Praėjusią savaitę Vilniuje viešėjo Pasaulio universitetų asociacijos (PUA), vienijančios daugiau nei 600 narių visame pasaulyje, generalinė sekretorė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) tarybos narė Eva Egron-Polak. Po susitikimo su Seimo pirmininku Vydu Gedvilu ir MRU tarybos posėdžio E.Egron-Polak „Veidui“ davė išskirtinį interviu apie aukštąjį mokslą globalėjančiame pasaulyje.

– Kokie aktualiausi klausimai šiuo metu keliami Pasaulio universitetų asociacijoje? Kokius svarbiausius uždavinius asociacija mato kaip greičiausiai spręstinus?
E.E-P.: Iššūkių yra daug, bet mes orientuojamės į kelis svarbiausius ir aktualiausius. Pirmasis iššūkis yra aukštojo mokslo tarptautiškumo plėtra – kaip universitetai atsiveria pasauliui, ką tai duoda studentams, kaip paveikia mokymo programas, mokslo tyrimus, kaip universitetai priima pasaulinius iššūkius ir parengia studentus gyvenimui ir darbui globaliame pasaulyje.
Kita tema – kaip aukštasis mokslas atsiliepia į darnaus vystymosi problemas. Šiuo metu Jungtinės Tautos vykdo programą „Darnaus vystymosi švietimo dešimtmetis“, kuri baigsis 2014 m. Taigi turime būti pasirengę pasakyti, kur mes esame ir kuria kryptimi einame.
Dar kita sritis – studijų prieinamumo ir baigimo galimybės dažnai marginalizuojamų socialinių grupių studentams. Žiūrime, ką daro universitetai ir kitos aukštojo mokslo institucijos, siekdamos praplėsti studijų prieinamumą ir bandydamos užtikrinti, kad studentai baigs studijas. Šioje srityje vykdome projektą, ir džiugu, kad juo susidomėjo labai daug aukštojo mokslo institucijų visame pasaulyje. Tikiu, kad ir Lietuvoje šie klausimai aktualūs, nes daugelyje išsivysčiusių šalių gyventojai sensta, jaunų žmonių vis mažėja, todėl jei nepraplėsime galimybių, turėsime mažinti vietų skaičių universitetuose arba pritraukti studentų iš Kinijos ar Indijos. Svarbu užtikrinti mokslo prieinamumą negalią turintiems, iš kaimo vietovių, nepasiturinčių šeimų kilusiems jaunuoliams ir kt.
Taip pat stengiamės nagrinėti, kokia aukštojo mokslo padėtis besivystančiose šalyse. Jungtinės Tautos įsipareigojo siekti vadinamųjų tūkstantmečio vystymosi tikslų, kurių vienas – garantuoti išsilavinimą visiems. PUA įgyvendina projektą, kurio vienas pagrindinių tikslų – ištirti, kaip universitetai ir edukologijos, psichologijos fakultetai gali padėti kitiems švietimo sistemos sektoriams siekti šių plėtros tikslų. Vykdydami projektą dirbome kartu su Švedijos tarptautinės plėtros agentūra ir siekėme įtraukti tėvus, pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojus, ministerijų atstovus, universitetų mokslininkus kartu kurti darnią strategiją ir veiksmų planą bei siekti užtikrinti išsilavinimą visiems.

– Kaip aukštąjį mokslą gali paveikti pasaulyje vis populiarėjantys nemokami nuotolinio mokymosi kursai ir interneto puslapiai? Kaip turi keistis universitetai, kad priimtų šiuos pasaulinius iššūkius, susijusius su milžiniškomis technologinėmis platformomis?
E.E-P.: Kol kas dar sunku pasakyti. Šios platformos gali iš esmės pakeisti išsilavinimo teikimo būdus. Manau, joms reikia milžiniškos paklausos, poreikio ir troškimo mokytis. Nežinau, kiek laiko jos bus populiarios, neturėdamos formalios akreditacijos ir pripažinimo. Svarbu, kokį verslo modelį jos išplėtos norėdamos išlikti. Yra įdomių iniciatyvų, kurios gali būti pripažintos aukštojo mokslo institucijų, bet reikėtų palaukti dvejus trejus metus ir pažiūrėti, kaip joms sekasi.
Šiuo metu yra dvi nuomonės: vieni sako, kad tokios programos gali iš esmės pakeisti vaizdą, kaip išsilavinimas atrodys po penkerių–dešimties metų, o kiti mano, kad jos tiesiog išnyks, nes išliks tradicinio modelio poreikis. Informacinės technologijos gali padėti mokytis, bet negali atsakyti į visus klausimus, kurių kyla siekiant įgyti aukštąjį išsilavinimą.

– Kaip aukštąjį mokslą veikia globalizacijos procesai?
E.E-P.: Manau, vienas svarbiausių iššūkių – ir jį nebūtinai kelia globalizacija – yra neįtikėtina konkurencija. Ji tokia didelė, kad net diskusijose dažnai tampa svarbiausia tema, išstumianti studijų kokybės klausimą. Dabar yra kur kas daugiau aukštojo mokslo institucijų nei anksčiau, ir jų tipų įvairovė daug didesnė. Turime skirtingus kokybės lygius ir gyvename pasaulyje, kuriame padedami technologijų galime lengvai susisiekti su kitais, nukeliauti į bet kurią pasaulio vietą.
Dėl konkurencijos ir poreikio suprasti visą sistemą egzistuoja reitingavimas, labai lengvai įvertinantis aukštojo mokslo institucijas pagal tam tikrą kriterijų (pvz., mokslo tyrimų kiekį). Taip sukuriama milžiniška konkurencija. Yra vos keli universitetai, patenkantys į reitingų viršūnes, daugybė kitų ten nepapuola. Globalizacija priverčia konkuruoti ir lyginti su kitais. Tai sąlyginai nauja tendencija, sukurianti tam tikrą atotrūkį tarp aukštojo mokslo institucijų, patenkančių į dušimtuką ar penkišimtuką, ir likusiųjų. Toks skirstymas, užuot skatinęs įvairovę, turi potencialą sukurti labai unifikuotą aukštojo mokslo modelį. Visi nori būti vienodi ir patekti į kuo aukštesnes reitingų pozicijas. Manau, tai truputį pavojinga, nes ne kiekvienas sugeba į tas viršūnes patekti – tai reikalauja didelių investicijų ir laiko. Šiandien jau vyksta tam tikras persvarstymas, nes tampa akivaizdu, kad mokslo tyrimai yra vienas aspektas, bet reikia žiūrėti ir į mokymo kokybę, kuri, mano nuomone, irgi labai svarbi.
Kitas globalizacijos padarinys – varžymasis dėl gabiausiųjų, protų nutekėjimas. Tai būdinga ir Lietuvai, nes žmonės išvyksta ieškoti geresnių galimybių. Toks varžymasis nebūtų atsiradęs be globalizacijos procesų. Žinoma, prie to smarkiai prisideda ir technologijų plėtra.
Šiandien švietimas yra kaip atskiras sektorius, kurį veikia globalizacija. Yra aukštojo mokslo institucijų, turinčių filialų skirtingose šalyse, net valstybiniai universitetai dėl sumažintų biudžeto pajamų tampa iš dalies privatūs. Kuriasi tinklai, universitetai jungiasi vieni su kitais. Tinklai yra puikus būdas suvienyti institucijas bendriems projektams, bendroms programoms įgyvendinti ar kartu tokiems visuotiniams klausimams, kaip klimato kaita, sveikatos apsauga, spręsti. Aukštojo mokslo srityje atsakomybė ir interesai nebėra nacionaliniai.

– Neseniai Europos Sąjunga pristatė naują universitetų reitingavimo sistemą „U-Multirank“. Ar ji yra perspektyvi ir padės geriau suvokti universitetų specifiką?
E.E-P.: Šia sistema siekiama pasiūlyti alternatyvą Šanchajaus universitetų reitingui. Ji yra daugiadimensė – universitetus palyginti norinčiam asmeniui suteikiama galimybė tai daryti pagal tuos kriterijus, kurie jam svarbūs. Tai interaktyvus būdas lyginti institucijas. Vis dėlto man kyla klausimas, ar ši sistema bus įmanoma žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, nes ji labai sudėtinga. Viena priežasčių, kodėl Šanchajaus reitingas tapo toks populiarus, – jis labai paprastas. O įvesti daugiadimensį vertinimą labai sunku. Pačias pastangas aš sveikinu ir manau, kad ši sistema atliepia universitetų daugialypumą pagal tam tikrus kriterijus. Visiškai sutinku, kad sudėtingesnė sistema yra teisinga, bet nesu įsitikinusi, ar ji turės pasisekimą.

– Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą pasauliniame kontekste?
E.E-P.: Susidariau įspūdį, kad Lietuva nuosekliai deda pastangas siekdama priimti skirtingus iššūkius tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu. Lietuvos aukštosios mokyklos yra labai dinamiškos, inovatyvios, ieško būdų, kaip galėtų patraukliai prisistatyti, palaikyti ryšį su visuomene, užkirsti kelią studentų emigracijai. Lietuvos demografiniai duomenys nėra teigiami – ir dėl senstančios visuomenės, ir dėl išvykstančių žmonių. Todėl universitetai stengiasi atrodyti patrauklesni, būti konkurencingesni, siūlyti aktualias ir naudingas studijų programas, o ne varžytis su kitais be reikalo. Manau, jiems puikiai sekasi.
Labai vertinu MRU bendradarbiavimą su PUA plėtojant tarptautiškumą: šis universitetas 2011 m. pasikvietė mūsų ekspertus atlikti tarptautiškumo strategijos analizės ISAS (MRU tai padarė pirmasis Europoje), taip pat pakvietė Europos universitetų asociaciją atlikti bendro universiteto įvertinimo. Tai rodo, kad universitetas siekia ir įsipareigoja nuolat keistis ir tobulėti bei atsiverti kritikai iš šalies.
Manau, Lietuvos valdžia nepakankamai padeda aukštajam mokslui, nes per dažnai kaitalioja savo politiką. Sąlygos kinta labai dažnai, o tai nėra gerai bet kokiam universitetui. Tai kuria tam tikrą nestabilumą, nežinomybę, su kuria tenka susidurti aukštajai mokyklai, eikvoja jos laiką. Tačiau Lietuvos universitetai geba į tai reaguoti kūrybingai. Tarkim, MRU, mažėjant valstybės finansavimui, apie 75 proc. pajamų susirenka iš kitur – studijų, mokslo, kitų projektų, nors prieš trejus ketverius metus ši dalis siekė 50 proc. Tai didžiulis pokytis, su kuriuo dauguma viešojo sektoriaus dalyvių per tokį trumpą laiką nesusidorotų. O universitetams sėkmingai pavyko tai padaryti.

– Ar universitetai, siekdami išlikti pasaulinėje rinkoje, turėtų plėtoti tarptautiškumo skatinimo politiką?
E.E-P.: Esu įsitikinusi, kad tarptautiškumo plėtra aukštojo mokslo institucijos strategijoje privalo būti, bet tai turi būti bendrosios strategijos dalis, o ne atskira politika. Šiandien nėra tokio universiteto, kuris nesusidurtų su tarptautiniu aspektu. Tai reiškia, kad tarptautiškumas turi būti universiteto plėtros ir bendrojo plano dalis. Taip pat manau, kad tai turi būti tarptautiškumo, o ne tarptautinio mobilumo strategija, kaip dažnai būna.
Kai klausiu universitetų, kaip jie plėtoja tarptautiškumą, dažnai išgirstu skaičius, kiek jie turi studentų iš kitų šalių ir kiek yra išsiuntę studijuoti į užsienį, kiek memorandumų pasirašė ar kiek jungtinių programų vykdo. Šie dalykai svarbūs, bet manau, kad tarptautiškumas yra daugiau nei vien tai – jis turi būti integruotas kone į kiekvieną discipliną. Studijuodamas bet kurią programą negali ignoruoti, kad ir kitose šalyse yra skirtingų mokslininkų, kurie gali mąstyti kitaip, o kompetencijos gali būti įgyjamos ir kitais būdais. Mokslas ir žinios neturi ribų.