Turtingiausias Lietuvoje žmogus, “Achemos” grupės koncerno prezidentas, Pramonininkų konfederacijos prezidentas, buvęs premjeras Bronislovas Lubys šiandienos Lietuvos valstybės ekonominėje politikoje pasigenda sveiko proto ir stebisi, kad dabar, kaip per 1917 m. revoliuciją Rusijoje, norima iš turtingų atimti, “biedniems” atiduoti, nors istorija įrodė, kad tai prie nieko gero nepriveda.
Tad visų pirma klausiame B.Lubio, ką jis, buvęs premjeras, patartų dabartiniam ministrui pirmininkui jau prasidėjusioje kasmetinėje kovoje dėl biudžeto – iš ko atimti, kam atiduoti?

B.L.: Kodėl – iš ko atimti, o ne kaip užauginti biudžetą? Visų pirma biudžetas nėra tik šios Vyriausybės ar Andriaus Kubiliaus problema. Štai Lenkijos BVP net krizės metu išliko pliusinis, priešingai nei Lietuvos, kritęs 17 proc. Tačiau lenkai stodami į ES gynė savo interesus: jie turėjo 3 proc. PVM žemės ūkio ir su juo susijusiems produktams ir išsiderėjo jį padidinti iki 7 proc., o mes beveik be išimčių turime 21 proc. PVM. Į ES stojome pagal socialistinio lenktyniavimo principus: raportuodavome, kiek punktų jau suderinome, bet beveik nebuvo kalbos apie jų naudingumą Lietuvai.
Šiandienos biudžeto būklę lemia ir ES direktyvų ignoravimas. Pavyzdžiui, ES skatina statyti katilines kogeneraciniu principu. Ekologinei žaliajai energijai diegti pernai iš VIAP programos panaudota 3,7 proc. viso paketo, o jame – per 300 mln. Lt. Kur kita dalis? Visuomenė nesidomi tuo, ir tai leidžia valdžiai elgtis, kaip ji nori.
Arba štai Viešbučių ir restoranų asociacija apskaičiavo, kad jeigu ši Vyriausybė nebūtų panaikinusi PVM lengvatos viešbučiams, biudžetas būtų gavęs daugiau pinigų nei dabar. Estai ir lenkai taiko 9, prancūzai – 6, Liuksemburgas – 3 ar 4 proc. PVM, o į jų biudžetą ateina sąlyginai daugiau pinigų nei į mūsų su 21 proc. Visas paslaugų sektorius nuo PVM bėga traukdamasis į šešėlį.
O kiek nesąmonių, kai mokesčio administravimas kainuoja daugiau, nei į biudžetą surenkama pinigų: kartais puolama kontroliuoti tai, ko neįmanoma sukontroliuoti, pavyzdžiui, ar tarnybiniu automobiliu kas pakeliui į darbą neužsuko į parduotuvę.
Kita vertus, ar reikia tokiu metu statyti gigantiškus valstybės institucijų priestatus kaip Teatro gatvėje? Pagaliau pradėta diskutuoti apie 20 mlrd. Lt vertės kapitalą, kurį valdo valstybė. Reikėtų aiškiai atskirti visuomenei reikalingą patarnavimą ir tą daryti su 3–5 proc. pelnu, o kitur įsileisti verslo formulę. Štai jau tuoj bus dešimtmetis ES direktyvai dėl privačių vežėjų, o Lietuva bene vienintelė ES neturi privataus vežėjo geležinkeliu.
Realiai biudžetą išgelbėti gali tik ekonomikos kilimas, ir reikia ieškoti būdų, kaip tai skatinti. Jei tikrai, kaip šnekama, būtų įdėti keli milijardai į pastatų renovaciją, būtų įdarbinta apie 200 tūkst. žmonių ir “Sodrai” nekiltų jokių problemų.
Mes siekiame kažkokios lyderystės Baltijos regione, užsiimame supergalingais projektais, kaip kad atominė jėgainė. Tai reikalinga, tačiau reikia racionaliai žiūrėti, ar kas nors pirks tą energiją, o ne pastatyti ir palikti anūkams – kur norite, ten dėkite energiją ir skolas. Šiandien Vyriausybės sprendimuose vienareikšmiškai trūksta racionalumo, dinamiškumo, paieškų, kas duotų naudos biudžetui ir žmogui. Tai valdymo, darbo organizavimo klaidos.
VEIDAS: Bet ir Jūsų koncerne ne visi sprendimai buvo sėkmingi, o krizė sutrikdė gamybą, vasarą nedirbo beveik pusė “Achemos” cechų.
B.L.: Buvo sustabdyti pagrindiniai “Achemos” amoniako cechai, gaminantys žaliavą. Didžioji dalis cechų dirbo, bet atvežtiniu amoniaku, patys žaliavos negaminome. Dabar jau dirba vienas iš turimų dviejų amoniako gamybos cechų, po kelių dienų paleisime antrąjį, o iki spalio pabaigos tikimės pasiekti maksimalią apkrovą. Kiek tokiu režimu galėsime dirbti, negalėčiau pasakyti, nes tai priklauso ne nuo mūsų. Vyriausybė nagrinėja trečiąjį energetikos paketą, kuriame esama tam tikrų konfliktinių momentų su “Gazpromu”. Ką Seimas šiuo klausimu nutars, sunku pasakyti. Faktas tik tas, kad šiandien “Achema” yra toje vietoje, kurioje gali skaudžiausiai gauti mušti. Bet mes zuikiai mušti, pripratę, kaip nors išgyvensime.
VEIDAS: O kokie “Achemos” planai dėl dujų terminalo statybos?
B.L.: Suskystintųjų dujų terminalas, be jokių abejonių, reikalingas, Lietuva turi jį statytis ir turėti antrą galimybę atsivežti dujų. Ir tai nėra tokie dideli pinigai, kaip kad rašoma. Britai per dvylika mėnesių pasistatė labai panašų terminalą už 135 mln. eurų – ne už 700 milijonų, kaip pas mus kalbama. Olandai stato 14,5 mlrd. kubinių metrų talpos – ne trijų ar penkių milijardų, kaip mes ketiname, stato vokiečiai, italai, ispanai, graikai. Kodėl visiems Europoje galima, visur vyiausybės susidera, o mes ne? Juo labiau kad pernai baigta spręsti tranzito linijos į Kaliningradą problema ir, esu įsitikinęs, Lietuvos Vyriausybė darytų kvailystę, jei apribotų dujų tranzitą į Kaliningradą. Tai nebūtų naudinga nei ekonominiu, nei politiniu požiūriu. Rusija daug metų išliks viena pagrindinių dujų bei angliavandenilių tiekėjų į Europą ir pasaulinę rinką, ji turi didžiulius dujų rezervus.
VEIDAS: Kokio akcijų procento sieksite šiame projekte?
B.L.: Anksčiau turėjome 20, o valstybė – 80 proc. Dabar aiški derybinė pozicija galėtų atsirasti prieš Kalėdas. Siūlome, kad valstybė turėtų akcijų paketą, o kiti akcininkai galėtų būti tiek iš Europos, tiek iš arabų pasaulio – svarbu, kad turėtų dujų.
VEIDAS: Ar tikrai nesiderate dėl dalies Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos akcijų pardavimo Rusijos investuotojams?
B.L.: Atsakingai pareiškiu: su niekuo – ar tai būtų vokietis, ar rusas – neturėjau kalbos apie Klaipėdos uosto mūsų kompanijų pardavimą. Apie krovinių terminalą būta pokalbių su Lietuvos kompanijomis, bet tai buvo tik pasikalbėjimai. Kad važinėčiau į Maskvą ir siūlyčiau vištą, kuri deda auksinius kiaušinius, – jūs jau visai nenužeminkite mano, kaip biznieriaus, galimybių.
Ir “Orlen Lietuvos” neketinu pirkti, nes neturiu dviejų milijardų dolerių. Tie, kurie šiandien valdo šią įmonę, seniai nori ją parduoti. Seniai žinoma ir tai, iš kokių geografinių vietovių tie, kurie nori pirkti. Pagrindinis klausimas – už kiek. Lietuva už įmonę gavo apie pustrečio milijardo, o kai kas mano, kad dabar ji verta 1–1,5 mlrd. dolerių. Pirkti Mažeikių naftos perdirbimo įmonę būtų kvailystė, jei nebus pradėtas normalus tiekimas – ar iš “Družbos” ar per Ukrainą iš Vidurinės Azijos, arabų pasaulio per naftotiekį, kuris dabar iš dalies uždarytas. Nafta neturi būti vežama kaip dabar, nes tai brangu ir įmonė negali sėkmingai konkuruoti.
VEIDAS: Ar tai Jūsų idėja – maždaug trečdaliu didesnis nei savikaina saulės energijos tarifas?
B.L.: Poniai Indrei Makaraitytei dėkingas, kad ji per TV3 paskelbė, jog tai mano iniciatyva nustatyta kaina. Tačiau su niekuo niekada apie tai nekalbėjau. Taip, mes planuojame, jei sutarsime su bankais, statyti vieno megavato galios bandomąjį šviesos energijos įrenginį, bet orientuojamės ne į pusantro lito už kilovatvalandę, o į vėjo energijos kainą, kuri mažesnė keturis penkis kartus. Kaip, beje, ir plėtodami vėjo energetiką orientavomės ne į Lietuvoje nustatytus vėjo malūno atstumo nuo gyvenamųjų namų normatyvus – 100 m, o į vokiškus – 1200 m, todėl neturėjome jokių nusiskundimų.
Tikimės, kad po metų kitų bus galima plačiau plėtoti ir hidroenergetiką. Latviai, turėdami vieną upę, iš jos gauna 65 proc. elektros energijos, o mes, turėdami dvi dideles, tegaunam 3–4 proc. Norime investuoti į alternatyvios energetikos plėtrą, bet ji, priešingai nei visoje Europoje, Lietuvoje sunkiai skinasi kelią. Tad dabar investuojame kitur.
VEIDAS: Kur konkrečiai?
B.L.: Turime strateginio vystymo biurą, kuris analizuoja įvairius galimus projektus. Statome grūdų terminalą, biriųjų trąšų terminalo antrą eilę Klaipėdoje, 34 megavatų galingumo vėjo malūnus, rekonstruosime paskutinį nerekonstruotą Druskininkų “GrandSpa” korpusą, “Achemoje” statome 47 megavatų galios nuosavos elektros stotį ir, kartu su turima 20-ies megavatų, turėsime 80–85 proc. nuosavos gamybos elektros energijos.
Taip, kartais tenka ir nusivilti. Štai pernai už vieną litą pardavėme “Aušros” spaustuvę. Žlugo idėja Anykščiuose statyti fabriką, nes smėlis čia pasirodė netinkamas grynam siliciui gauti.
VEIDAS: O kodėl investuojate į jums nuostolingą žiniasklaidos verslą?
B.L.: Koncerno valdomos radijo stotys išsilaiko. Bet sistemiškai remiame “Lietuvos žinias”, periodiškai padedame Baltijos TV ir vis paieškome jai partnerio. Bet nepuolame prie kiekvieno, kuris pakėlė ranką, o tokių buvo ir Lietuvoje – ir politikų, ir nepolitikų, vedėme derybas su prancūzų ir kitomis kompanijomis. Tačiau aš už tai, kad būtų daugiau žiniasklaidos, daugiau skirtingų nuomonių. Šiuo atveju finansinis pelnas negali būti absoliutus veiksnys, nors versle jis turi būti. Koncerno mastu turime pliusą, nepaisant krizės ir rinkos svyravimų. Suma, kurią atidedame koncerno žiniasklaidos priemonėms, nėra lemiama, o bendrąja prasme ji prisideda prie viso koncerno strategijos.
Juolab kai visuomenė visus, kurie turtingesni, laiko “negeriečiais”. Tai ubago filosofija. Štai Švedijoje viena dešinioji partija į rinkimus eina su pažadu panaikinti turto mokestį. O ar yra Lietuvoje dešinioji partija? Tiesa, kai kurios save taip vadina, bet save vadinti galima visaip. Štai signataro renta duodama ne už valstybės labui atliktą svarbų veiksmą, o už tai, kad signataras neturtingas. Nenorima duoti prezidento našlei rentos, nors taip numatyta įstatymuose, kas yra visiškas teisinis nihilizmas.
Norėčiau, kad būtume sveikesni, protingesni, racionalesni, mažiau vadovautumės emocijomis, o daugiau įstatymais. Reikėtų siekti, kad visiems būtų geriau, ne kad visi būtų vargšai, o kad turtingi. Priešingo veiksmo nesėkmė įrodyta dar 1917 metais.