Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė prieš porą metų mirusios prof. Vandos Zaborskaitės knyga “Autobiografijos bandymas”. Pirmojoje jos dalyje – pačios autorės beveik užbaigta autobiografija, o antrojoje – V.Zaborskaitės pasakojimai, užrašyti pasitelkus diktofoną. Siūlome ištrauką iš šios knygos antrosios dalies – iš autorės pasakojimo apie Vincą Mykolaitį-Putiną.

Per Kalėdas gavau dovanų „Kelius ir kryžkelius“, neseniai buvo ta Putino rinktinė išėjusi, aš ją skaičiau ir skaičiau su begaliniu susižavėjimu. Viskas labai patiko, bet didžiulį įspūdį darė „Vergas“, ir daugelis kitų eilėraščių. Kai permąstau savo pažintį su Putino kūryba, galvoju apie „Altorių šešėly“. Sunku įsivaizduoti, bet tada tai buvo mokiniam draudžiama knyga, bent jaunesniem, ir bibliotekoj duodavo tik nuo penktos klasės (dabar aštunta). Aš perskaičiau anksčiau, vasarom nuvažiuodavom į Truskavą pas senelius Marcinkevičius, jie turėjo gana neblogą biblioteką, aš radau tenai „Altorių šešėly“ ir, neklausdama leidimo, nors buvau paklusnus vaikas, perskaičiau tą knygą, bet neatsimenu, kad ji man būtų padariusi kažkokį ypatingą įspūdį. Kai pamačiau Putino atvaizdą, man „Altorių šešėly“, ta lektūra, su juo nesusisiejo, tai buvo ryšys su jo eilėraščiais, su jo poezija. Perskaičiau tą poeziją, buvo išėję du tomai Putino raštų, „Valdovo sūnus“, gal dar ką skaičiau, bet ypač poeziją buvau įsiskaičius, ir kilo tokia mintis, toks noras kažkokį asmeninį sąlytį turėti. O koks gali būti tas asmeninis sąlytis?
Artėjo Velykos ir aš sugalvojau: parašysiu jam trumpą velykinį sveikinimą. Galvoju, tų sveikinimų jis gauna labai daug, nei jis pastebės, nei atsimins, bet aš žinosiu, kad jam nusiunčiau laiškelį, ir tai bus kažkoks kontaktas. Aš jam laiškelį Velykom pasiunčiau, nieko neįvyko, bet tas kelias buvo pradėtas ir po kokių trijų savaičių, gal po Velykų ar po mėnesio, jau buvo pavasaris, ankstyvas pavasaris, nutariau jam parašyt laišką, ir tokį laišką, į kurį jis galbūt turėtų atsakyti.
Adresą sužinot nebuvo sunku, tuomet buvo prieinamos ir pašte, ir visur telefonų knygos, kur buvo visų miestų abonentai su adresais. Perskaičiau, kad tai yra Kaune Vaižganto gatvė 36, ir parašiau jam laiškelį, pasakiau, kad žaviuosi jo poezija, paklausiau (tai buvo mano tos klasės problema, pašaukimo problema, tada buvo sukilęs didžiulis noras būt rašytoja), ar norint būt rašytoja būtinai reikia studijuot literatūrą, nes aš nuo pirmos klasės buvau apsisprendusi studijuoti gamtos mokslus. Šitaip jam parašiau ir dar paprašiau fotografijos. Po savaitės ar kiek gaunu laišką, tai buvo labai didelis išgyvenimas ir susijaudinimas. Daviau jam mokyklos adresą, jis į gimnaziją parašė, matau tą adresą: mergaičių gimnazija, penktoji A klasė, kurioj aš ir mokiausi. Neskaičiau mokykloj to laiško, ieškojau vienatvės. Panevėžy, jo gamta buvo labai skurdi, bet buvo Skaistakalnio parkas anapus Nevėžio, nelabai toli nuo gimnazijos. Laiką atsimenu, nes žydėjo žibutės, nuėjau į parką ir ten vienatvėj atplėšiau ir perskaičiau laišką. Tai buvo labai malonus laiškas. Jis mane kalbina „miela panelyte“ ir pirmiausia dėkoja už velykinius linkėjimus, ne, turbūt ne tam laiške aš jo buvau klaususi apie studijas (mokėjau visus laiškus atmintinai, dabar jau jų nebemoku), jam malonu, kad patinka jo eilėraščiai, ir tokia frazė: „Mes tam ir rašome, kad būtume kitų suprasti, su kitais bendrautume, kitų sielą paliestume.“ Ir dar jis sako, kad fotografijos nesiunčia dėl to, kad tinkamos šiuo metu neturi, bet, baigia: „Primink man tai, aš kada nors ją tau duosiu.“ Džiaugsmas buvo nepaprastas ir išgyvenimas labai didelis.
Galvoju, reikia pratęsti korespondenciją. Parašiau jam laišką, padėkojau ir tada pasvarsčiau apie studijų galimybes, apie tai, kad gamtos mokslai man įdomūs, ir netrukus gavau jo laišką, bet prasidedantį gana rimtais tonais, kad jis nežino, kaip čia tas susirašinėjimas, „ką į tai pasakytų tavo tėvai, globėjai, mokytojai, na, bet rašai man kaip rašytojui, todėl atsakau“, ir toliau laiškas gražus, toks paskatinantis, kad studijos nebūtinos, gamtos mokslai puiku, nes gamta duoda daug impulsų ir įkvėpimo kūrybai, o svarbiausia daug skaityti puikių veikalų, nes jie labiau žmogaus dvasią praturtina negu sausos studijos, bet ir studijos reikalingos, nes jos duoda metodą, išmoko dirbti, ir baigia jis taip: „Tai štai kokį pedagogišką laišką parašiau [...]. Linkiu laimingai pabaigti mokslo metus.“ (…)
Paskui praėjo ilgokas laiko tarpas, buvo vasara, perėjau į šeštą klasę, baigiau šešioliktus metus, baigėsi vidinė sumaištis, paauglystės krizė ir tai buvo šviesūs metai. Putinas, jo kūryba atsistojo vidinio gyvenimo centre, aš daug skaičiau, turbūt perskaičiau visa, ką buvo galima perskaityt tada, sėdėdavau bibliotekoj, skaičiau „Židinį“, labai didelį įspūdį padarė jo garsioji diskusija su Jakštu „Kas yra menas?“ Tai buvo nuskaidrėjimo, ramaus ir aiškaus apsisprendimo laikas, kad aš savo ateities kelią surišiu su literatūra, kad negalėjimas rašyt ir talento neturėjimas (buvau pakankamai savikritiška ir supratau, kad taip iš tikrųjų yra) ne taip svarbu, kad gali būt literatūros studijos, tai buvo savojo gyvenimo kelio atradimas ir apsisprendimas.
Atėjo pavasaris, ir aš pagalvojau, kad vėl galima būtų parašyti. Parašiau naudodamasi ta dingstim, kad jis leido man kada nors paprašyti jo fotografijos dar kartą, paprašiau, bet jokio atsakymo nebuvo į tą laišką ir nutariau paskambinti, išgirsti jo balsą. Namuose telefoną mes turėjom, bet ne iš namų aš skambinau. Nuėjau vieną vakarą į paštą, be vargo sužinojau telefoną, paskambinau, greit sujungė, pasitaikė, kad jis pats pakėlė ragelį. Drąsinausi, tiesiog kvapą gniaužė nedrąsumas, bet pasisakiau, kas esu ir kad vis dėlto norėčiau jo nuotraukos. Jis nusijuokė, paklausė, kaip man sekasi, pasakiau, kad esu jau šeštoje klasėje, toks tebuvo pokalbis, ir po poros dienų gaunu jo laišką su ta pačia nuotrauka, kuri buvo „Naujojoj Romuvoj“ spausdinta, kai jis buvo baigęs „Altorių šešėly“ rašyti ir Keliuotis buvo įdėjęs didelį interviu su juo. Tai 1934 m. nuotrauka su labai gražiu įrašu, kad su malonumu jis man duodąs tą atvaizdą, ir apie mano šešiolika metų: „Koks gražus, pavydėtinas amžius! Džiaukis juo per daug nesisielodama dėl ateities. Viskas bus gerai!“ Buvo labai laiminga savijauta, dėl to, kad laiškelis toks palankus ir šiltas, ir jau aš gyvenau ir jo kūryba, ir jo asmeniu labai intensyviai, tai buvo iš tikrųjų labai autentiškas ir gilus jausmas. (…)
Laikas vėl slinko, vasarą laiškų jam nerašiau, atėjo nauji mokslo metai, aš jau buvau perėjus į septintą, priešpaskutinę gimnazijos klasę, ir septintos klasės pradžioj parašiau, kad buvau Kaune, kad pro langą mačiau jo galvos šešėlį, ir kaip tai negudru… dėkojau už fotografiją. Jis man parašė trumpą melancholišką laišką ir prasidėjo tas pusmetis, kuris buvo ir intensyviausio susirašinėjimo metas, ir svarbiausias man, turbūt ir jam. Parašė jis man, aš nemoku pacituot, neilgas laiškas, reagavimas į tai, kad sakiausi jį mačiusi. Jis sako: „Tu taip neidealizuok manęs, iš fotografijos – kažką aš jam buvau rašius – sunku gyvą žmogų pažint, o pažinusi gali dar daugiau nusivilt, tad būk atsargi su spėliojimais.“ Ir tada aš jam parašiau, turbūt tai ir buvo giliausias atsivėrimas, kad visa tai, ką jis rašo tam laiške, yra ne taip iš tikrųjų, kad man tikrai neturi reikšmės nei jo išvaizda, nei amžius ar kas, čia jokio nusivylimo būt negali, kad man jis yra eilėraščių, tos kūrybos žmogus, ir parašiau, kaip man be galo daug visa tai reiškia, kad aš juo žaviuosi, kad aš jį branginu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.