Vadyba. Europoje ir Lietuvoje ryškėjant tendencijai, kad trūksta aukšto ir aukštesnio lygio valdymo specialistų – vadovų, gebančių priimti ryžtingus sprendimus, diegti inovacijas didelėse įmonėse, didėja ir specialių studijų tokiems specialistams rengti poreikis.

Tokių žmonių gretose – ir aukšto lygio vadovai, galintys valdyti didžiules tarptautines kompanijas, jų padalinius, atstovybes kitose šalyse, gebantys laisvai komunikuoti, efektyviai valdyti kultūrinius skirtumus, įveikti geografinius barjerus ir suburti stiprias specialistų komandas, kurios kurtų pridėtinę vertę. Tokius iššūkius priimti pasirengusių vadovų maža. Jų stinga ne tik versle, bet ir viešajame sektoriuje. Tad tokių vadovų – lyderių poreikis didėja.

Kinta vadybos samprata

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Vadybos instituto direktorius prof. dr. Tadas Sudnickas, vadovaujantis tokių specialistų rengimui šiame universitete, pastebi, kad vadybos samprata nuolat kinta.

„Prieš kurį laiką tai buvo ekonomikos mokslo dalis. Šiuo metu ši samprata kinta: nuo vadovavimo – prie lyderystės. Tai reiškia perėjimą nuo vadovo, kuris valdo procesus ir visą verslą, remdamasis tam tikrais administraciniais svertais, iki lyderio, kuris naudoja asmeninius įgūdžius. Tai interesų paisymas, taip pat darbuotojų įsipareigojimas“, – teigia T.Sudnickas, dirbantis ir daugelio užsienio bei Lietuvos įmonių konsultantu.

Jo žodžiais, dabar vadyba – sudėtinis mokslas, susidedantis iš tokių dalykų, kaip organizavimas, psichologija, taip pat ir elgsenos bei pasaulėžiūros aspektai. Svarbu ir žmogaus motyvai, jo emocinis intelektas, gebėjimas suprasti kitą, jo poreikius.

„Vadyba, kaip mokslas, analizuoja geriausią patirtį, ją apibūdina, susistemina ir pritaiko prie situacijos. Tai daugelio sėkmingų pavyzdžių apibendrinimas, supažindinimas su jais ir progos pasinaudoti jais suteikimas“, – tvirtina T. Sudnickas.

Jam antrina ir skandinavų kompanijoje vadovaujamas pareigas einantis Agnius Karčiauskas, baigęs MRU strateginį organizacijų valdymą ir gavęs apdovanojimą už geriausią darbą šioje srityje. Jo teigimu, ateina laikas, kai vienas modelis turi keisti kitą. Taip yra ir su vadyba, nes ji – kintanti, dinamiška, prisitaikanti prie laikmečio realijų, rinkos pokyčių, informacinių, technologinių naujovių, kitokio žmogiškųjų išteklių ir procesų valdymo. Dabartinė dinamiška ir nuolatos besikeičianti aplinka šiuolaikiniam aukšto lygio vadovui ar vadybininkui suteikia daug vietos kūrybiškumui.

Siejasi su kitais mokslais

Taigi išryškėjo dar viena tendencija – socialinių ir techninių bei technologinių mokslų susijungimo būtinybė. Į perspektyvą orientuotam verslui nereikia tik bendromis klasikinėmis žiniomis parengto specialisto vadybininko, teisininko, techniko ar technologo. Reikia vadovo, išmanančio konkrečios srities veikimo procesą, arba technologo, gerai suvokiančio vadybos, teisės, psichologijos aspektus – įsisavinusio socialinių mokslų žinių ir gebėjimų paketą.

T.Sudnickas pastebi, kad anksčiau buvo gaji nuostata, jog vadovui ar vadybininkui svarbu žinoti savo vadovaujamos srities dalykus – ar tai būtų medicina, technika, ar kita sritis. Dabar taip nebėra: vadyba yra įvairių kompetencijų rinkinys.

„Pastebėta, kad žmonės, baigę socialinius ar humanitarinius mokslus, turi mažiau problemų, jei neįgijo pakankamai techninių ar kitokių įgūdžių. O jei techninių, technologinių krypčių specialistai neišsiugdo socialinių įgūdžių, nemažai jų net pereina į socialinius mokslus“, – tendencijas pastebi MRU Vadybos instituto direktorius.

T.Sudnicko teigimu, todėl šiandieninio universiteto misija yra išmokyti mokytis. Jis turi būti ne tik mokymo, bet ir ekspertinių žinių centras. Tai nėra vien moksliniai tyrimai. Tai ir realių žinių pritaikymas, realių problemų sprendimas.

„Kurdami studijų programas stengiamės atsižvelgti į esamą situaciją: ar tikrai tas studijų dalykas reikalingas. Tarkime, mūsų studijų programa apie strateginį organizacijų valdymą – labai sudėtinga, reikalauja daug žinių, bet tinka įvairaus tipo organizacijų vadybininkams ar vadovams. Ypač tiems, kurie užsiima strategavimu. Deja, vadovai dažnai užsiima kasdienėmis problemomis, bet ne strategavimu. O tų bėdų būtų mažiau, jei vadovai jas tiesiog nuspėtų“, – įsitikinęs T.Sudnickas.

Renkasi dėl platesnio akiračio

MRU Vadybos instituto doktoranto A.Karčiausko teigimu, nemažai aukštas pareigas einančių žmonių renkasi vadybos, vadovavimo studijas aukštesniu – magistrantūros lygiu, šalia tų specialybių, kurias yra baigę.

„Pačios vadybos studijos neužtikrina, kad jas baigęs žmogus gali būti vienintelis tinkamas kandidatas į vadovo poziciją. Žmonės, turintys skirtingų krypčių išsilavinimą – fizikos, filosofijos ar politikos mokslų, gali būti puikūs vadovai, tačiau dažnas renkasi papildomas vadybos, vadovavimo studijas, kad galėtų praplėsti suvokimą apie vadybinius procesus. Tai leidžia kitaip pažvelgti į vadovavimo organizacijai problematiką, pakeliant ją aukščiau, nei kasdienių užduočių sprendimas“, – pastebi A.Karčiauskas.

Jo nuomone, dažnai nepagrįstai reikalaujama, kad universitetas suteiktų konkrečią specialybę. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai kiekvienas verslo ar valstybės sektorius reikalauja vis kitokių žinių ir specialistų, universitetas negali orientuotis tik į labai siaurą specialybių spektrą, tuo sumažindamas studentų galimybes save realizuoti greitai besikeičiančioje darbo rinkoje. Tai, kas aktualu šiandien, gali nebūti aktualu rytoj, todėl universitetas pirmiausia turi būti skirtas kritiniam mąstymui lavinti, o ne labai siauroms ir konkrečioms specialybėms rengi. Svarbu neužmiršti, kad darbo geriausiai išmokstama tik jį dirbant.

Be abejo, mokslinės bei technologinės pažangos lygis yra toks aukštas, kad siekiant rezultatų, ypač tiksliuosiuose moksluose, būtina koncentruotis į tam tikrą mokslo sritį. Taip bus pasiektas aukšto lygio išmanymas.

O štai socialiniai mokslai atviresni įvairiakryptiškumui, juose galimos įvairios kombinacijos, perspektyvos. Vadovavimas ar darbas su žmonėmis – dinamiška sritis, reikalaujanti plataus akiračio, apimančio įvairias disciplinas. Tokiais atvejais gali praversti socialiniai mokslai – vadybos, vadovavimo, lyderystės studijos.

Šiuolaikinio vadovo portretas

A.Karčiausko teigimu, šiuolaikinį lietuvį vadovą geriausiai galima apibūdinti lyginant jį su kitų šalių vadovais. Dėl besikeičiančių kartų ir vakarietiškos verslo kultūros įtakos Lietuvoje stiprėja tendencija įtraukti darbuotojus į sprendimų priėmimą, akcentuoti komandinį darbą. Taip pat egzistuoja pakankama galios distancija tarp vadovo ir pavaldinio, kuri užtikrina efektyvų darbą.

„Lietuvos vadovai kartais įgyja pranašumą, nes gali priimti sprendimus kur kas greičiau nei jų kolegos užsienyje. Svetur, kur kitokios tradicijos, sprendimų priėmimas gali užtrukti, nes jie turi būti derinami keliose grandyse“, – tvirtina A.Karčiauskas.

Kaip ir bet kokioje srityje, svarbiausias tikslas yra tobulėti. A.Karčiauskas pastebi, kad jauni lyderiai dažnai užmiršta, jog jų darbas yra vadovauti, o ne pačiam viską daryti. „Tikėdami, kad tik jie vieni gali atlikti darbus gerai, tiek iš savęs, tiek iš kitų atima tobulėjimo galimybes. Vienas didžiausių šiuolaikinio vadovo uždavinių – gebėti suderinti du sunkiai suderinimus dalykus: betarpiškumą ir atstumą. Jį geriausiai gali užtikrinti objektyvumas, todėl tokie svarbūs klausimai, kaip proceso ar darbuotojo vertinimas, turi būti kuo labiau nuasmeninti – tik taip gali būti išsaugomas objektyvumas“, – aiškina A.Karčiauskas.

T.Sudnicko nuomone, didžiausia šiuolaikinių vadovų bėda – per mažas investavimas į savo darbuotojus, kurie dažnai daro tiesiog elementarias, šiurkščias klaidas. „Tiesa, užsienio kapitalo įmonėms tai mažiau būdinga, jos skiria daugiau dėmesio apmokymams, darbuotojų tobulinimui. Lietuviai galėtų tiesiog truputį pakeisti savo požiūrį – suprasti vadybą kitaip, kaip kitą modelį, kuris būtų daug efektyvesnis“, – pataria T.Sudnickas.

Ateities perspektyvos
Šiuolaikiniai vadovai turi gebėti moderniai organizuoti savo komandos darbą, greitai prisitaikyti prie besikeičiančios dinamiškos aplinkos, optimaliai organizuoti darbus, kuriems reikalingi žmogiškieji ištekliai.

Pavyzdžiui, A.Karčiausko teigimu, modernios ir naujos organizacijos kuriamos pagal naujus veiklos organizavimo principus. Jos siekia suformuoti vadinamąjį kompetencijos centrą, kuriame sukauptas kompanijos konkurencinis pranašumas, žinios ir santykių užtikrinimas su klientais. Kitos organizacijos funkcijos yra atiduodamos į išorę, samdant paslaugų teikėjus.

„Tarkime, vis dažniau samdomos buhalterines, teisines, gamybos, viešųjų ryšių, reklamos ir kitas specializuotas paslaugas teikiančios įmonės, kuriose sutelkti geriausi šios srities specialistai. Tai privalumas, nes jos yra sukaupusios didelę patirtį savo srityje, kokios vidutinio dydžio kompanija negali pasiekti viską bandydama atlikti pati. O esant netinkamai kokybei paslaugų teikėjus galima lengviau pakeisti, palyginti su vidine veiklos reorganizacija. Šiuolaikiniams vadovams būtina suprasti ir išnaudoti išorinių resursų tiekiamas galimybes. Iš to laimi ir visuomenė, nes joje didėja konkurencija ir specializacija“, – teigia A.Karčiauskas.

Dvi jėgos – viską apimanti globalizacija ir skaitmeninių technologijų revoliucija – keičia požiūrį į tai, kaip turi būti atliekamas darbas ar kuriamas verslas. Pasak A.Karčiausko, šie procesai privedė prie to, kad teoretikai kalba apie naujo tipo organizacijų aušrą – besienes, lakiąsias, tinklines organizacijas. Šių idėjų tikslas – atsakyti, kaip sukurti lanksčią organizaciją, kuri gali prisiderinti prie dinamiškos aplinkos.

„Vis labiau bus plėtojamas funkcinis lankstumas organizacijos viduje, suteikiant darbuotojams platų spektrą įgūdžių, kurie leis plačiau naudoti vidinius resursus. Taip pat bus siekiama ir kiekybinio lankstumo, kad pasikeitus situacijai, pavyzdžiui, esant augimui ar krizei, organizacija galėtų atitinkamai didėti ar mažėti, nepatirdama didelių nuostolių ir apsaugodama save. Taigi ateitis pateiks dar ne vieną iššūkį vadybos teoretikams ir praktikams“, – įsitikinęs A.Karčiauskas.

Auksė Lankaitytė