"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių prie Ukrainos parlamento nužudęs policininką, antrąjį gimtadienį švenčiantis „Azovo“ batalionas toje pat vietoje surengė įspūdingą „pasirodymą“ – su dūminėmis granatomis, šūksniais visa gerkle ir grasinimais, kad tai tik pradžia.

Gegužės 20-ąją poros tūkstančių žmonių iš „Azovo“ bataliono žygis prasidėjo prie paminklo „Motinai Tėvynei“ ir baigėsi prie Aukščiausiosios Rados, kur prie jų prisijungė dar 8 tūkst. protestuotojų. Jie susprogdino kelis dūminius užtaisus, o paskui rėžė daug audringų kalbų. Pagrindinė jų tema buvo pasipiktinimas, kad Ukrainos valdžia remia idėją surengti rinkimus separatistų valdomame Donbase.

Mes einame į gatves protestuodami prieš mūsų valdžios kapituliaciją.

Nors Kijevas rinkimus Donbase turėtų surengti pagal Minsko susitarimą, pasirašytą pernai vasario mėnesį, „Azovo“ vaikinų teigimu, tada Kijevas žaistų pagal rusišką scenarijų. Tūkstantinių protestų metu susirinkę žmonės skandavo: „Reikalaujame nacijos – nebus kapituliacijos.“

„Mes einame į gatves protestuodami prieš mūsų valdžios kapituliaciją. Reikalaujame neleisti surengti rinkimų Donbase. Einame į gatves nekreipdami dėmesio į valdžios gąsdinimus. Mūsų neįveiks jokios kliūtys. Labai laukiame visų palaikymo“, – dar prieš protestą sakė vienas iš „Azovo“ aktyvistų.

Tarp įsipareigojimų ir norų

Protestuojantys kariai rinkimus Rytų Ukrainoje vadina tėvynės išdavyste, kapituliacija, ragina sprendimą atšaukti ir kautis dėl Donecko bei Luhansko susigrąžinimo.

Didžiausia jų baimė, kad per šiuos rinkimus bus išrinktos separatistinės, prorusiškos jėgos. Mat per Ukrainos parlamento rinkimus, vykusius 2014 m. spalį, savo atstovus į parlamentą išsirinko tik Kijevo kontroliuojamų Donbaso apylinkių gyventojai, o separatistinės zonos liko „pilkos“ ir niekaip neatstovaujamos.

„Kol nebus susitarta dėl rinkimų taisyklių, jie neįvyks“, – žada oficialioji valdžia.

Dabar situacija gali pasikeisti, ir Ukrainos valdžia to nė kiek netrokšta, nors junta nemažą Vakarų partnerių spaudimą tuos rinkimus Donbase kuo greičiau surengti. Antai Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris ne taip seniai pareiškė, jog reikėtų, kad rinkimai įvyktų dar iki šių metų liepos mėnesio, ir paragino „suinteresuotas puses“ priimti Donbaso rinkimų įstatymus.

Atsakydamas į tai, gegužės 14 d. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka patvirtino, kad rinkimai Donbase galbūt gali įvykti šiemet. Vis dėlto tikslios savivaldos rinkimų Donecke ir Luhanske datos Ukrainos valdžia kol kas nepatvirtino.

„Kol nebus susitarta dėl rinkimų taisyklių, jie neįvyks“, – žada oficialioji valdžia, mat Kijevo tikslas – kad kariškių valdomose teritorijose rinkimai vyktų pagal Ukrainos įstatymus, kandidatuotų atstovai iš Ukrainos partijų, o rinkimus stebėtų užsienio atstovai ir žurnalistai.

Be to, rinkimai galėtų būti surengti tik su sąlyga, kad Rytų Ukrainoje būtų neginčijamos paliaubos, kurias „sutvirtintų“ ginkluotos tarptautinės misijos kariai, dislokuoti ties kontaktine linija tarp Ukrainos karinių pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų, taip pat – prie sienos su Rusija.

Separatistai su tokiomis sąlygomis žada nesutikti tol, kol nebus patenkintas Rusijos reikalavimas suteikti amnestiją suimtiems Rytų Ukrainos separatistams.

O štai „Azovo“ batalionas žada padaryti viską, kad tik Ukrainos valdžia nepradėtų šokti pagal separatistų, taip pat ir Rusijos, dūdelę.

Primena ISIS

„Azovo“ batalionas buvo įkurtas prieš dvejus metus, kaip tik gegužę. Jo veikla, pagrįsta tik savanorių verbavimu, prasidėjo Mariupolyje, o per dvejus metus jis tapo viena galingiausių Ukrainos karinių galių. Nors „Azovo“ batalionas kartais vadinamas fašistine organizacija (toks apibūdinimas ypač dažnas Rusijoje), Ukrainos gyventojai jo narius labiau linkę vadinti bebaimiais patriotais – su šiokiu tokiu patosu ir neslepiamu palaikymu.

Azovo“ gimtadienio proga buvo išplatintas dabartinio jų vado A.Biletskio sveikinimo žodis, kuris, kad ir kaip skaitytum, labai primena ISIS leksiką ir idėjas.

Paties „Azovo“ bataliono, kuris buvo vienas pagrindinių Maidano organizatorių, statusas gana neaiškus. Anksčiau ši karinė grupuotė nepriklausė nacionalinei gvardijai ir veikė savarankiškai, bet veikti jai ne tik nebuvo trukdoma, bet ir kliaujamasi „Azovo“ batalionu kovojant su separatistais. Tačiau ilgainiui šis būrys buvo integruotas į nacionalines pajėgas ir dabar turi oficialų statusą. Be to, „Azovo“ bataliono vadas Andrijus Parubijus, iš esmės dirigavęs Maidanui, dabar yra Aukščiausiosios Rados pirmininkas. Ir vis tiek dalis „Azovo“ bataliono vaikinų, nors ir būdami po tos pačios karinės organizacijos sparnu, veikia savarankiškai ir ne tik nebepaklūsta pačiam A.Parubijui, bet ir protestuoja po savo (buvusio) lyderio vadovaujamos institucijos langais.

„Galima teigti, kad „Azovo“ batalione įvyko skilimas, nes dalis šios organizacijos veikėjų yra visiškai integruoti į dabartinės valdžios struktūras, juolab kad A.Parubijus ir pats tapo vienu svarbiausių valdžios asmenų. Taigi prie parlamento protestuojantys žmonės arba dėl kažkokių priežasčių nepateko į naujas valdžios struktūras, arba visos šios demonstracijos yra Kijevo, P.Porošenkos ir visų kitų būdas pasiųsti visuomenei žinią, kad, girdi, štai šie baisūs žmonės protestuoja prieš mus, tačiau mes nesuskysime, o kitais žodžiais tariant, rinkimai Donbase įvyks“, – protestų Kijeve aritmetiką aiškina Paryžiuje įsikūrusio De­mokratijos ir bendradarbiavimo instituto vadovas Johnas Laughlandas.

Kad „Azovo“ batalionas gyvena savarankišką gyvenimą ir nepaklūsta valdžiai net priklausydamas oficialioms karinėms pajėgoms, akivaizdu. Pernai vienas šios karinės organizacijos vadų Olegas Odnoroženka viešai patvirtino, kad jo pajėgos toliau ginkluojasi, stato įtvirtinimus ir verbuoja kitas karines grupuotes. Buvo teigiama, kad „Azovas“ nesitaikstys su Donbaso praradimu, o vietos aktyvistai ruošiasi jį atsiimti – kasa tranšėjas ir organizuoja civilinės gynybos pajėgas.

Šiemet „Azovo“ gimtadienio proga buvo išplatintas dabartinio jų vado parlamentaro Andrijaus Biletskio sveikinimo žodis, kuris, kad ir kaip skaitytum, labai primena „Islamo valstybės“ (ISIS) leksiką ir idėjas. Šiame tekste kalbama apie pajėgų didinimą, ginklavimąsi, naujų karių verbavimą siekiant būti savarankiškais ir nuo nieko nepriklausomais smogikais, kovojančiais už savo įsitikinimus. Kreipimasis į „Azovo“ narius užbaigiamas iškalbingai“ „Mirtis priešui!“

Batalionas išskirtinis ir tuo, kad yra atviras užsieniečiams. „Azove“ tarnauja mažiausiai 20 užsieniečių, daugiausia atvykėlių iš Skan­dinavijos šalių, taip pat Prancūzijos, Italijos, Graikijos, Slovakijos, Lenkijos, Gruzijos, Baltarusijos bei Rusijos.

Susirėmimai tęsiasi

„Azovo“ vyrai neslepia, kad Ukrainos rytuose jie kariauja. „Taip, tai karas. Jis buvo, yra ir bus tol, kol mes laimėsime“, – sako A.Biletskis. O jo žodžius patvirtina kone kasdien gaunami pranešimai apie Rytų Ukrainoje žūvančius karius.

Gegužės 24 d. netgi buvo pasiektas šių metų „rekordas“: per parą neramiame rytiniame regione žuvo septyni Ukrainos vyriausybės kariai, o toks per vieną dieną žuvusių aukų skaičius buvo didžiausias šiais metais.

„Dėl apšaudymų per pastarąją parą žuvo septyni Ukrainos kariai, o dar devyni buvo sužeisti“, – sakoma Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto sekretoriaus Oleksandro Turčynovo pranešime.

Vėl kilus susirėmimams, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir pačios Ukrainos lyderiai pareiškė, esą būtina nedelsiant įgyvendinti Minsko susitarimus. Pirmiausia – dėl taikos, o paskui ir visus kitus. Taip pat – rinkimų Donbase.

„Taip tęstis negali, nes kiekvienas derybų turas be rezultato pakerta Minsko proceso teisėtumą. Tai kelia pavojų, kad konfliktas vėl sustiprės. Norėčiau manyti, kad konflikto pusės šiandien suinteresuotos rimtesniais pokalbiais, kurie atvestų prie sėkmingesnių rezultatų“, – viliasi Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris.

„Azovo“ batalionas tokias viltis vadina niekais ir aiškina, kad Minsko susitarimai – primesti Rusijos, o jų įgyvendinti „Azovas“ neleisiąs bet kokia kaina. Jei reikės, bus daugiau protestų prie parlamento, o jei ir tai nepadės, tebūnie nors ir antrasis Maidanas.