Dabar jau galima apibendrinti, kad prieš ketverius metus triukšmingai pradėta aukštojo mokslo reforma gerų rezultatų nedavė. Žiniasklaida tada dejavo apie neva blogą aukštojo mokslo kokybę, kurią lyg burtų lazdelės mostelėjimas turėjo pagerinti “krepšeliai”.
Aukštojo mokslo reforma iš tikrųjų buvo pribrendusi. Todėl parlamentinės partijos buvo susitarusios, kad reikia peržiūrėti aukštųjų mokyklų padėtį, suteikti joms daugiau atskaitomybės ir autonomijos priimant sprendimus. Partijų susitarime buvo numatyta iš dalies keisti studijų finansavimo pobūdį,  eksperimentuojant įvesti konkurencijos elementų tose studijų kryptyse, kurios pasižymi didele studijų programų pasiūla.
Deja, liberalų valdoma Švietimo ir mokslo ministerija tai priėmė tarsi ženklą pradėti neregėtų užmojų liberalias reformas. Konkurencija tapo pagrindiniu švietalu, kuriuo buvo manoma pagerinti studijų kokybę.
Liberalų įsitikinimu, konkurencija dėl studentų ir su jais ateinančių lėšų turėjo tapti pagrindiniu varikliu kokybei pagerinti. Žinantiems bent elementarius rinkodaros principus tai gali sukelti tik nuostabą. Todėl suprantama, kodėl konkurencija dėl “krepšelių” jokio apčiuopiamo rezultato nedavė. Kitaip ir negalėjo būti – aukštosios mokyklos priverstos kovoti dėl pinigų, o ne dėl geresnės studijų kokybės.
Siekdamos gauti lėšų jos ėmė kurti naujas programas, nors tokių jau buvo kitose mokyklose, taip pat lengvinti studentų priėmimo reikalavimus. Štai dabar jau net trys universitetai siūlo biochemijos studijas, nors tik vienas turi per penkis dešimtmečius įgytą studijų patirtį ir sukauptą mokslo potencialą (per 200 šios krypties mokslininkų). Kitose dirba vos keli pervilioti dėstytojai. O ką jau kalbėti apie sudėtingą ir brangiai kainuojančią įrangą. Tiesiog dabar biochemija yra madinga studijų kryptis, kuri patraukli studentams. Kaip tai susiję su kokybe? Niekaip.
Tokia pati tendencija akivaizdi ir kitose populiariose kryptyse: politologijos, Rytų Azijos kalbų ir kt. Skaidomos jėgos, smulkėja katedros, mokslininkai tampa nekonkurencingi su kolegomis iš Europos.
Netoli ta diena, kai susidursime su diplomų “išpardavimo” naktimis, nuolaidų sistema, skirta studijuojantiesiems, aukštųjų mokyklų lojalumo kortelėmis (pavyzdžiui, baik bakalauro studijas pas mus – atpigs magistro studijos) ir kt. Visa tai – iš rinkodaros principų, kuriuos taip gerai yra įvaldę prekybininkai. O ką tai bendro turi su aukštuoju mokslu?
“Viską lemia kadrai” – šią bolševikų vado Lenino frazę puikiai supranta ir dabartiniai švietimo strategai. Todėl taip atkakliai buvo brukamas antikonstitucinis valdymo principas, kai aukštosios mokyklos bendruomenė nebetenka balso priimant svarbiausius sprendimus. Visa valdžia buvo atiduota naujosioms taryboms. Tiesa, nuveikti spėta nedaug – Konstitucinis Teismas šias nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Konstitucijai. Pagal naująją tvarką spėta paskirti tik kelis universitetų vadovus.
Kas ateityje laukia aukštųjų mokyklų? Nesuklysiu pasakęs – nauja reforma. Reikės peržiūrėti dabartines klaidas, atsisakyti nepasiteisinusių sprendimų dėl “krepšelių”. Konkuruoti reikia ne dėl Lietuvos studentų, o dėl to, kad mūsų aukštosios mokyklos prilygtų kitų šalių, ypač JAV, Vakarų Europos ir Japonijos, mokykloms pagal mokslo laimėjimus, mokslinę bazę, bibliotekų fondus, tarptautinį bendradarbiavimą, vykdomus tarptautinius mokslo projektus.
Tai ir yra studijų kokybę užtikrinantys veiksniai. Būtent tokiu keliu eina kitų šalių universitetai, skirdami tam lėšų ir stiprindami tarptautinius ryšius. Šį kelią reiks rinktis ir mums.