O išeitis, pasak vienos geriausių šalyje mokyklų – Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus docento dr. Bronislovo Burgio, elementari: naujasis premjeras su švietimo ir mokslo ministru pirmiausia turi imtis trijų neatidėliotinų darbų: sutvarkyti švietimo valdymo struktūrą; išdrįsti tinkamai į(si)vertinti mokinių pasiekimus ir mokytojų bei direktorių kvalifikaciją ir parodyti aukštosioms mokykloms autonomijų ribas.
Taigi ką švietimo srityje keistų B.Burgis, jei būtų premjeras.

Atleidus pusę ministerijos valdininkų, darbas bus gerokai efektyvesnis
Kapitalizmas už lango, o švietimas vis dar valdomas kaip socializmo laikais: Volano gatvėje sėdi visažiniai valdytojai, jų išprusimas ir kvalifikacija siekia debesis. Todėl ir gyvename kaip debesyse.
Mano nuomone, Švietimo ir mokslo ministeriją nedelsiant reikia padalyti į dvi tarnybas: Švietimo ministeriją ir Mokslo bei studijų koordinavimo komitetą (MSKK). Ne ne, jokių papildomų lėšų nereikės! Abiejose tarnybose užteks pusės tų tarnautojų, kurie dabar dirba Švietimo ir mokslo ministerijoje. Daug daug lėšų liks išeitinėms kompensacijoms išmokėti.
Ar kas nors kada nors susimąstė, kam viename ministerijos departamente, kuriame yra Švietimo organizavimo skyrius, dar yra ir Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyrius, ir Profesinio mokymo ir orientavimo skyrius, ir Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyrius, ir Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrius? Dar reikia žinoti, kad visos tos tarnybos yra ir miestų bei rajonų savivaldybių skyriuose!
O kas galėtų paaiškinti, kam ministerijoje yra ir ES paramos valdymo skyrius, ir ES paramos įgyvendinimo skyrius?
Ministerija nedelsiant turi atsikratyti valdininkų, palikti tik tarnautojus, kurie gali koordinuoti savivaldybių veiklą švietimo srityje, padėti, patarti, bet jokiu būdu ne tikrinti, vertinti, nurodinėti, bausti.
Arba aukštosios mokyklos deklaruoja autonomiją. Tai kam ministerijoje Studijų, mokslo ir technologijų departamentas? Tegu veikia MSKK, tegu autonomijas valdo Vyriausybė. Kita vertus, tiek ten ir to valdymo – juk mokslą ir studijas labiausiai turi valdyti rinka, verslas.
Švietimo ministerija turi stebėti, kaip tvarkosi savivaldybių švietimo skyriai, ir skleisti gerąją patirtį.
Be abejo, Švietimo ministerija turi analizuoti, kodėl Suomijoje vaikai daugiau išmoksta arba kaip mokomi japonų vaikai. Kodėl kartais JAV prezidentai pradeda skambinti pavojaus varpais dėl savo švietimo? Turbūt tam ministerijoje ir yra Strateginių programų biuras, Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamentas?

Privalu liautis žinias matuoti orientuojantis į bukagalvių lygį
Paradoksalu, bet mes nežinome, kiek išsilavinę, kiek išprusę moksleiviai baigia vidurines mokyklas, gimnazijas. Mes nežinome, kiek neišprususių, neišsilavinusių žmonių dirba mokytojais, dėstytojais. Mes nežinome, ką iš tiesų parengia aukštosios mokyklos. Nežinome todėl, kad valstybė sukūrė tobulą to žinojimo įslaptinimo sistemą. Abiturientai tikrai džiaugiasi, kad gauna brandos atestatus, nors tos brandos su žiburiu nerasi. Abiturientų tėvai džiaugiasi – vaikai gavo atestatus! Aukštosios mokyklos džiaugiasi – yra ką priimti. Mokytojai ir dėstytojai džiaugiasi – dirbk, kaip nori, vis tiek jie visi baigia, atestatus, diplomus gauna, o mes savo atlyginimus gauname. Valdžia džiaugiasi – yra kuo pasididžiuoti prieš kitų valstybių valdžias: šitiek mokytų žmonių mūsų šalyje!
Nesidžiaugia tik tie, kurie po 15–20 metų mokymosi, studijų staiga praregi – nieko nemoka, niekaip gyvenimo aukščio pajusti negali…
Ką turėtume daryti?
Pirmiausia – ryžtingai atsisakyti norminio valstybinių brandos egzaminų vertinimo ir grįžti prie kriterinio vertinimo. Norminis vertinimas yra ne kas kita, kaip savęs ir savo vaikų apgaudinėjimas, nes vaikams į atestatus rašomi skaičiai, kurie neva reiškia, kiek tavo vaikas pranašesnis už bendraamžius. Bet jei tie bendraamžiai būtų bukagalviai (atsiprašau), tai nėra ko didžiuotis pranašumu prieš bukagalvius…
Antra, visiems mokytojams, visiems dėstytojams, visiems Švietimo ministerijos, švietimo tarnybų darbuotojams, visiems studentams reikia leisti įsivertinti. Tegu žmonės sužino, kiek nemoka, kiek neišmano. Tada jie patys pasitrauks iš švietimo, nelaukdami, kol patirs gėdą ir pažeminimą po įvertinimo. Atsiras daug laisvų darbo vietų!
Užtenka parengti keturių tipų testus: raštingumo, kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbos ir dėstomo dalyko. Testai turi būti laisvai prieinami žiniatinklyje. Įsivertinimas turi būti anoniminis. Žmogus turi būti laisvas deklaruoti įsivertinimo rezultatus ar juos slėpti. Žmogus turi turėti galimybę pasimokyti, pasitempti ir vėl įsivertinti. Tik tuo atveju, kai darbuotojo netinkamumas pareigoms akivaizdus, darbdavys gali pareikalauti įvertinimo.
Žinoma, ir pats darbdavys turi būti įsivertinęs arba įvertintas, antraip jis neturi jokios moralinės teisės reikalauti to iš pavaldinių. Kiek žmonių po įsivertinimo pasitrauktų iš ministerijos, švietimo skyrių?
Trečia, reikia išdrįsti pripažinti, kad mes nemokame objektyviai įvertinti moksleiviams pateikiamos literatūros, istorijos. Pripažinti, kad literatūra ir istorija politizuota, ideologizuota dar labiau nei sovietmečiu.
Kadaise bandžiau suprasti, kodėl Julius Janonis patenka į vadovėlius, nors poetas jis ne ką geresnis už mane… Viską įrodydavo viena frazė – proletarinis poetas. Dabar iš vadovėlių dingo daugybė rašytojų, kurie kažkada kažką ne taip pasakė, ne taip parašė. Tai dėl to ir jų kūryba nieko verta?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.