Kuolys, šiuo metu studijuojantis Škotijoje, tačiau po studijų planuojantis grįžti į Lietuvą.
“Lietuvos aukštasis mokslas – ta sritis, kuri bene labiausiai integruota į atitinkamas Europos ir pasaulio struktūras. Vyksta intensyvūs dėstytojų, mokslininkų mainai, Lietuvoje per įvairias programas studijuoja tūkstančiai ES šalių studentų”, – tikina MRU kancleris S.Spurga, turintis ir studijų Harvarde (JAV) patirties.
Taigi pagrindo teigti, kad Lietuvos aukštojo mokslo padėtis gerėja, yra, tačiau įsisenėjusių ydų sąrašas vis dar ilgas. Matant neproporcingai didelį aukštojo mokslo tinklą Lietuvoje akivaizdu, kad esminiai pokyčiai užtruks ir tam prireiks didelių tiek studentų, tiek mokslininkų, tiek iš užsienio patirties parsivežusių absolventų, tiek aukštojo mokslo politiką lemiančių institucijų pastangų.

box1
Aukštojo mokslo institucijų skaičius ES šalyse

Šalis     Gyventojų    Universitetų     Kitų aukštųjų mokyklų, kolegijų

Didžioji Britanija    60 mln.     90    50
Lietuva    3,2 mln.    22    23
Nyderlandai    16,7 mln.    14     66
Estija    1,3 mln.     11    9
Airija    6,2 mln.      7    44
Norvegija    4,9 mln.    7    63
Latvija    2,2 mln.     6    53
Danija    5,6 mln.    5    50
Slovėnija    2 mln.     4    21

Šaltinis: Euroguidance.lt

box2
Aukštojo mokslo finansavimas (mln. Lt)
Universitetai*     Kolegijos
Valstybės biudžeto ir spec. programų lėšos    ES lėšos
894,1    833,8    789,9     811,4
171,6     160,7    130    128,1
Iš viso    ?    ?     ?     ?
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.
*Universitetai su spec. lėšomis ir investicijomis
**Kolegijos be spec. lėšų, įtrauktos investicijos