BFL

Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad iki šių metų pabaigos aukštosios mokyklos turi patvirtinti naujus statutus, persitvarkyti iš biudžetinių įstaigų į viešąsias, sudaryti tarybas, išsirinkti vadovus. Kitaip tariant, visiškai pakeisti ankstesnį valdymo modelį, pagrindines universiteto ar kolegijos valdymo funkcijas perleidžiant taryboms.
Čia nereikėtų užmiršti, kad tarybos aukštosiose mokyklose egzistavo ir iki reformos, tačiau bent jau universitetuose niekada neturėjo tokių galių. 2009 m. balandį priėmus įstatymą taryboms pavesta kurti strateginius planus, spręsti finansinius klausimus, rinkti rektorius. Anksčiau šias funkcijas universitetuose atlikdavo senatas, kuriam dabar palikta spręsti tik akademinius reikalus.
Daugiausiai pokyčių lems tarybų sudarymo principas: pusę tarybos narių skiria akademinė bendruomenė, pusę – švietimo ir mokslo ministras. Vienas narys skiriamas bendru sutarimu. Ministras narius skiria iš visuomenės atstovų, kurie kandidatūras teikia savanoriškai, o jas vėliau tikrina Aukštojo mokslo taryba. Ši institucija yra filtras, turintis neleisti į tarybas patekti prastos reputacijos, nekompetentingiems ar politiškai angažuotiems žmonėms.
Reformą vykdančios Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai tikina, kad šie pokyčiai užtikrins aukštųjų mokyklų veiklos efektyvumą ir atskaitingumą visuomenei. Ir iš tiesų logiška atrodo idėja į valstybinių aukštųjų mokyklų valdymą įtraukti tos valstybės atstovus, tai yra visuomenės veikėjus, socialinius partnerius. Jie turėtų neleisti akademinei bendruomenei virti savo sultyse, užtikrinti aukštųjų mokyklų ryšį su darbo rinka.
Toks yra planas. O kaip sekasi jį įgyvendininti?

Į tarybas – generaliniai direktoriai

Žvelgiant į skaičius akivaizdu, kad aukštosios mokyklos persitvarkyti neskuba. Sunku pasakyti, kiek tai lemia pačių universitetų ar kolegijų nenoras keistis, o kiek formalių procedūrų gausa (pavyzdžiui, Vilniaus universiteto statutas yra parengtas ir perduotas Seimui, bet šis atostogauja ir negali jo patvirtinti), tačiau šiuo metu, nuo mokslo ir studijų įstatymo priėmimo praėjus daugiau nei dvejiem metams, padėtis yra tokia: naujas tarybas turi 10 iš 14 universitetų ir 6 iš 13 kolegijų, naujus statutus – 12 universitetų ir 5 kolegijos, vadovus (nebūtinai naujus) išsirinko 6 universitetai ir 4 kolegijos, teisinį statusą iš biudžetinės į viešąją įstaigą yra pakeitę 7 universitetai ir 3 kolegijos. Visas pertvarkas kol kas atliko 8 aukštosios mokyklos. Kitos turės suskubti tai padaryti iki šių metų gruodžio 31-osios – tai numato jau minėtas įstatymas.
Nors ir lėtai, aukštosios mokyklos pamažu vis dėlto įsileidžia verslininkų ir visuomenės veikėjų. Jau sudarytų tarybų sąrašuose galima rasti daug aukščiausias pareigas einančių asmenybių, pavyzdžiui, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją, Laisvosios rinkos instituto prezidentę, “Danske Bank”, “Microsoft Lietuva” generalinius direktorius, “DOJUS Agro” valdybos pirmininką ir kt.
Kad šie žmonės yra patyrę, kompetentingi savo srityje – neabejotina, tačiau kaip jiems pavyksta rasti bendrą kalbą su universiteto bendruomene, ar neišsiskiria interesai?
“Dar niekada nebuvo taip, kad dėl ko nors principingai nesutartume. Tarybose vyksta intelektuali argumentų kova, tačiau lig šiol visada pavykdavo rasti sprendimą, tenkinantį tiek universiteto, tiek visuomenės atstovus”, – apie darbą praėjusį rudenį sudarytoje Sveikatos mokslų universiteto taryboje kalba Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Vytautas Šileikis.
Jis neabejoja naujos tarybų sudarymo tvarkos nauda. “Aukštosioms mokykloms reikalingas ryšys su bendruomene, taip pat su verslo pasauliu – juk būtent šiai aplinkai studentai ir yra rengiami. Tarybos šį ryšį užtikrina”, – tvirtina V.Šileikis, taryboje atstovaujantis verslo interesams, tačiau turintis ir technikos mokslų daktaro laipsnį.

Vertinimai nevienareikšmiai

Kad naujasis tarybos modelis gali pasiteisinti, rodo valdymo keisti neturinčio (tai daryti reikia tik valstybiniams universitetams, ne privatiems) ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto pavyzdys. Trečius metus iš eilės “Veido” universitetų reitinge geriausiu privačiu universitetu pripažįstamą aukštąją mokyklą nuo pat įkūrimo valdo aštuonių asmenų valdyba, į kurią įeina universitetų, visuomenės ir savininkų atstovai.
ISM rektorius Nerijus Pačėsa džiaugiasi, kad ir valstybiniai universitetai tampa visuomeniškesni: “Tai buvo būtinas žingsnis. Ankstesnė situacija, kai, pavyzdžiui, rektorių rinkdavo senatas, sudarytas vien iš universiteto bendruomenės, niekur nevedė. Dabar universitetų valdyme yra rimta visuomenės interesams atstovaujančių žmonių atsvara. Dar anksti sakyti, ar tai jau duoda naudos, juk dar ne visos tarybos yra sudarytos. Tačiau matau, kad gerai sekasi Vytauto Didžiojo ar Kauno technologijos universitetams, – jie subūrė labai veiklias tarybas. Tolesnis žingsnis būtų didesnis tarybų viešumas, kad valdymas taptų dar skaidresnis.”
Per 20 mokslinės veiklos metų su dešimties pasaulio universitetų akademinėmis sistemomis susipažinęs profesorius, šiuo metu Europos Parlamento narys Leonidas Donskis tokiu optimizmu toli gražu netrykšta. “Suprantu ministerijos intenciją pamėginti sudemokratinti universitetus. Bet nenoriu tikėti, kad kas nors geriau už patį universitetą ir mokslininkus žinotų studijų ir mokslo problemas. Tokia taryba, kurios pusė narių yra socialiniai partneriai, negana to, tvirtinami ministro parašu, nieko, išskyrus smūgį universiteto akademinei laisvei, nesukurs”, – įsitikinęs europarlamentaras.
Jis sutinka, kad panašios tarybos puikiai veikia JAV universitetuose, tačiau pabrėžia, kad ten socialiniai partneriai suprantami kitaip nei Lietuvoje: “JAV tarybų nariai nėra šiaip visuomenės atstovai – tai žmonės, turintys didelių įsipareigojimų tam universitetui ar koledžui. Jie patys yra aukštųjų mokyklų donorai, strategiškai su jomis susiję. Pas mus socialinius partnerius sieja tik fragmentiški ryšiai, be jokių įsipareigojimų.”

Rektoriai liko tie patys

Kita vertus, gali atsitikti ir taip, kad formaliai pakeitus visų aukštųjų mokyklų valdymą esminių pokyčių neįvyks, bent jau iš pradžių. Apie tai byloja ir jau įvykę vadovų rinkimai: Mykolo Romerio universitete naujoji taryba rektoriumi išrinko šiai aukštajai mokyklai jau 20 metų vadovaujantį Alvydą Pumputį, Vytauto Didžiojo universitete perrinktas anksčiau senato išrinktas Zigmas Lydeka. Abu rektoriai per rinkimus buvo vieninteliai kandidatai, abu išrinkti vienbalsiai.
Nors po tarybų sudarymo dviejų universitetų rektoriai pasikeitė, viename jų, Žemės ūkio universitete, buvo renkama taip pat iš vieno kandidato. Kol kas tarybos nulemti pokyčiai įvyko tik Kauno technologijos universitete, kuriame į rektoriaus poziciją pretendavo tuometis universiteto rektorius Raimundas Šiaučiūnas ir ISM mokslo prorektorius Petras Baršauskas. Taryba slaptu balsavimu rektoriaus mantiją atidavė pastarajam.
Gegužę įvykusią KTU vadovo kaitą galima laikyti pirmuoju ryškiu aukštųjų mokyklų tarybų veiklos vaisiumi.

Verslininkas, Sveikatos mokslų universiteto tarybos narys Vytautas Šileikis: “Aukštosioms mokykloms reikalingas ryšys su verslo pasauliu. Tarybos šį ryšį užtikrina.”