Vieno iš dviejų Lietuvos oro pajėgų “Albatrosų” tarnybos galas Rėkyvos miško pelkėje atskleidė visą lietuviškos karo aviacijos skurdą. Žinia, tie, “kam reikia”, ir anksčiau žinojo, kad iš esmės jokios karo aviacijos Lietuva neturi. Bet tų kelių mokomųjų “Albatrosų”, išdidžiai vadinamų lengvaisiais atakos lėktuvais, o populiariai – netgi naikintuvais, paskraidymai vienos ar kitos šventės proga dumdavo publikai akis: štai, Lietuva irgi turi karo lėktuvų. Dabar, po avarijos, pagaliau ir plačiajai visuomenei tapo aišku – tokių, iš bėdos koviniais vadintinų, turėta tik du.
Tačiau šmaikščialiežuvių pasivaipymai, esą Lietuva prarado pusę oro pajėgų, irgi neturi nieko bendra su tikrove. Mat karinė aviacija Lietuvoje nuo pat pradžių buvo orientuota į mokymus ir krovinių bei žmonių pervežimą, nei į panaudojimą mūšio lauke. Šiuo požiūriu pas mus tvarka – yra trys (tiesa, skraido tik du) visai neseniai įsigyti vidutinio dydžio transportiniai “Spartanai”, yra pora dar neblogai krutančių mažųjų transportinių “Turboletų”, trys transportiniai “kukurūznikai” An-2 (antra tiek galima rekvizuoti aviaklubuose), keletas pradinio mokymo lėktuvų. Taip pat – apie dešimtį sraigtasparnių, iš kurių keturi dar visai neblogai skraido, nors ištekliai eina į pabaigą.
Atsižvelgiant į tikras, o ne įsivaizduotinas (veikiau – svajotinas) Lietuvos aviacijos užduotis, to beveik pakanka. Nes užduotys svarbos tvarka rikiuojasi taip: paieškos ir gelbėjimo operacijos, svarbiausia – Baltijos jūroje; karių ir krovinių gabenimas į misijas užsienyje; lakūnų bei sausumos pajėgų priešakinių aviacijos vadovų rengimas. Kovinio lėktuvo ar dviejų reikia tik pastarajai užduočiai, kad žemėje esantys vadovai matytų, ar sugebėjo jų užvestas lėktuvas pataikyti į nurodytą taikinį, ar ne. Mokyti galimus būsimus tikrų kovos lėktuvų pilotus ar imituoti oro erdvės pažeidėjus, kad sąjungininkų oro pajėgų naikintuvai galėtų treniruotis, galima ir neginkluotais reaktyviniais lėktuvais. Tokie “Albatrosai” Amerikos rinkoje dabar eina po 200–300 tūkst. dolerių už vieną.
Kompleksuoti dėl to neverta. Šiais laikais, kai netgi vieno visaverčio kovos lėktuvo, jo išlaikymo bei, kas itin svarbu, jo ginkluotės kainos skaičiuojamos šimtais milijonų litų, turėti tikrą kovinę aviaciją gali tik pačios turtingiausios valstybės. Netgi NATO tokios skaičiuojamos vienos rankos pirštais. Pro specialistų akis neprasprūdo faktas, kad pradėjusios palyginti mažo intensyvumo oro operaciją Libijoje, NATO valstybės netrukus ėmė kaulyti viena iš kitos raketų ir valdomų bombų, mat taikos meto atsargos netruko pasibaigti. O be pradinės Amerikos aviacijos paramos taikinių žvalgyba ir oro eismo valdymu europiečiai apskritai nebūtų sugebėję rengti šiuolaikinio puolimo iš oro. Per brangu.
Tad Lietuva, nors ir atrodanti skurdžiai, vis dėlto iš principo savąja karo aviacijos negalia nedaug skiriasi nuo kitų Europos mažųjų valstybių, su baime laukiančių, ką reikės daryti tuomet, kai pasibaigs dar šaltojo karo laikais prisipirktų ir nuo to laiko tik modernizuojamų karo lėktuvų atsargos. Pirkti naujus, ką tik amerikiečių į seriją paleistus F-35, kišenė nelabai traukia. O leisti pinigus praeitos kartos lėktuvams nėra protinga. Nors politikai dar priešinasi, profesionalai vis garsiau kalba, kad Europos karo aviacijos ateitis – kooperacija, daug glaudesnė, nei dabar bendradarbiaujama NATO ribose. Priešingu atveju vos po keliolika ar kelias dešimtis modernių kovos lėktuvų teįpirkti galinčios Europos valstybės turės ne oro pajėgas, o skraidančią butaforiją.
Štai į tokias tendencijas atsižvelgus Lietuvai ir reikia svarstyti savo kovinės aviacijos ateitį. Kaip visuomet, pradedant nuo užduočių, mūsų konkrečiu atveju – Baltijos valstybių oro erdvės patruliavimo, kurį iki 2018-ųjų vykdo NATO oro policijos misija. Žinoma, galima tikėtis, jog ji bus pratęsta dar kartą, tačiau reikia suvokti, kad visuotinio pinigų stygiaus sąlygomis kitų Aljanso šalių gynybos planuotojams vis labiau kyla klausimas: o kodėl turėtume savo sąskaita patruliuoti oro erdvę šalyse, kurios piktybiškai nenori leisti pinigų savo gynybai?
Tad dilema paprasta – arba Lietuva, Latvija ir Estija lieka be oro policijos, arba jau dabar sėda tartis ir susimeta keturiems–šešiems tikriems karo lėktuvams. Tokią eskadrilę, kurios techninį aptarnavimą būtų galima vykdyti Lenkijoje arba Čekijoje (žiūrint, kokius lėktuvus pirksi), trys valstybės kartu turėtų įpirkti. Bet tam, kad toks sprendimas įveiktų visus politinius, finansinius ir, svarbiausia, valstybinių ambicijų barjerus, dirbti reikia pradėti jau dabar. Priešingu atveju po šešerių metų galime pamatyti virš Lietuvos įžūliai ir demonstratyviai skrendančias rusiškas “suškes”, kaip tai jau ne kartą yra nutikę “ikinatiniais” laikais.