Knygų apie gydymąsi vaistažolėmis autorę Aušrą Žvirblienę žmonės vadina ir žolininke, ir žiniuone, nors ji yra liaudies medicinos paveldo konsultantė. Gydomųjų augalų pažinimo talentą iš močiutės paveldėjusi Aušra naudingais receptais pasidalijo ir su “Moters savaitgalio” skaitytojomis.

Šešias dešimtis perkopusi ponia Aušra nežino, ką reiškia eiti. “Aš bėgu, – sako moteris, neturinti kada pagulinėti ant minkštos sofutės. – Mano žodyne nėra žodžio “vaikščioti”, “eiti”, “pėdinti”. Visus darbus nudirbti ar reikalus sutvarkyti reikia greitai. O sveikata, nors jau dvejus metus esu pensininkė, tfu, tfu, tfu – gera. Man neskauda sąnarių, nepuola ligos”.

Štai kodėl mūsų interviu buvo bene trumpiausias mano gyvenime. Greitai atsakiusi į klausimus ir, neturėdama kada tuščiai aušinti burnos, davusi iš anksto išspausdintos medžiagos apie gydymą žolelėmis, Aušra leido suprasti, kad nelabai turi ką pridurti, o reklamos jai nereikia.

Be to, ir reikalai skubino: tą dieną, šeštadienį, turėjo užsukti keletas sunegalavusių pažįstamų – žolelių ir patarimo. Aušra ne tik pagelbsti pažįstamiems ir šių draugams, bet ir rašo knygas. Pirmąją knygą “Peršalimo ligos” moteris išleido 2006 metais. Antroji jos knyga vadinasi “Liaudies išminčių patarimai šeimai”, trečioji – “Žiniuonė pataria, arba kas nepagrįstai pamiršta”.

Šiuo metu Aušra rašo ketvirtą knygą apie traumas ir jų gydymą. “Nesu medikė, todėl knygos nepretenduoja į akademinius veikalus. Jos – pagalbininkai neišgalintiems nusipirkti vaistų ir besidomintiems liaudies medicinos išmintimi, – paaiškino pašnekovė, kuri dar spėja viešosios įstaigos “Du pasauliai”  mokyklėlėje dėstyti fitoterapiją (tai mokslas apie gydymą augalais). – Mano gyvenimas – tai bėgimas pirmyn”.

Tačiau ir valandžiukės, prabėgusios žolininkės namuose gurkšnojant kavą, pakako suprasti, kokia šilta ir miela ši moteris ir kiek daug sukaupusi liaudies išminties.

Paveldėjo iš močiutės

“Visos mano vaikystės vasaros prabėgo Klangių kaime (Jurbarko rajone) pas močiutę Juzefą, – pradėjo pasakojimą Aušra. – Ji buvo stambi ūkininkė, tačiau tai netrukdė rinkti vaistinguosius augalus ir jais gydyti tiek savo šeimos narius, tiek kitus artimuosius. Ji mane ir išmokė pažinti tuos augalus, kuriuos pati naudojo. Tepalams pagaminti močiutė dažniausiai naudodavo vidinius kiaulės taukus. Mano senelis laikė bites, todėl medaus, vaško ir kitų bičių produktų buvo į valias. Močiutė daugumai savo tepalų naudodavo vašką ir sakydavo, kad tai pati geriausia tepalų konservavimo medžiaga. Iš pažįstamų eigulių užsisakydavo pušų ar eglių sakų, kurių taip pat mažomis dozėmis dėdavo į tepalus”.

Aušra prisimena, kad močiutės namuose stovėjo didžiulė senovinė spinta su daugybe lentynų, kuriose – pilna įvairių tepalų indelių ir tinktūrų buteliukų bei drobinių maišelių su kvepiančiais žolynų mišiniais. Kaip ruošti gydomuosius mišinius, arbatas, aliejukus, tepalus ir tinktūras, moteris išmoko iš savo mamos. Taigi Aušra tiksliai žino, kad jos pačios dauguma žinių atėjo iš tolimos nepažintos prosenelės, kuriai šiandien žolininkė jaučiasi dėkinga.  “Kai mažytė buvau, šnekėdavausi su gėlėmis. Ir žinodavau, kad jose kažkas gyvena”, – tai sakydama Aušra šypsojosi.

Žolynų paslaptys

Aušros močiutė mirė sulaukusi garbaus amžiaus – 95-erių metų. Aušra prisimena, kaip su močiute rinkdavo pamiškėje augančias ožkarožes, iš kurių dar prosenelė virdavo skanią gydomąją arbatą. O panemunėje augo vaistinių taukių, kurias žolininkė taip pat pažįsta nuo mažumės kaip puikų vaistinį augalą.

“Ji mane išmokė tam tikrų žolių rinkimo magijos taisyklių, kurių turėjau griežtai laikytis, – pasakojo pašnekovė. – Mėnulis buvo jos žolių rinkimo laiko valdovas. Šaknis kasdavo tik mėnuliui mažėjant, anksti pavasarį arba vėlų rudenį. Žiedus skindavo atėjus mėnulio pilnačiai. O žolynus rinko augant mėnuliui. Tik tuomet, pasak močiutės, žolės įgaudavo ypatingą gydomąją galią.

Labai daug laiko rinkau liaudies medicinos receptus. Jaunystės laikais, kai buvo leidžiama nepakankamai tokios literatūros, žinias gilinti teko Vilniaus “Žinijos” draugijoje. Susidomėjimas jų lektorių paskaitomis buvo didžiulis, salės lūždavo nuo žmonių. Ten sutikau daug bendraminčių. Labiausiai mane traukė liaudies sukauptos žinios apie priemones, padedančias saugoti žmogaus sveikatą, išvengti ligų, jas gydyti. Sukaupusi nemažai žinių, ryžausi padėti savo pažįstamiems. Po pirmųjų bandymų, kai mano pagamintos tinktūros ar tepalai padėjo žmonėms, supratau, kad mano pastangos nenuėjo veltui”.

Kada Aušra nesisveikina

Augalus žiniuonė renka Pabradės miškuose pagal senelės patarimus. “Ne tik reikia paisyti mėnulio ir kitų aplinkybių, bet ir laikytis tam tikro ritualo, – neslėpė Aušra. – Renkant gydomąsias žoles negalima kalbėtis su kitais žmonėmis iki tol, kol parneši žoles namo. Todėl negalima eiti žoliauti su kompanija, kaip einama rinkti uogų ar grybų”.

Jei grįždama į savo butą Pabradėje žolininkė sutiktų kaimyną, kuris pasisveikintų, ji jam neatsakytų, nors tai ir nemandagu.  Tačiau moteris iš žoliavimų grįžta laukais, gyvenvietės pakraščiu, todėl nesusipratimų išvengia.
Žolymetė prasideda baigiantis balandžiui. Tuomet žolininkė pradeda gaminti šalpusnių aliejų, kuris įeina į kremų ir balzamų, skirtų sąnariams ir žaizdoms gydyti, sudėtį. Paskui rinks kiaulpienių žiedus – pienių medui. Ne paprastam, o su citrina ir aviečių šakelėmis. Toks medus tirpina inkstų akmenukus. Paskui ateis eilė čiobrelių aliejui, kuris padeda nuo slogos ir ne tik. “Visko nepapasakosi”, – savo paslapčių iki galo neatskleidžia Aušra. Žolymetė baigiasi spalį, kai prisikasa vaistinių taukių šaknų.

Ekonomistė, mėgusi poeziją

Tikroji pašnekovės profesija – ekonomistė. Daugybę metų dirbusi įvairiose Pabradės įstaigose, paskutinį iki pensijos likusį dešimtmetį triūsė Susisiekimo ministerijoje. “Nors jaunystėje kurdavau eilėraščius ir norėjau įstoti studijuoti literatūros mokslą, o mokykloje turėjau “kiaurą penketą”, labai įsižeidžiau per egzaminus gavusi ketvertą ir iškart atsisakiau minties studijuoti literatūrą. Todėl ir baigiau ekonomikos mokslus”, – tarsi pasiteisino. Tačiau meilė kalbai ir įgimti gabumai moteriai padeda rašant knygas.

Nesėkmių virtinė

Nors žolininkės giminėje – vien ilgaamžiai, šiemet jai teko išgyventi net tris artimų žmonių mirtis. Prieš metus mirė vėžiu sirgęs ir laiku nesikreipęs į medikus Aušros vyras. “Mačiau, kad sveikata prasta, tačiau jis nesutiko tirtis, kuo serga. Kai paaiškėjo, kad vėžiu, buvo vėlu. Išėjo nesulaukęs 62-ejų. O juk buvo mano klasės draugas, su juo kartu – nuo mokyklos suolo. Ne tik pirmas, vienintelis, bet ir labai geras žmogus”.

Mirė vyro mama Emilija. O prieš mėnesį, sulaukusi 91-erių metų, naktį tyliai užgeso ir Aušros mama – taip pat Emilija. Ji visą gyvenimą buvo optimistė, kvatoklė, tačiau vieną naktį ėmė ir nenubudo. Aušra tvirtina, kad vienintelis jaunas miręs žmogus jos giminėje buvo jos tėvelis – dainininkas Vytautas Kriaučiūnas. Jis šį pasaulį paliko 74-erių.
Tačiau liūdėti Aušra neturi kada. Štai netrukus Norvegijoje gims jos anūkėlė, kurią padovanos ten gyvenanti ir medike dirbanti trisdešimtmetė dukra Erika. Anūkėlę šeima ketina pavadinti Emilija – abiejų prosenelių garbei. Aušros sūnus Vytautas gyvena Vilniuje.

Naudingi receptai

Skaitytojoms Aušra siūlo keletą jos pačios, močiutės arba artimųjų išbandytų receptų.

Plaukams stiprinti. Kai senelei Juzefai kadaise dėl patirtų didelių išgyvenimų pradėjo slinkti plaukai, ji prisirinko beržų lapų, kadagio šakelių, pavirino juos ir tuo nuoviru ėmė tepti galvos odą. Vėliau šį receptą išbandė Aušra. Pamačiusi, kad tai labai veiksminga priemonė nuo plaukų slinkimo, ji juo gelbėjo ir dėl onkologinės ligos plaukus beprarandantį savo vyrą. Anot žiniuonės, visiems labai padėjo.

Kai skauda kojas. Kai Aušros močiutei buvo per 90 metų, ją ėmė varginti kojų skausmai. Nuo jų Juzefa vadavosi taukių šaknų ir kaštonų žiedų ar vaisių tinktūromis.

Kad sąnariai būtų sveiki, jų neskaudėtų, Aušra siūlo želatinos ir medaus. “Pasišildau kokius tris šaukštus grikių medaus ir imu plekšnoti juo kojų sąnarius. Plekšnoju tol, kol iš jų lipni masė – tarsi koks plastilinas išeina. Taip pat sąnariams labai gerai  želatinos kompresai. Reikia sulankstyti gabalėlį marlės, įkišti į karštą vandenį, nuspausti, patiesti, pabarstyti ant marlės maistinės želatinos. Ir dėti ant sąnarių tokį kompresą valandai ar dviem”.

Nuo anginos ir peršalimo ligų padeda šiltos varškės kompresai ant gerklės.

Kiekvienas gali pasigaminti kraują valančios arbatos. Vieną šaukštą vaistinių medetkų, kraujažolių ir didžiųjų dilgėlių lapų mišinio reikia užpilti stikline verdančio vandens, uždengus palaikyti 20–30 minučių ir gerti po vieną stiklinę per dieną 15 dienų. Po 15 dienų pertraukos, esant reikalui, kursą galima pakartoti.

Širdies vynas tinka tiek jaučiantiems nepaaiškinamą silpnumą, tiek sergantiems rimtomis širdies ligomis. Vartojant širdies vyną, pagerėja sergančiųjų krūtinės angina savijauta. Receptas: 10 gramų šviežių petražolių stiebelių su lapeliais įberti į litrą natūralaus vyno. Taip pat įpilti 1–2 valgomuosius šaukštus vyno acto. Šį mišinį atsargiai pavirinti ant silpnos ugnies 10  min. Virti atsargiai, nes mišinys linkęs putoti. Tada įdėti 300 gramų natūralaus bičių medaus ir vėl pavirinti 4 min. Karštas širdies vynas nukošiamas ir supilstomas į butelius, prieš tai išskalautus stipriu alkoholiu. Būtina sandariai uždaryti. Ant dugno susidariusios nuosėdos nekenkia, jas galima gerti. Beje, ar leisti vynui su medumi užvirti, ar ne, kiekvieno asmeninis reikalas. Vartoti galima tiek raudonąjį, tiek baltąjį natūralų nespirituotą vyną. Širdies vyno gerti po 2–3 valgomuosius šaukštus per dieną. Anot paveldo žinovės, turėtų liautis varginę angininiai krūtinės skausmai arba tapti retesni.

Šiuo metų laiku galima prisirinkti jaunų pušų spygliukų. Pušies spygliuose gausu vitamino C, cinko, geležies, tanidų, karoteno. Pavasarinį vitaminų trūkumą padės kompensuoti spyglių gėrimas. Gerai nuplautus ir susmulkintus spyglius reikia suberti į stiklinį indą, įdėti cukraus santykiu 4:1, išmaišyti. Du šaukštus mišinio užpilti 4 stiklinėmis šalto virinto vandens. Po trijų dienų nukošti, gerti po pusę stiklinės 2 kartus per dieną.

Haimoritu (viena iš sinusito rūšių) sergantiems ligoniams padeda vaistai iš pušų spyglių. Pusę stiklinės spygliukų sumaišyti su 4 šaukštais cukraus pudros, įpilti litrą vandens ir dvi valandas palaikyti nekaitrioje orkaitėje. Mišinį atšaldyti, nukošti, gerti po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Pušų ūglių sirupas padeda nuo kosulio. Jaunus pušies ūglius (dar be spygliukų) reikia sudėti į stiklinį indą, apibarstyti cukrumi, o susidariusį sirupą perpilti į butelį. Laikyti šaltoje vietoje. Kosintiems vaikams sirupo duoti triskart per dieną po šaukštelį, o suaugusiesiems gerti po šaukštą kartą per dieną.

Beje, ir savo knygose, ir mums Aušra pakartojo, kad žolės – rimtas dalykas. Tad bandyti naujus metodus reikia atsargiai. “Visada žmonėms sakau, kad pirmiausia eitų pas gydytojus. Visose knygose akcentuoju aklai nesinaudoti žolelėmis. Antai medetka mažina kraujospūdį, todėl jeigu gers hipotonikas, jam gali pakenkti”, – pateikė pavyzdį žiniuonė. Tad dėl atsargumo, prieš pradedant gydytis žoliniais preparatais, verta pasikonsultuoti su medikais.